Джоди Пиколт: Susitarimas

Kad ji įkišo jį septyniems mėnesiams į šitą susmirdusią skylę, septyniems mėnesiams, kurių jis nebesusigrąžins. Kad nepasakė apie vaiką. Kad ji jį paliko. Kad sugriovė jam gyvenimą.

Ir tą akimirką Krisas suprato, kad jei Emilė Gold būtų čia, jis ją sąmoningai nužudytų.

Seleną atstūmė tuščią vyno taurę.

- Viskas baigta. Dabar jau nieko nepakeisi.

- Man derėjo...

- Ne, - pasakė ji Džordanui. - Tu negalėjai.

Jis užsimerkė ir atsilošė krėsle, beveik nė nelietęs didkepsnio, gulinčio lėkštėje priešais.

- Nekenčiu šitos teismo proceso dalies. Laukti. Mokesčių mokėtojams būtų pigiau, jei tiesiog įteiktų man charakirio kardą ir lieptų garbingai pasitraukti.

Seleną pratrūko juoktis.

- Džordanai, tu toks optimistas. Viena avarijikė tau karjeros nesugriaus.

- Karjera man nerūpi.

- Tai tada kas? - Ji pažvelgė į Džordaną išsižiojusi. - Ak... Krisas.

Jis pasitrynė delnais veidą.

- Žinai, ko negaliu išmest iš galvos? Krisas liudydamas pasakė, kad iki šiol kartais jaučia, kaip Emilė jį liečia. O aš jam liepiau liautis pliauškus niekus.

- Džordanai, tu privalėjai.

Jis niekinamai numojo ranka.

- Aš ne apie tai. Aš apie tai, kad esu daugiau nei dvigubai vyresnis už Krisą Hartą, buvau vedęs, o iki šiol nesu jautęsis kaip jis. Nuojauta... Ar jis tą merginą nužudė? Taip, tikėtina. Šiaip ar taip, formaliai - taip. Bet, Viešpatie, Seleną... Aš jam pavydžiu. Aš neįsivaizduoju, kad galima ką nors taip smarkiai mylėt, jog padarai viską, ko prašomas. Net jeigu tenka nužudyt.

- Dėl Tomo tu padarytum viską.

- Tai ne tas pat, juk supranti.

Seleną patylėjo.

- Nepavydėk Krisui Hartui. Verčiau gailėkis. Vargu ar jam kada teks vėl su kuo nors taip suartėt. O tu tebeturi tą galimybę.

Džordanas gūžtelėjo pečiais, surėmė plaštakas stogeliu.

- Niekai.

Seleną atsiduso ir trūktelėjusi privertė jį atsistoti.

- Metas namo. Rytoj tau anksti keltis. - Paskui vidury restorano sugriebė jo ausis ir švelniai patraukė galvą pabučiuoti.

Jos lūpos smarkiai prisispaudė, liežuvis lengvai įslydo tarp jo lūpų. Kai atsitraukė, Džordanas gaudė kvapą.

- Ko tu taip?

Ji patapšnojo jam skruostą.

- Tiesiog norėjau, kad pagalvotum dar apie ką nors. - Tada apsisuko ant kulno ir nuėjo.

Jis nusekė iš paskos.

Devintą valandą Hartai nuėjo miegoti. Guste nesugalvojo, kaip kitaip priartinti rytą. Išjungė šviesą ir laukė, kada iš vonios kambario išeis Džeimsas.

Džeimsui gulant po antklode čiužinys sugirgždėjo ir įdubo. Guste nusuko galvą, pažvelgė pro langą į mėnulį, ploną kaip nagas. Kai vėl bus pilnatis, jos vyresnėlis jau atliks bausmę valstijos kalėjime, nuteistas iki gyvos galvos.

Ji žinojo, kodėl Krisas nutraukė jos liudijimą. Ir žinojo, koks pasigailėtinas jos vaidmuo. Krisas nematė jos veido, kai sėdėjo ant liudytojų pakylos, kai kiekvienas naujas melas lupo nuo širdies vis naują sluoksnį, lyg ardant rusų matriošką. Širdžiai vis mažėjant nieko viduje ir nebelieka. Krisas apskritai negalėdavo žiūrėti į kenčiantį skausmą mylimą žmogų.

Štai kodėl jis nušovė Emilę.

Gustei tikriausiai išsprūdo koks garsas, nevalingas kūktelėjimas, nes netikėtai Džeimsas prisitraukė ją prie krūtinės. Guste puolė prie jo tvarios šilumos, apsikabino.

Ji norėjo priglusti dar labiau, palįsti po Džeimso oda. Tapti jo kūno dalimi, kad nebebūtų savo pačios minčių, savo nerimo. Ji norėjo įgyti jo tvirtybės. Bet, užuot ką pasakiusi, tik pakėlė veidą ir pabučiavo Džeimsą, burna sudrėkino jo kaklą, o šlaunimis prisispaudė prie jo šlaunų.

Lova, kambarys aplink juos suliepsnojo. Jiedu ėmė draskyti vienas kitą siekdami susijungti. Džeimsas įėjo į Gustę per kelias sekundes, jos kūnas raitėsi apie jį, galva palaimingai ištuštėjo.

Paskui Džeimsas paglostė jos drėgną nugarą.

- Ar prisimeni, - sušnibždėjo, - tą naktį, kai mes jį pradėjom?

Jis palinko prie Gustės plaukų.

- Aš tada supratau, - sumurmėjo ji. - Jutau, tada buvo kitaip nei kitus kartus. Lyg tu būtum man save atidavęs.

Džeimsas įtempė rankas.

- Taip. - Jis pajuto virpant Gustės pečius ir ašarų balutę ant savo krūtinės. - Žinoma, - ėmė raminti. - Žinoma.

Prisiekusiesiems vorele įėjus į teismo salę, Krisas pajuto negalįs nuryti seilės. Adomo obuolys įstrigo gerklėje, Krisas pats išgirdo, kaip švokščia, akys sudrėko. Nė vienas iš prisiekusiųjų nepažvelgė į jo pusę, ir jis pabandė prisiminti, ką kiti kaliniai buvo sakę apie tai iš savo patirties, - ar tai gerai ar ne?

Teisėjas Paketas kreipėsi į vieną prisiekusįjį, senyvą vyriškį, vilkintį senus vilnonius marškinius su sagutėmis apykaklės kampuose:

- Pone seniūne, ar jūs priėmėte verdiktą?

- Taip, jūsų kilnybe, priėmėme.

- Ir ar šis verdiktas priimtas vieningai?

- Taip, vieningai.

Teisėjui linktelėjus, teismo sekretorius priėjo prie prisiekusiųjų ir paėmė iš seniūno sulankstytą popierių. Jis ėjo taip lėtai... Krisui atrodė - vėžlio žingsniu... pagaliau grįžo prie teisėjo. Padavė. Teisėjas linktelėjo, paskui grąžino raštą seniūnui.

Tada kilstelėjo akis, veidas buvo išblyškęs.

- Prašyčiau kaltinamojo atsistoti.

Krisas pajuto, kad Džordanas šalia jo stojasi. Norėjo ir pats atsistoti, tik kojos neklausė. Jos buvo sudribusios po suolu kaip sunkūs luitai, nepajudinamos. Džordanas pažvelgė žemyn ir nustebęs kilstelėjo antakius: kelkis.

- Negaliu, - sušnibždėjo Krisas ir pajuto, kaip advokatas suima jį už pažasties, trūkteli ir pastato ant kojų.

Širdis daužėsi kaip pasiutusi, rankos buvo švininės, jis negalėjo net sugniaužti kumščio, kad ir kaip smarkiai stengėsi. Tartum jo kūnas jam nebepriklausė.

Vis dėlto tą akimirką jis užuodė muilą, kuriuo vakar buvo plaunamos teismo salės medinės plokštės, juto prakaito lašą, nuvarvėjusį tarp mentikaulių, girdėjo teismo sekretoriaus batą taukšint į stalo briauną.

- Ką jūs nusprendėte dėl Naujojo Hampšyro valstijos bylos prieš Kristoferį Hartą, kaltinamą pirmojo laipsnio nužudymu?

Prisiekusiųjų seniūnas pažiūrėjo į laikomą lapą.

- Nekaltas, - perskaitė.

Krisas pamatė, kaip į jį atsisuko apstulbęs Džordanas su šypsena per visą veidą. Išgirdo tyliai pravirkusią mamą per kelis žingsnius už nugaros. Po šios netikėtos žinios teismo salė griausmingai sprogo. Ir trečią kartą savo gyvenime Kristoferis Hartas nualpo.

EPILOGAS

Kur bevažiuodamas Krisas vis nuleisdavo langus. Važinėjo atvirais langais, nors ir kondicionierius būdavo įjungtas. Atsilapodavo langus kiekviename namų kambaryje. Naktį, kai pasidarydavo šalta, susinešdavo ant lovos visas antklodes - taip jam būdavo geriau nei tenkintis necirkuliuojančio oro ploteliu.

Tačiau kartais net pučiant gaiviausiam vėjui jis pajusdavo tvaiką. Ūmiai pašokdavo iš miegų dusdamas, stengdamasis nuo to tvaiko pabėgti. Kitą rytą tėvai jį rasdavo miegantį ant sofos arba ant svetainės grindų, o kartą aptiko net prie savo pačių lovos.

Kas yra, klausdavo. Kas nutiko?

Kaip išaiškinsi tiems, kurie ten nebuvę. Visiškai be jokios priežasties jis staiga užuosdavo kalėjimą.

Vieną birželio šeštadienį pasirodė ilgas baltas sunkvežimis su nupieštu ant šono gaubliu, įslinko atbulas į Goldų keliuką ir išspjovė šešis vyrus sukrauti Goldų mantos. Guste su Džeimsu stebėjo iš verandos, kaip nešamos dėžės, į sunkvežimio vidurius kraunami čiužiniai, ant laidų kabinami šviestuvai, įstumiami dviračiai. Jiedu netarė vienas kitam nė žodžio, abudu susirado darbų, kad tik turėtų ką veikti lauke visą dieną.