Джоди Пиколт: Susitarimas

Teismo salė sprogte sprogo. Žurnalistai išbėgo skambinti mobiliaisiais, Melanė Gold šaukė rodydama pirštu, o jos vyras išblyškęs be žodžių tempė ją lauk.

- Jūsų kilnybe, man reikia pertraukos, - ryžtingai tarė Džordanas ir čiupęs nutempė Krisą nuo liudytojų pakylos ir iš teismo salės.

Bari Delani garsiai kvatojo. Guste sėdėjo nuščiuvusi, skruostais nesulaikomai bėgo ašaros. Džeimsas sūpavosi pirmyn atgal murmėdamas:

- O Dieve. O tu Dieve mano. - Paskui suėmė Gustės ranką ir sustingo išvydęs akis. - Tu žinojai, - sušnibždėjo.

Guste nunarino galvą nepajėgdama to patvirtinti, bet lygiai taip pat nepajėgdama ir paneigti.

Ji manė tuoj pajusianti oro dvelktelėjimą Džeimsui stojantis iš vietos ir išeinant lauk, išsinešdinant. Tačiau juto jo ranką, šiltą ir tvirtą, tebegulinčią ant jos rankos. Ir ji laikėsi iš paskutiniųjų.

Džordanas vėl sėdėjo mažame priesalyje, rankomis susiėmęs galvą. Nejudėjo ir nekalbėjo ištisas šešiasdešimt sekundžių. Paskui prabilo, nepakeldamas nunarintos galvos.

- Ar tai reiškia, kad reikės apeliacijos? Ar tu tiesiog nori mirt?

- Nei taip, nei taip, - atsakė Krisas.

- Tai gal tada man paaiškinsi, kas čia dedasi?

Džordanas kalbėjo pusbalsiu, per daug tyliai sukilusioms emocijoms. Jam norėjosi pasmaugti Kristoferį Hartą už tai, kad padarė iš jo skystagalvį, ir ne vieną kartą, o du. Norėjosi nusigraužti nagus, kad būdamas toks sumanus prieš dešimt minučių neiškamantinėjo Kriso, ką tas ruošiasi sakyti liudydamas. Ir norėjosi užploti išsišiepusiai kaltintojai, nes ir ji, ir jis pats jau žinojo, kas laimės.

- Aš norėjau jums iš karto pasakyt, - tarė Krisas. - O jūs nenorėjot klausytis.

- Na, jei jau sumalei visą reikalą į miltus, gal bent paaiškinsi dabar.

Nebetverdamas iš piktumo Džordanas nusijuokė. Pirmą kartą per dešimtį metų, o gal ir per ilgesnį laiką, jis ketino imtis gelbėti bylą pasitelkęs tiesą. Nes tik ji ir beliko.

Jau labai seniai jis buvo patyręs, kad tiesai teismo salėje vietos nėra. Niekas - nei kaltintojas, nei, dar dažniau, kaltinamasis - nenori, kad ji ten būtų. Teismo procese tiriami įrodymai, priešingi įrodymai ir versijos. O ne kas iš tikrųjų įvykę. Tačiau dabar įrodymai, priešingi įrodymai ir versijos - visa tai tiesiog nuėjo velniop. Džordanui dabar reikėjo suktis vien su šiuo vaikinu, šiuo bepročiu, kuris jaučiasi privalantis paskelbti pasauliui, kaip buvo iš tikrųjų.

Po penkiolikos minučių Džordanas su Krisu išėjo iš kambarėlio petys į petį. Nė vienas nesišypsojo. Nė vienas nekalbėjo. Jiedu žengė sparčiai, skirdami minią žmonių, kurie išgirdę gandus spoksojo į juos net išsižioję. Prie teismo salės durų Džordanas tarė Krisui:

- Kad ir ką aš darysiu, su viskuo sutik. Kad ir ką sakysiu, pritark. - Jis pastebėjo, kad Krisas dvejoja. - Tu man skolingas, - prašvokštė.

Krisas linktelėjo, ir abu drauge pastūmė duris.

Teismo salėje buvo taip tylu, kad Krisas girdėjo savo paties pulsą. Jis vėl sėdėjo ant liudytojų pakylos, rankos prakaitavo ir taip smarkiai drebėjo, kad prireikė jas pasikišti po šlaunimis. Jis vienintelį kartą pažvelgė į tėtį ir mamą. Mama šyptelėjo ir palinkčiojo. Tėtis... na, tėtis tebebuvo čia.

Krisas nedrįso pažvelgti į Emilės tėvus, nors jautė per salę jų įniršį, karštą kaip iki raudonumo įkaitintas žarsteklis.

Jis buvo labai labai pavargęs. Pro ploną marškinių audeklą juto sportinio švarkelio šiurkštumą, o naujas batas buvo pritrynęs pūslę ant kulno. Galva sprogte sprogo.

Ir staiga jis išgirdo Emilės balsą. Skambų, ramų, pažįstamą. Ji jam kalbėjo, kad viskas bus gerai, sakė, kad jo nepaliks. Krisas apsidairė kaip pamišęs - gal dar kas nors girdėjo? Tikėjosi ją pamatyti, o pajuto tik glostančią širdį tylą.

- Krisai, - pakartojo Džordanas, - kas atsitiko tą lapkričio septintosios vakarą?

Krisas sunkiai atsiduso ir ėmė pasakoti.

ANUOMET

1997-ųjų lapkričio 7 diena

Jis nenuleido akių nuo ginklo, nuo duobelės, ginklo įspaustos baltoje jos smilkinio odoje. Jos rankos drebėjo taip pat smarkiai kaip jo, ir jis vis būgštavo: tuoj iššaus. O tą mintį vijosi kita: bet šito ji ir nori.

Emilės akys buvo kietai užmerktos. Dantys įsikirtę į mylimojo lūpą. Ji buvo sulaikiusi kvapą. Krisas suprato: ji bijo, kad labai skaudės.

Jis jau buvo matęs ją šitokią.

Krisas labai aiškiai atsiminė tai, ką buvo pamiršęs pasakyti daktarui Fainšteinui. Tikriausiai tai seniausias jo prisiminimas, nes jis tada buvo dar tik pradėjęs vaikščioti. Jis bėgo šaligatviu ir pargriuvo. Klykiantį pakėlė motinos rankos, pasodino prieangyje. Mama bučiavo, rodos, nė nenubrozdintą kairį keliuką, negana to, dar uždėjo tvarstį. Jau nuramintas jisai suvokė, kad klykė ir Emilė - ir ją lygiai taip pat aptvarstė jos mama. Ji tuo šaligatviu bėgo kartu, tik nepargriuvo. Tačiau ant kairio keliuko ką tik atsirado marga mėlynė.

- Jis įsipjauna, - juokaudavo jo mama, - o jai kraujas bėga.

Taip nutikdavo vaikystėje ne kartą: Krisas užsigaudavo ir pamatydavo Emilę susigūžiančią. Arba atvirkščiai - ji krisdavo nuo dviračio, o jis imdavo šaukti. Pediatras pavadino tą reiškinį užuojautos skausmu, sakė, kad augant išnyks.

Neišnyko.

Ginklas prie Emilės smilkinio slystelėjo, ir jis staiga suprato, kad jeigu ji nusižudys, mirs ir jis. Gal ne tuojau pat, gal nebus tokio nežmoniško skausmo antplūdžio, bet vis tiek mirs. Juk be širdies ilgai nepagyvensi.

Krisas sugriebė dešinį Emilės riešą. Jis buvo už ją stipresnis, įstengė patraukti ginklą nuo jos galvos. Kita ranka atplėšė Emilės pirštus nuo kolto rankenos ir atsargiai nuleido saugiklį.

- Atleisk, - tarė. - Tai neįmanoma.

Emilė pažvelgė jam į akis. Jos akys patamsėjo nuo sumišimo, sukrėtimo ir galiausiai iš įniršio.

- Įmanoma, - atsakė Emilė siekdama ginklo, Kriso laikomo per atstumą. - Krisai, - tarė ji po valandėlės. - Jeigu tu mane myli, sugrąžink jį kur buvo.

- Aišku, myliu! - sušuko Krisas persikreipusiu veidu.

- Jeigu negali likt su manim, aš suprasiu, - pasakė ji žiūrėdama į pistoletą. - Tada išvažiuok. Bet leisk man tai padaryti.

Krisas sukando dantis. Laukė jos žvilgsnio, bet ji nežiūrėjo į jį. Pažvelk į mane, tyliai meldė. Nė vienas iš mudviejų nelaimės. Ir nors nejuto kulkos švino, dabar, įsijautęs, jis persiėmė Emilės sielvartu, dėl kurio darėsi sunku kvėpuoti, neįmanoma mąstyti. Jam reikėjo nešdintis. Jam reikėjo lėkti kuo toliausiai nuo Emilės, kad visai nieko nebejustų.

Klupdamas, vėl stodamasis, jis nušnarėjo krūmais, juosiančiais karuselę, pro ašaras prieblandoje vaidenosi pamišėliški pavidalai. Atgalia ranka šluostydamasis akis tekinas pribėgo prie džipo.

Į džipą nelipo. Susivokė laukiąs šūvio.

Praslinko pusvalandis, lėtas ir klampus. Krisas, nespėjęs įsisąmoninti, ką daro, grįžo pusę kelio iki karuselės. Emilę pamatė ten pat, kur buvo palikęs, sukryžiavusią kojas ant karuselės grindų, atsargiai laikančią tarp delnų ginklą. Ji glostė jį, tarsi myluotų kačiuką, ir taip smarkiai verkė, net oro nespėdavo įkvėpti.

Prie karuselės krašto pamačiusi kojas, Emilė pažvelgė į jį. Jos akys buvo paraudusios, nosis bėgo.

- Aš negaliu, - pasakė ji springdama žodžiais. - Galiu tau liept nešdintis iš čia po velnių, galiu rėkt, spiegt ir sakyt, kad to noriu, bet aš negaliu.

Besidaužančia širdimi Krisas pastatė Emilę ant kojų. Tai ženklas, pagalvojo. Pasakyk jai, ką jis reiškia.

Tačiau ji vos atsistojusi įspraudė ginklą jam į saują. Pistoletas buvo slidus nuo Emilės prakaito ir šiltas kaip jos oda.