Джоди Пиколт - Susitarimas

Krisas patylėjo. Paskui prakalbo taip tyliai, kad Džordanas turėjo įtempti ausis.

- Prieš septynis mėnesius jūs man sakėt, kad nuspręst, ar liudysiu, turiu aš pats. Sakėt, kad jei noriu liudyti, jūs privalot mane kviesti liudytoju - pagal įstatymą.

Jiedu žiūrėjo vienas į kitą, priėję aklavietę. Paskui Džordanas atitoko, pakėlė rankas.

- Puiku. Velniop. - Ir išėjo iš kambarėlio.

Jis vos neatsitrenkė į Seleną.

- Kas čia, po perkūnais, dedasi? - paklausė ji.

Džordanas paėmė Seleną už rankos ir pavedėjo toliau nuo kelių žioplių.

- Jis nori liudyt.

Seleną įtraukė į plaučius oro.

- Ką tu jam pasakei?

- Kad pirmas jam palinkėsiu sėkmės valstijos kalėjime. - Džordanas atmetė galvą. - Viešpatie brangiausias, Seleną. Mes turėjom galimybę išsikapstyt.

- Tu turėjai daugiau nei galimybę išsikapstyt, - tyliai tarė ji.

- Gal man tiesiog įteikti jį Delani ir pasakyti, kad tai išankstinė kalėdinė dovanėlė.

Seleną užjausdama papurtė galvą.

- Kodėl jis nori šito? Ir kodėl dabar?

- Jis prisiminė sąžinę. Išvydo Dievą. Po galais, nežinau. - Džordanas susikišo pirštus į plaukus. - Jis nori prisiekusiesiems pasakyt, kad neketino žudytis. Jis nenori, kad motina liudytų jo naudai. O kad aš su visa gynyba atrodau absurdiškai, visai nesvarbu.

- Tu tikras, kad jis ruošiasi pasakyt kaip tik tai? - paklausė Seleną.

Džordanas prunkštelėjo.

- Dėl Dievo meilės, - suniurnėjo, - ar gali būt kas nors dar blogiau?

Jis grįžo į kambarėlį, kur tyliai sėdėjo Krisas, ir tėškė ant stalo lapą popieriaus.

- Pasirašyk, - piktai paliepė.

- Kas čia?

- Čia atsisakymas. Čia parašyta, kad tu savo noru dedi į kojas nė nepaisydamas mano nurodymo nesitraukt. Kad man paskui nekeltų bylos, kai imsi skųstis Aukščiausiajam teismui dėl neveiksmingos advokato pagalbos. Krisai, tu, jeigu nori, savo galvą gali kišt kilpon, o aš tai jau ne.

Krisas paėmė iš Džordano rašiklį ir pakeverzojo parašą.

Teismas lyg gyvas padaras virpėjo nuo gandų ir klausimų, kai Džordanas antrą kartą stojo prieš liudytoją Gustę Hart.

- Ačiū, - staiga nukirto. - Daugiau klausimų neturiu.

Ir pagalvojo: gal vertėjo pamatyti Bari akis po viso šito. Kaltintoja žinojo - kaip ir Džordanas, - kad nieko gero, jei pakvietęs liudyti kaltinamojo motiną neišgauni iš jos pareiškimo, jog Krisas niekaip nebūtų galėjęs nužudyti Emilės.

Apstulbusi Bari atsistojo. Juk ji ką tik būtų mielai kirtusi lažybų iš savo algos, tegu ir nedidelės, kad Krisas pašoko sugalvojęs siaubingai gerą klausimą, kurį Džordanas turėtų užduoti jo motinai. Dėl ko gi dar būtų per vidurį nutraukęs advokato iškviesto liudytojo apklausą? Ji atsargiai priėjo prie liudytojų pakylos, aiškiai suprasdama žengianti per minų lauką ir nesiliaudama spėliojusi, ką, po paraliais, galėtų išpešti iš kryžminės apklausos.

Na, pagalvojo ji, gal tada ir aš apstulbinsiu Makfi.

- Ponia Hart, jūs kaltinamojo motina?

- Taip.

- Ir nenorite, kad jis patektų į kalėjimą?

- Žinoma, ne.

- Bet kuriai motinai sunku įsivaizduoti, kad jos sūnus ką nors nužudė, ar ne taip?

Guste linktelėjo ir garsiai sukūkčiojo. Bari žvilgtelėjo į ją neabejodama, kad dar vienu klausimu visai atims liudytojai aiškų protą ir pati taps lyg kokia pabaisa. Išsižiojo ir vėl užsičiaupė.

- Klausimų nebeturiu, - pasakė ir sparčiai grįžo į savo vietą. Guste Hart buvo palydėta nuo liudytojų pakylos, Bari įniko į savo

užrašus. Džordanas tuoj pasakys, kad gynyba baigė, ir ji privalės baigiamojoje kalboje pateikti siūlymą dėl bausmės. Reikėjo pripažinti, kad po paskutinės liudytojos tai puikiai pavyks. Jau girdėjo savo žodžius, skambančius didžiu įsitikinimu: „Net tikra motina... Kriso Harto motina... liudydama nepajėgė į jį pažvelgti.“

- Jūsų kilnybe, - tarė Džordanas, - mes turime dar vieną liudytoją.

- Ką jūs turite?! - šūktelėjo Bari, o Džordanas jau kvietė liudyti Kristoferį Hartą.

- Prieštarauju! - suriko įdūkusi Bari.

Teisėjas Paketas atsiduso.

- Advokate, susitinkame kabinete. Atsiveskite ginamąjį.

Jie visi nusekė paskui teisėją į jo kabinetą, Krisas ėjo atsilikdamas. Bari pratrūko dar nė durims neužsidarius.

- Jūsų kilnybe, tai visiškai netikėta. Manęs niekas nebuvo įspėjęs.

- Na, neįspėta buvote ne tik jūs, - susiraukęs pasakė Džordanas.

- Ar pageidautumėte pertraukos, Bari? - paklausė Paketas.

- Ne, - suniurnėjo ji. - Bet būtų buvę malonu sulaukti daugiau pagarbos.

Lyg ji nieko nebūtų pasakiusi, Džordanas tėkštelėjo ant stalo priešais teisėją atsisakymą.

- Aš jam sakiau: nenoriu, kad jis liudytų, nes gali sužlugdyt gynybą. Teisėjas Paketas žvilgtelėjo į Krisą.

- Pone Hartai, ar advokatas jums išaiškino, kokių pasekmių gali turėti liudijimas savo byloje?

- Išaiškino, jūsų kilnybe.

- Ir jūs pasirašėte šį dokumentą tai žinodamas?

- Taip.

- Gerai. - Teisėjas gūžtelėjo pečiais ir nuvedė savo nedidelę palydą atgal į teismo salę.

- Gynyba, - tarė Džordanas, - kviečia liudyti Kristoferį Hartą. Jis žengė prie gynybos suolo, prisiartino prie savo kliento. Matė,

kad prisiekusieji iš smalsumo net palinkę į priekį. Ir matė Bari - lyg katę, prarijusią kanarėlę. O kodėl ne? Ji gali apklausti Krisą kad ir svahilių kalba, vis tiek laimės šią bylą.

- Krisai, - tarė Džordanas, - ar tu supranti, kad esi teisiamas kaip įtariamasis Emilės Gold nužudymu?

- Taip.

- Ar mums papasakosi apie savo jausmus Emilei Gold?

- Aš ją mylėjau labiau už viską visam pasauly.

Kriso balsas buvo skambus ir tvirtas. Džordanas negalėjo tuo vaikinu nesižavėti. Ne taip lengva stoti prieš teismo salę, kuri gal jau nuteisusi tave mintyse ir tik leidžia pateikti savąją versiją.

- Kiek laiko buvai su ja pažįstamas?

Krisas sušvelnėjo - ir judesiai, ir tariami žodžiai.

- Aš pažinau Emilę visą jos gyvenimą.

Džordanas laužė galvą, kaip tęsti apklausą. Jo uždavinys buvo, jei įmanoma, užbėgti už akių smūgiui.

- Kokie tavo seniausi prisiminimai?

- Prieštarauju! - sušuko Bari. - Ar mes turėsime klausytis apie visus aštuoniolika metų?

Teisėjas Paketas linktelėjo.

- Negaišdami tęskime, advokate.

- Gal pasakytum, kokie buvo judviejų su Emile santykiai?

- Ar žinot, - tyliai tarė Krisas, - ką reiškia ką nors mylėti taip, kad negali prisiminęs to žmogaus neišvysti prieš akis? Arba ką reiškia jį palietus pasijusti lyg sugrįžus namo? - Krisas sugniaužė kumštį ir uždėjo ant kitos rankos plaštakos. - Ką mudu turėjom, tai ne seksas ir ne draugavimas norint vien pasirodyt, ką turi, kaip kad kitiems mano amžiaus vaikinams. Mudu buvom... na... norėjom būti drauge. Kai kurie žmonės visą gyvenimą ieško to vienintelio žmogaus. Man labai pasisekė, aš ją turėjau nuo gimimo.

Džordanas įsispoksojo į Krisą priblokštas, negalėjo pratarti žodžio, kaip ir visi kiti teismo salėje. Kriso balsas buvo ne aštuoniolikmečio. Kalbėjo kažkas vyresnis, išmintingesnis, liūdnesnis.

- Ar Emilė ketino nusižudyti? - staiga paklausė jis.

- Taip, - atsakė Krisas.

- Krisai, ar gali mums pasakyti, kas įvyko lapkričio septintosios vakarą?

Krisas nuleido akis.

- Tą vakarą Emilė ketino nusižudyt. Aš parūpinau ginklą, kaip ji buvo prašiusi. Aš nuvežiau ją prie karuselės. Mudu kiek pasikalbėjom ir... nesvarbu. - Krisas nutilo, Džordanas atidžiai jį stebėjo suprasdamas, kad jis dabar vėl prie karuselės, vėl su Emile. - Ir tada, - tyliai tarė Krisas, keldamas akis į advokatą, - aš ją nušoviau.