Джоди Пиколт - Susitarimas

yra tikėjimas savo sūnumi... kad ir kas būtų. Tačiau svarbiausia tiesa iš visų išgirstų yra Kriso Harto. Tik du žmonės matė, kas iš tikrųjų įvyko tą lapkričio septintosios vakarą. Vieno iš jų nebėra. O kitas ką tik pasakė jums viską. - Džordanas brūkštelėjo per turėklą, apžvelgdamas prisiekusiuosius. - Štai, ponios ir ponai, kokia padėtis. Ponia Delani jums pateikė rinkinį faktų. O Krisas Hartas pasakė tiesą. Ar jūs aklai sutiksite su ponia Delani - pažiūrėsite į viską taip, kaip ji nori, pro jos nespalvotus akinius? Ar sakysite: ten buvo ginklas, jis iššovė, merginos nebėra - vadinasi, nužudymas? Ar verčiau atsigręšite į tiesą? Jūs galite rinktis. Jūs galite pasielgti taip kaip aš - kaip advokatas - tiesiog pasiremti faktais ir susidaryti nuomonę. Arba paimti tiesą į rankas ir suprasti, kokią Dievo dovaną gavote. - Jis pasilenkė prie prisiekusiųjų ir tarė švelnesniu balsu: - Kartą gyveno berniukas ir mergaitė. Jiedu drauge augo. Jiedu mylėjo vienas kitą kaip brolis ir sesuo. Jiedu nuolat būdavo kartu, o kai paaugo, tapo įsimylėjėliais. Jų jausmai ir širdys taip susipynė, kad jie nebegalėdavo atskirti savo asmeninių reikmių. Paskui - mes turbūt taip ir nesužinosime kodėl - vienas iš tų dviejų jaunų žmonių ėmė kankintis. Kankinosi taip smarkiai, kad nebenorėjo gyventi. Ir kreipėsi pagalbos į vienintelį asmenį, kuriuo pasitikėjo. - Džordanas priėjo ir kone prigludo prie Kriso. - Jis bandė padėti. Bandė sulaikyti. Bet kartu išgyveno tą skausmą tartum savo paties. Ir galiausiai nebepajėgė sulaikyti. Jis pralaimėjo. Jis net mėgino pabėgti. - Džordanas pažvelgė į prisiekusiuosius. - Keblumas buvo tas, kad Emilė negalėjo pati nusižudyti. Ji meldė jo, maldavo, verkė, ji uždėjo ranką ant jo rankos, laikančios ginklą. Ji buvo tokia nuo jo neatskiriama ir jis buvo toks nuo jos neatskiriamas, kad ji pati negalėjo užbaigti to galutinio veiksmo. Štai dabar jūs, prisiekusieji, susiduriate su klausimu: ar tą padarė Krisas? Kas žino, ponios ir ponai, kas spustelėjo gaiduką? Yra fizinė jėga, bet yra ir proto galia. Gal Emilė stumtelėjo Kriso ranką. Gal pasakė nieko taip netrokštanti kaip numirti. Pasakė taip juo pasitikinti ir taip mylinti, kad jis turi padėti jai tą padaryti. Kaip sakiau, Krisas Hartas - vienintelis asmuo šioje teismo salėje, kuris ten buvo. Ir jis sako pats aiškiai nežinąs, kaip buvo. Ponia Delani siekia, kad jūs nuteistumėte Krisą, kaltinamą pirmo laipsnio nužudymu. Bet tada ji privalo įrodyti, kad jis turėjo laiko ir galimybę apgalvoti. Kad jis apmąstė tai, ką ketina daryti, apsisprendė ir ryžosi atimti

Emilei gyvybę. - Džordanas papurtė galvą. - Tačiau žinote ką? Nei tą vakarą, nei jokį kitą Krisas nenorėjo žudyti Emilės. Visiškai to nenorėjo. Ir neturėjo laiko apgalvoti, kas darosi. Jis visai nieko nesprendė. Už jį nusprendė Emilė. Šis teismas - ne dėl ponios Delani faktų rinkinio, ne dėl to, ką aš pasakiau įžanginėje kalboje, net ne dėl to, ką pasakė mano pakviesti liudytojai. Teismas dėl Kriso Harto ir dėl to, ką jis jums atskleidė. - Džordanas apžvelgė prisiekusiuosius, susidurdamas žvilgsniu su kiekvienu iš dvylikos. - Jis ten buvo. Ir jis turi abejonių dėl to, kas iš tikrųjų įvyko. O jūs? - Džordanas žengė gynybos suolo link, pusiaukelėje sustojo. - Krisas jums pasakė tai, ko dauguma prisiekusiųjų niekada neišgirsta, - tiesą. Dabar jūsų pareiga pasakyti jam, kad išgirdote.

- Pono Makfi neabejotinai laukia romanisto ateitis, - pasakė Bari. - Aš ir pati buvau beįsitraukianti į dramą. Tačiau ponas Makfi pabandė atitraukti jus nuo aiškių šios bylos faktų, kurie, kaip jisai sako, nėra tas pat kas vadinamoji tiesa. Na, mes nežinome, ar Krisas Hartas sako tiesą. Ir žinome, kad anksčiau jis melavo - policijai, tėvams. Per šį teismo procesą išgirdome tris skirtingas versijas. Pirmoji - kad Emilė ruošėsi nusižudyti, Krisas irgi. Antroji versija, kad Emilė buvo linkusi į savižudybę... o Krisas ketino jai sutrukdyti. - Bari patylėjo. - Žinote, šis variantas man atrodo geresnis, nes Krisas neatrodo linkęs žudytis. Taigi, o paskui Krisas ir vėl pakeitė versiją: Emilė neįstengusi pati nuspausti gaiduko, todėl jis turėjęs tai padaryti. - Bari teatrališkai atsiduso. - Ponas Makfi nori, kad jūs įžvelgtumėte tiesą. - Ji kilstelėjo antakius. - Kurią? Apsvarstykime pastarąją Kriso versiją. Tarkime, tai tiesa. Tačiau net jei tiesa, jūs neturite kitos išeities, tik jį nuteisti. Jūs matėte įrodymus - vienintelį dalyką, nepasikeitusį per visus svarstymus. Girdėjote, kaip detektyve Maronė sakė, kad Kriso pirštų atspaudų rasta ant ginklo. Medicinos ekspertas sakė, kad kulkos pėdsakas Emilės galvoje rodo, jog ji nenusišovė. Jis pateikė įrodymų dėl Kriso odos po Emilės nagais ir mėlynių ant Emilės riešo, atsiradusių grumiantis. Tačiau gal dar svarbiau - Krisas Hartas pats pasakė, kad nušovė Emilę Gold. Prisipažino ją nužudęs. Asmuo yra kaltas įvykdęs pirmo laipsnio žmogžudystę, jei sukėlė mirtį kam nors kitam. Jeigu jo veiksmai buvo iš anksto sumanyti, sąmoningi, tyčiniai. Pagalvokim štai ką:

Krisas Hartas viską pasvėrė ir nusprendė atsivežti ginklą į nusikaltimo vietą. Tas apgalvota iš anksto. Jis paėmė ginklą iš Emilės savo valia, pridėjo jai prie galvos ir laikė, kol ginklas iššovė. Tai, ponios ir ponai, yra pirmojo laipsnio nužudymas. Nesvarbu, ar jis gailėjo Emilės. Nesvarbu, ar Emilė jo prašė. Nesvarbu, ar jam skaudu buvo ją žudyti. Mūsų valstybėje negalima tiesiog paimti ginklo ir ką nors nušauti. Net jeigu tavęs paprašo. - Bari priėjo prie prisiekusiųjų. - Jeigu mes dabar patikėsime Krisu, tai kur bus riba? Ypač kai auka nebegyva ir negali liudyti. Mes esame teisę nusikaltėlių valkatų - jie mus įtikinėjo, dievagojosi, kad jų aukos maldavusios nužudomos. - Bari mostelėjo į liudytojų pakylą. - Krisas Hartas ten sėdėdamas jums pasakė, kad paėmė ginklą, prikišo Emilei prie galvos ir ją nušovė. Nesvarbu, ko dar tenai buvo - emocijų, psichologinių problemų, painiavos, - vis tiek tai atsitiko. Štai jums tiesa. Jūs turite Kristoferį Hartą pripažinti kaltu, jeigu Emilės Gold mirtį sukėlė jo tiesioginiai veiksmai. Jeigu tie veiksmai buvo iš anksto apgalvoti, sąmoningi, tyčiniai. O... iš kur jūs žinote, kad Kriso Harto veiksmai buvo nusikalstami? - Bari perėjo per teismo salę vardydama: - Jis galėjo pistoletą išmesti. Bet kada galėjo pasišalinti. Niekas jo nevertė nušauti Emilės Gold. - Bari sustojo prie įrodymų stalo ir paėmė nusikaltimo įrankį. - Šiaip ar taip, ponios ir ponai, niekas nelaikė ginklo Krisui prie galvos.

Šeštą valandą vakaro prisiekusieji dar nebuvo paskelbę verdikto. Krisas buvo grąžintas į kalėjimą nakvoti. Jis nusimetė drabužius ir įsliuogė po patalais, nekalbėjo su kaliniais, trankančiais jo kameros grotas.

Jam kažkas tuksėjo pakaušyje - to nepasakė nei Džordanas Makfi, nei Bari Delani. Gal jiems tai nebuvo svarbu. Krisas ir pats nekreipdavo į tai dėmesio, kol Džordanas neatgaivino jam atmintyje tos nakties. Ir tai buvo susiję su Emile.

Jinai jį mylėjo. Jis tą žinojo. Nė kiek neabejojo. Tačiau tai ji paprašė jo ją nužudyti.

Jeigu ką nors labai myli, juk neužkrausi jam tokios naštos visam gyvenimui.

Krisas priešinosi, bet nusprendė, kad mylėti Emilę - vadinasi, ją išlaisvinti, jeigu ji iš tikrųjų šito nori. Tačiau Emilė buvo tokia savanaudė - nė neleido jam rinktis. Ji pririšo jį prie savęs - nepakeičiamai, gėdingai, su skausmu ir kalte.

Kalinių muštynių griausmą, staiga pasigirdusį apatiniame aukšte, ir prižiūrėtojo raktų žvangesį užgožė įniršis, ūmiai sprogęs ir užriaumojęs Krisui ausyse. Tą akimirką jis niršo ant Emilės, kad ji taip su juo pasielgė. Kad savo norus iškėlė virš jo norų. Juk jis būtų elgęsis kaip tik priešingai.