Джоди Пиколт - Susitarimas

- Juodu kartu augo?

- O, taip. Buvo neperskiriami - nuo pirmos dienos, kai dalijosi vienu lopšiu. Krisas mūsų namuose sukiodavosi turbūt taip pat dažnai kaip Emilė pas Hartus.

- Kada jiedu perėjo nuo draugystės prie... šio to daugiau?

- Pasimatymai prasidėjo, kai Emilei buvo trylika.

- Kaip jūs tą pajutote? - pasidomėjo Džordanas.

Maiklas papešiojo savo sportinio švarko rankovę.

- Kaip tą pajunta tėvai? - Jis pamąstė. - Aš pavydus. Ji amžinai turėjo būti mano mažoji mergytė. Negalėjau nė pagalvoti, kad ji suartėtų su kuo nors kitu. Kada nors tai turėjo įvykti, o Krisą aš pažinau ir juo pasitikėjau. Aš jam patikėjau didžiausią savo gyvenimo brangenybę - dukrą. Aš juo pasitikėjau dėl dukros daug metų, dar iki tol.

- Kaip jūs supratote jųdviejų santykius?

- Jiedu buvo labai labai artimi. Manau, artimesni, nei apskritai būdinga paaugliams. Visada vienas kitu pasikliaudavo. Dieve... Kažin, ar Emilė galėdavo ko nors nepasakyti Krisui. Jis buvo jos geriausias draugas. Ir ji jam priklausė. Ir jeigu santykiai tapo kiek brandesni, tai gal buvo atėjęs laikas.

- Ar daug ji bendraudavo su Krisu?

- Valandų valandas. - Maiklas šyptelėjo. - Kiekvieną minutę, kai nemiega, - taip kartais atrodydavo.

- Ar teisinga būtų sakyti, kad Krisas būdavo su Emile daugiau negu jūs?

- Taip. - Maiklas nusišypsojo. - Tikriausiai aš ją matydavau tiek, kiek visi tėvai mato paauglius.

Džordanas nusijuokė.

- Suprantu, ką turite galvoje, pats turiu namie tokį paauglį. Bent tikiuosi, kad jis namie. - Džordanas priėjo prie liudytojų pakylos. - Vadinasi, jūs nebūdavote su Emile labai dažnai, tačiau vis tiek jautėtės jai labai artimas?

- Žinoma. Mes visada kartu pusryčiaudavome, kalbėdavomės.

Džordanas sušvelnino balsą.

- Pone Goldai, ar žinojote, kad Emilė pradėjo lytinį gyvenimą?

Maiklas nuraudo.

- Aš... Gal ir įtariau. Tik kažin, ar kuris nors tėvas iš tikrųjų nori tą žinoti.

- Ar Emilė su jumis ką nors tokio aptarinėdavo?

- Ne. Manau, jai būtų buvę taip pat nepatogu kaip man.

Džordanas padėjo ranką ant liudytojų pakylos turėklo - tarsi

nutiesė tiltą tarp savęs ir Maiklo.

- Ar ji jums pasisakė esanti nėščia?

- Aš to nežinojau.

- Kaip manote, ar pasakė jūsų žmonai?

-Ne.

- Ji buvo jums labai artima, tačiau nepasakė?

- Ne. - Maiklas pažiūrėjo į Džordaną, nusprendęs įteikti jam dovanėlę. - Manau, šito Emilė nebūtų pasakiusi niekam.

- Vadinasi, Emilė neužsiminė apie nėštumą. Ar ji jums sakė esanti prislėgta?

- Ne, nesakė. - Maiklas nurijo kartėlį žinodamas, kas artinasi. - O pats nepastebėjau.

- Jūs retai ją matydavote, nes ji būdavo su Krisu...

- Na, taip, - pritarė Maiklas kimiu balsu. - Bet šituo nepasiteisinsi. Ji mažai valgydavo. Išgyveno didelį stresą dėl stojimo į koledžą ir dėl viso kito. Ir aš maniau... Aš maniau, kad apskritai jos gyvenime tiek visko daug... - Jis pasiėmė stiklinę vandens, gurkštelėjo, nusišluostė lūpas atgalia ranka. - Aš vis manydavau, - tyliai tarė, - kad pastebėsiu kokį nors ženklą. Kuris padėtų susivokti. Bet nepavyko. Skaudu praradus dukrą. Skaudžiausia per visą mano gyvenimą. O kai taip skaudu, labai norisi ką nors apkaltinti. Taip gerokai lengviau man, mano žmonai... taip bus visiems tėvams, kuriuos ištiks tokia nelaimė. Sakome: ak, nebuvo jokių ženklų. Ji nenorėjo žudytis. Ją nužudė. - Maiklas tarė prisiekusiesiems: - Tėvas turi įstengti pasakyti, kad jo dukra buvo linkusi į savižudybę, ar ne? Ar bent kad buvo prislėgta? Bet aš to nepasakiau. Jei besiu pirštu į ką nors kitą, tai jau bus nebe mano kaltė, kad ko nors nepastebėjau, nes neįdėmiai žiūrėjau. - Jis persibraukė pirštais žilus plaukus. - Aš nežinau, kas atsitiko tą vakarą prie karuselės. Bet žinau, kad negaliu kaltinti ko nors kito vien dėl to, kad nesijausčiau kaltas pats.

Džordanas klausėsi sulaikęs kvapą. Pagaliau iškvėpė. Goldas pasakė daugiau, nei jis tikėjosi, tad... optimistiškai nusiteikęs... nusprendė dar truputį spustelėti.

- Pone Goldai, mes čia turime rinktis: nužudymas ar savižudybė. Jūs nenorite patikėti nei tuo, nei tuo, tačiau kažkaip... kažkodėl... jūsų dukra žuvo.

- Prieštarauju, - pasakė Bari. - Ar tai klausimas liudytojui?

- Tuojau prieisiu prie esmės, jūsų kilnybe. Padarykite man nedidelę nuolaidą.

- Prieštaravimas atmestas.

Džordanas vėl kreipėsi į Maiklą.

- Jūs sakote, kad pažįstate Krisą taip pat gerai kaip pažinote Emilę. Kadangi pažįstate Krisą visą jo gyvenimą ir esate senų Kriso santykių su Emile liudytojas - sakykite, ar tai buvo žmogžudystė ar savižudybė?

Maiklas susiėmė galvą.

- Nežinau. Aš tiesiog nežinau.

Džordanas žiūrėjo į jį.

- O ką jūs žinote, pone Goldai?

Tyla truko ilgai.

- Kad Krisas nebūtų norėjęs gyventi be mano dukros, - galiausiai pasakė Maiklas. - Ir nors sėdi šičia, jis nėra vienintelis, kurį dera teisti.

Bari Delani nemėgo Maiklo Goldo. Jis jai nepatiko per pirmą susitikimą, kai pasirodė visiškai nesugebąs suprasti, kad visi įkalčiai rodo, jog kaimynų vaikas nužudė jo dukterį. Dar mažiau ėmė patikti, kai ji sužinojo, kad liudys gynybos pusėje. O dabar, kai liudydamas pats nusiplakė, ji jau apskritai nebegalėjo Maiklo pakęsti.

- Pone Goldai, - tarė ji su apsimestine užuojauta, - man labai liūdna, kad jums teko šiandien čia būti.

- Man taip pat, ponia Delani.

Ji praėjo pro liudytojų pakylą ir sustojo prie prisiekusiųjų.

- Jūs pasakėte buvęs labai artimas Emilei.

- Taip.

- Taip pat pasakėte nebendraudavęs su dukterimi taip daug kaip Krisas. - Maiklas linktelėjo. - Jūs pasakėte nežinojęs, kad ji prislėgta.

- Nežinojau.

- Jūs nežinojote, kad ji nėščia.

- Ne, - sutiko Maiklas. - Nežinojau.

- Dar jūs pasakėte, kad Krisui ji sakydavo viską.

- Taip.

- Jūs neįsivaizduojate, kad ji būtų ko nors Krisui nepasakiusi.

- Taip.

- Tai jinai būtų turėjusi Krisui pasakyti esanti nėščia, ar ne?

- Aš... nežinau.

- Taip ar ne?

- Taip, tikriausiai.

Bari linktelėjo.

- Pone Goldai, jūs pasakėte šičia atėjęs dėl to, kad labai gerai pažįstate Krisą Hartą.

- Taip.

- Teisme aiškinamasi apie jūsų dukterį ir kas jai atsitiko. Ar ji nusižudė, ar buvo nužudyta. Abu variantai siaubingi, kaip sakė ponas Makfi. Baisu, kai teisiamas tavo artimiausias kaimynas. Dar baisiau, kad nebegyva tavo duktė. Tačiau prisiekusieji teturi tuos du variantus, pone Goldai. Taip pat ir jūs. - Ji sunkiai atsiduso. - Ar įsivaizduojate savo dukterį paimančią ginklą, pridedančią jį sau prie galvos ir nuspaudžiančią gaiduką?

Maiklas užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti - dėl Emilės, dėl savo žmonos, dėl to šaižaus vidinio balso. Vaizdavosi gražų Emilės veidą, palengva užsimerkiančias gintarines akis, ginklą, prikišamą prie smilkinio. Ranką, suėmusią tą ginklą - tvirtai, beviltiškai, skausmingai. Tačiau nebūtų tvirtai pasakęs, kad ta ranka Emilės.

Jis pajuto prasiveržusias ašaras ir susigūžė ant liudytojų pakylos, tartum gindamasis.

- Pone Goldai! - paragino kaltintoja.

- Ne, - sušnibždėjo jis. Papurtė galvą, ašaros pabiro. - Ne.

Bari Delani tarė prisiekusiesiems:

- Tada kas mums lieka?

Teisme vilkėtų drabužių keitimas kalėjimo uniforma Krisui buvo lyg išsinėrimas iš odos, tartum nusivilkdamas švarkelį ir nusimaudamas dabitiškas kelnes jis nusimestų sluoksnį civilizuotumo ir padorumo, grįžtų į primityvią pirmykštę būklę. Pirmą valandą kameroje Krisas su niekuo nesišnekėjo, kiti kaliniai stengėsi prie jo nelįsti. Reikėjo įkvėpti troškaus kalėjimo oro, tik juo ir kvėpuoti, susispausti ankštumoje, - tik tada galės įgyti tvirtą pagrindą po kojomis ir persiimti abejingumu, išsiugdytu per septynis mėnesius.