Джоди Пиколт - Susitarimas

- Aš per didelė bailė nusišaut, - sušnibždėjo ji. - Ir per didelė bailė gyvent. - Ji pakėlė akis. - Ką daryti?

Visa, ką Krisas ketino sakyti, įstrigo uždžiūvusioje gerklėje. Jis suprato, kad panorėjęs gali nukreipti ginklą nuo Emilės ir nusviesti taip toli, jog ji jau niekaip jo neras. Jis buvo už ją stipresnis... Ir tai buvo bėda. Jis pats mokėjo kentėti, visada viską iškęsdavo. Štai kodėl galėjo plaukioti tokiu žiauriu stiliumi - peteliške. Štai kodėl galėjo per ančių medžioklę valandų valandas tykoti svilinančiame šaltyje. Štai kodėl prisivertė leisti Emilei nusižudyti. Tačiau jau tada, kai jiedu buvo mažiukai, pamačius užuojautos mėlynes po Emilės oda Krisui būdavo skaudžiau nei pačiam griūvant. Jis galėjo iškęsti skausmą. Pats. Tik negalėjo pakęsti jos skausmo.

Krisą kaustė baisi kančia Emilės veide. Tai, ko ji negalėjo jam pasakyti, ją žudė. Lėtai ir kur kas skausmingiau nei koltas.

Krisui protas praskaidrėjo su smarkiu gausmu ir šviesos pliūpsniu - taip kartais įvykdavo išnirus į paviršių prieš pergalingą finalinį yrį. Staiga jis viską suprato. Emilė nebijo mirti. Ji bijo nemirti.

Tą akimirką, aplink tirštėjant tamsai, Krisas jau nesiveržė bėgti, kviestis pagalbą, laimėti laiko. Jiedu čia buvo dviese ir nebuvo iš ko rinktis - pirmą kartą Krisas tikrai suprato, ką jaučia Emilė.

- Meldžiu, - sušnibždėjo ji, ir jis suvokė tenorįs vien patenkinti jos prašymą.

Jis paėmė ginklą kaire ranka ir apkabino Emilę.

- Tu šito nori? - sušnibždėjo. Emilė supratusi linktelėjo. Ji suglebo jo glėbyje, ir tas pasitikėjimas padėjo jam atsipalaiduoti. - Negaliu aš šito padaryt, - pasakė jis traukdamasis.

Emilė uždėjo ranką ant jo plaštakos ir prisitraukė ginklą prie smilkinio.

- Padaryk dėl manęs.

Šitaip prigludusi ji nematė jo veido, bet įsivaizdavo. Regėjo Krisą tarsi praėjusią vasarą mokyklos teniso korte. Tada žiauriai kepino saulė, vienas Dievas težino, kodėl jiedu nutarė žaisti tenisą. Emilė kamuoliuką padavinėjo klaikiai, vis pataikydavo į gretimą kortą. Krisas lakstė paimti kamuoliuko, kas kartą garsiai kvatodamas.

Ji prisiminė jį stovintį nugara į saulę. Raketė buvo kairėje rankoje, dešine jis mėčiojo Wilson kamuoliuką. Stabtelėdavo, brūkštelėdavo dešine kaktą ir plačiai nusišypsodavo Emilei. Balsas buvo kimus, žemas, toks mielas.

- Jau? - paklausė jis.

Emilė pajuto, kaip ginklas paliečia odą, ir įkvėpė.

- Nagi! - tarė.

Nagi, Krisai, nagi.

Jis išgirdo tuos žodžius, išgirdo Emilės balsą, virpinantį krūtinę, tačiau rankos taip drebėjo, kad paspaudęs gaiduką tikriausiai būtų nusišovęs pats. Gal ne taip ir blogai?

Nagi, nagi.

Tą akimirką Krisas taip verkė, kad akies krašteliu pažvelgęs į Emilę tepamatė raibuliuojantį veidą - pagalvojo, gal jau pradeda ją pamiršti. Bet paskui sumirksėjo - ir ji vėl buvo graži, nurimusi, laukianti, burna prasižiojo kaip kartais prieš užmiegant. Emilė atsimerkė, ir jis teišvydo jos akyse ryžtą.

- Ak, kaip aš tave myliu, - pasakė jis, bent jau pagalvojo, bet Emilė, šiaip ar taip, jį išgirdo. Ji dešine suėmė jo riešą ir paragino.

Spustelėjo jam ranką, pirštas prigludo prie gaiduko, ir tada jis apkurtęs, apsvaigęs krito su Emile glėbyje.

DABAR

1998- ųjų gegužė

Krisas nutilo, salė sustingo lyg užkritus žvejų tinklui. Buvo gautas atsakymas į visus klausimus, iškeltus teismo procese. Džordanas krustelėjęs pirmas išsklaidė apžavus. Krisas sėdėjo susigūžęs ant liudytojų pakylos, rankas susinėręs ant pilvo, netolygiai kvėpuodamas.

Išgelbėti bylą buvo galima tik vienaip. Džordanas žinojo, ką pasakys kaltintoja, - jis pats tai sakydavo daug metų. Taigi vienintelė galimybė išsikapstyti - tai įkišti pagalį į ratus Bari Delani: apkaltinti Krisą pirmam.

Džordanas prisiartino prie liudytojų pakylos, taikydamasis be gailesčio užsipulti savo paties klientą.

- Ką tu ten veikei? - ciniškai paklausė Džordanas. - Ketinai nusižudyti, ar ką?

Suglumęs Krisas pažiūrėjo į advokatą. Kad ir kas nutiko pastarąjį pusvalandį, Džordanui vis tiek derėjo likti Kriso pusėje.

- Aš tikėjausi, kad įstengsiu jai sutrukdyt.

- Štai kaip. - Džordanas prunkštelėjo. - Tu tikėjais jai sutrukdyti, o baigėsi tuo, kad pats ją nušovei. Kodėl paėmei du šovinius?

- Aš... net nežinau. Paėmiau, ir tiek.

- Jei kartais nepataikytum?

- Jei... Pats nesupratau, - prisipažino Krisas. - Tiesiog paėmiau du, ir viskas.

- Tu nualpai, - pasakė Džordanas kreipdamas kalbą kitur. - Ar pats tą žinai?

- Aš atitokau ant žemės, man kraujavo galva. Tik tiek ir prisimenu. - Nei iš šio, nei iš to Krisas prisiminė, ką prieš kelis mėnesius jam buvo sakęs Džordanas: „Ant liudytojų pakylos galima pasijusti labai vienišam.“

- Ar tu buvai be sąmonės, kai atvažiavo policija?

- Ne. Aš sėdėjau, laikiau Emilę.

- Tačiau neprisimeni, kaip nualpai. O ar prisimeni, kas įvyko prieš pat tau neva nualpstant?

Krisas prasižiojo ir vėl užsičiaupė, taip nieko ir nepasakęs.

- Mudu abu laikėm pistoletą, - šiaip taip išlemeno.

- Kur buvo Emilės rankos?

- Ant mano rankos, iš viršaus.

- Ant ginklo?

- Nežinau. Tikriausiai.

- Ar negalėtum prisiminti, kur tiksliai?

- Ne, - atrėžė Krisas vis labiau jaudindamasis.

- Tai kodėl tu toks tikras, kad jos rankos buvo ant tavo rankos?

- Todėl, kad tebejaučiu jos prisilietimą dabar, kai prisimenu. Džordanas užvertė akis.

- Ak, liaukis, Krisai. Kam tiek sentimentų. Iš kur tu žinai, kad Emilės rankos buvo ant tavo rankos?

Krisas įsispoksojo į advokatą raustančiu veidu.

- Ji mėgino priverst mane nuspaust gaiduką! - sušuko jis. Džordanas užsipuolė:

- Ir iš kur tu tai žinai?

- Todėl, kad žinau! - Kriso rankos įsikibo į liudytojų pakylos turėklą. - Todėl, kad šitaip ir buvo! - Jis trūktelėjo oro, kad susitvardytų. - Todėl, kad tai tiesa.

- Ak, - tarė Džordanas traukdamasis. - Tiesa. Ir kodėl mes turėtume tikėti ta tiesa? Čia tų tiesų buvo taip daug.

Krisas ėmė sūpuotis ant kėdės. Džordanas jam pasakė, esą pats sudirbo savo gynybą, ir Krisas suprato, kad dabar advokatas verčia jį už tai atsiimti. Jei kas nors turės išeiti iš teismo salės apsikvailinęs, tai pats Krisas.

Staiga Džordanas vėl atsirado šalia Kriso.

- Tavo ranka buvo ant to ginklo?

- Taip.

- Kur?

- Ant gaiduko.

- O kur buvo Emilės ranka?

- Ant mano rankos. Ant pistoleto.

- Tai kur? Ant tavo rankos ar ant ginklo?

Krisas nunarino galvą.

- Ir ten, ir ten. Nežinau...

- Vadinasi, tu neprisimeni, kaip nualpai, tačiau tikrai prisimeni, kad Emilės ranka buvo ant tavo rankos ir ant ginklo. Kaip čia gali būti?

- Nežinau.

- Kodėl Emilės ranka buvo ant tavo rankos?

- Ji mėgino mane priverst ją nužudyt.

- Iš kur žinai? - tyčiojosi Džordanas.

- Ji sakė: „Nagi, Krisai, nagi.“ O aš negalėjau. Ji vis kartojo, kartojo, tada uždėjo ranką ant mano rankos ir smarkiai stumtelėjo.

- Ji smarkiai stumtelėjo tavo ranką? Ar stumtelėjo tavo pirštą ant gaiduko?

- Aš nežinau.

Advokatas prisilenkė prie Kriso.

- Ar ji smarkiai stumtelėjo tau riešą ir sujudino visą ranką?

- Aš nežinau.

- Ar jos pirštas bent kartą brūkštelėjo gaiduką, Krisai?

- Nesu tikras. - Krisas smarkiai papurtė galvą, kad praskaidrėtų mintys.

- Ar jos ranka trinktelėjo tau per pirštą ant gaiduko?

- Aš nežinau. - Krisas sukūkčiojo. - Aš nežinau.