Джоди Пиколт: Susitarimas

- Ar čia paštetas? - paklausė.

Guste linktelėjo ir pridūrė:

- Naminis. Džeimsas medžioja antis.

- Tikrai?! - Maiklas paėmė traputį ir užsitepęs paragavo.

- Ir elnius, ir meškas, o kartą ėjo medžiot meilučių kiškučių, - dar pridūrė Guste.

- Kaip matot, - tarė Džeimsas nesijaudindamas, - Guste ne per didžiausia medžioklės gerbėja. - Jis pažvelgė į Maiklą. - Turbūt ir jūs taip pat, kaip veterinaras. Bet ši pramoga tikrai graži - atsikeli anksčiau už visą pasaulį, visiškai tylu, ir įsijauti į tai, ką mąsto auka.

- Suprantu, - pasakė Maiklas, nors nesuprato.

- Džeimsas tikras skystagalvis, - pranešė Guste vieną sniegingą popietę paskambinusiai Melanei. - Sako, kad jei aš nesiliausiu vaikščiojusi Vud Holou Roudu, pagimdysiu po telefono stulpu.

- Sakyčiau, dar turi laiko.

- Pabandyk jam paaiškint.

- O tu imkis kitokios taktikos, - tarė Melanė. - Pasakyk jam, kad kuo gražesnė bus tavo figūra prieš vaikeliui gimstant, tuo lengviau bus susigrąžint ankstesnes linijas.

- O kas sako, kad aš noriu jas susigrąžint?! - paklausė Guste. - Ar negalėčiau pasiimt kieno nors kito? Gal Faros Foset?.. Kristės Brinkli?.. - Ji atsiduso. - Tu nė nesupranti, kokia esi laiminga.

- Dėl to, kad tik penktą mėnesį nėščia?

- Dėl to, kad ištekėjusi už Maiklo.

Melanė patylėjo. Jai patiko Džeimsas Hartas - tas šaunus Naujosios Anglijos gyventojas, žavus be pastangų, su Bostono tartimi. Daugelis jo bruožų buvo panašūs į Melanės, tik truputį teigiamesni: ji buvo užsisklendusi, o jis šaltakraujis; ji drovi, o jis - linkęs į savi- stabą; ji priekabi, o jis reiklus.

Ir jis buvo teisus. Gustei vandenys nubėgo po trijų dienų, nuėjus pusmylę Vud Holou Roudu, ir jeigu nebūtų stabtelėję pro šalį važiuojantys telefono kompanijos darbuotojai, veikiausiai ji iš tikrųjų būtų pagimdžiusi Kristoferį pakelėje.

Sapnas buvo toks: Melanė matė tvarte susilenkusio Maiklo nugarą, jo sidabriniai plaukai tviskėjo ankstyvo ryto saulėje, o rankos judėjo virš besistanginančios kumelės pilvo. Pati Melanė stovėjo kažkur viršuje - gal pastogėje ant šieno? - vanduo sruvo kojomis, lyg būtų apsišlapinusi, ji rėkė jam, o iš burnos neišėjo nė garselis.

Štai iš kur ji žinojo pagimdysianti viena.

- Aš skambinsiu kas valandą, - užtikrino ją Maiklas.

Bet Melanė žinojo, kaip jis dirba: jei jau įninka gydyti dieglių kamuojamą arklį ar mastitu sergančią avį, laikas jam išnyksta. O prie kelių, kuriais važinėja kaimo veterinaras, nestovi virtinėmis ištaigingos telefono būdelės.

Balandžio pabaigoje numatytasis metas gimdyti atėjo ir praėjo. Paskui vieną naktį Melanė išgirdo Maiklą atsiliepiant telefonu prie lovos. Sušnibždėjo kažin ką - ji nė nesugaudė ką, - ir išnyko tamsoje.

Vėl susapnavo tvartą ir nubudo pajutusi, kad čiužinys visai sumirkęs.

Iš skausmo susirietė. Gal Maiklas palikęs kur nors laiškelį su telefono numeriu? Melanė perėjo miegamąjį ir vonios kambarį, vis sustodama perkęsti sąrėmio, bet nieko nerado. Pakėlė telefono ragelį ir paskambino Gustei.

- Jau, - pasakė, ir Guste suprato.

Džeimsas ligoninėje operavo, tai Guste ir Krisą paguldė į vaikišką automobilio kėdutę.

- Maiklą mes rasim, - užtikrino ji Melanę. Uždėjo Melanės ranką ant bėgių svirties ir prisakė sugniaužti, kai užeis skausmai. Privažiavo prie pirmosios pagalbos korpuso. - Palauk čia, - pasakė, čiupo Krisą ir įlėkė pro slankiąsias duris. - Turit man padėt! - išrėkė priėmimo skyriaus seseriai. - Prasidėjo gimdymas.

Medicinos sesuo prisimerkusi pažvelgė į ją, į Krisą.

- Man rodos, pavėlavot.

- Ne man, mano draugei. Mašinoj.

Po kelių minučių Melanė jau buvo gimdykloje, apvilkta švariais ligoninės marškiniais, besiraitanti iš skausmo. Akušerė paklausė Gustės:

- Nežinote, kur tėvas?

- Atvažiuoja, - atsakė Guste, nors tai nebuvo tiesa. - Aš jį pavaduosiu.

Sesuo pažvelgė į Melanę, siekiančią įsitverti Gustės rankos, ir į Krisą, miegantį plastiko lopšelyje.

- Nunešiu jį į vaikų kambarį, - pasakė. - Gimdykloj vaikučiui negalima.

- O aš maniau, kad vaikučiai kaip tik čia pageidaujami, - suniurnėjo Guste, ir Melanė vos susilaikė nesusijuokusi.

- Nesakei man, kad šitaip skaudės, - papriekaištavo Melanė.

- Argi nesakiau?!

- Nesakei, kad šitaip smarkiai, - patikslino Melanė.

Melanės gydytoja buvo priėmusi ir Krisą.

- Spėju, - kreipėsi ji į Gustę, kišdama ranką po Melanės marškiniais patikrinti gimdos kaklelio, - kad anąkart jums taip patiko, jog nebegalit nedalyvaut. - Gydytoja padėjo Melanei atsisėsti. - Gerai, Melane. Dabar stumkit.

Geriausios draugės tvirtai apkabinta per pečius ir šaukdama kuo šaižiausiais sąskambiais, Melanė pagimdė mergytę.

- O Die... - ištarė žvelgdama sudrėkusiomis akimis. - Ak, jūs tik pažiūrėkit.

- Taip, - pritarė Guste, ir jai užėmė gerklę. - Matau. - Ir išėjo ieškoti savo pačios kūdikio.

Akušerei baigus dėti Melanei tarp kojų ledą ir užklojus iki juosmens, Guste grįžo nešina Krisu.

- Žiūrėk, ką netikėtai susitikau, - pasakė atlapojusi duris Maiklui.

- Ar aš tau nesakiau, - papriekaištavo Melanė, bet jau atsukdama dukrelę taip, kad Maiklas pamatytų.

Jis prisilietė prie švelnučių gelsvų dukrelės antakių. Jo nagas buvo didesnis už jos nosytę.

- Kokia nuostabi... Kokia... - Jis papurtė galvą ir pakėlė akis. - Nežinau nė ką sakyt.

- Dabar esat man skolingas, - pareiškė Guste.

- Žinoma, - pripažino Maiklas, šypsodamas visa širdimi. - Atiduosiu viską, išskyrus savo pirmagimę.

Gimdyklos durys vėl atsivėrė, tarpdury stovėjo Džeimsas Hartas gydytojo chalatu, iškėlęs butelį šampano.

- Valio! - šūktelėjo kratydamas Maiklui ranką. - Eina gandas, kad neblogą turėjai rytelį. - Džeimsas nusišypsojo Gustei. - Ir girdėjau, kad buvai akušerė. - Jis atkimšo butelį Moet, atsiprašė trupučiui šampano išputojus ant Melanės patalo ir pripylė keturis plastikinius puodelius. - Už motinystę, - pasiūlė keldamas taurę. - Už... Ar ji turi vardą? - Maiklas pažiūrėjo į žmoną. - Ir - pavėluotai - už Krisą.

Melanė žvilgtelėjo į kone permatomus dukrytės akių vokus, į glebnas riestas lūputes ir nenoromis įkėlė ją į plastikinį lopšį prie lovos. Emilė užėmė vos trečdalį guolio.

- Ar tu ne prieš? - tyliai paklausė Guste, bakstelėjusi į lopšį ir paskui į Krisą, patyliukais parpiantį jos glėbyje.

- Drąsiai. - Melanė žiūrėjo, kaip Guste guldo prie Emilės sūnų.

- Tik pažiūrėkit, - tarė Maiklas, - mano dukrai dar tik valanda, o ji jau miega su kažkokiu vyruku.

Visi sužiuro į lopšį. Naujagimė nevalingai krūptelėjo. Ilgi pirščiukai mostelėjo, išsiskėtė lyg pelėvirkščio sukučio žiedas ir vėl susigniaužė ieškodami, ką sugriebti. Nors visai to nesuvokė, vėl taisydamasi snausti Goldų Emilė tvirtai laikė Kristoferio Harto ranką.

DABAR

1997-ųjų lapkritis

Nedaug kas priblokšdavo Aną Mari Maronę.

Jai atrodė, kad per dešimtį metų Vašingtono metropoliteno policijoje patyrė daugiau staigmenų, negu lemta patirti per kitus dešimt metų apsnūdusiame Beinbridžo miestelyje, Naujojo Hampšyro valstijoje. Tačiau ji klydo. Vašingtono didmiestyje ji visai nepažino savo gaudomų nusikaltėlių. O smurtas šeimoje pasirodė baisesnis, kai jo griebėsi legendinis visų numylėtinis Beinbridžo pradžios mokyklos direktorius. Mafijos vadovaujama narkotikų pardavėjų šutvė jaudino mažiau nei kanapės, kruopščiai prižiūrimos greta bazilikų ir mairūnų senosios ponios Inglnuk namuose. Mirtinai sužeista paauglė, kruvinas vaikinukas ir ką tik iššovęs ginklas - gal ir ne įprastinis įvykis Beinbridže, bet tai nereiškia, kad Ana Mari negalėjo tokio dalyko numatyti.