Джоди Пиколт - Susitarimas

Nubudęs Krisas pajuto, tartum per patį gerklės vidurį būtų įstrigusi citrina, o akys tokios sausos, kad vokai merkiasi lyg prieš dūžtantį stiklą. Pragariškai skaudėjo galvą, jis žinojo - dėl griuvimo, ir kamavo diegliai.

Motina gulėjo susirietusi kojūgalyje. Tėvas buvo užmigęs ant vienintelės kėdės. Daugiau nieko gyvo nebuvo. Nebuvo medicinos seserų, nebuvo gydytojų. Nebuvo detektyvės.

Jis pamėgino įsivaizduoti Emilę, kur ji dabar. Kokiuose nors laidojimo namuose? Lavoninėje? O kur ta lavoninė... Lifte nenurodoma. Jis pasisuko nepatogiai, susiraukė nuo griaustinio galvoje, pabandė prisiminti, ką paskutinį kartą jam sakė Emilė.

Galvą skaudėjo, tačiau ne taip smarkiai kaip širdį.

- Krisai! - Motinos balsas apsupo jį tartum dūmų kamuoliai. Ji jau sėdėjo aname lovos gale. Antklodė buvo įspaudusi skruoste vaflinį raštą. - Mielasai! Kaip jautiesi? - Jis pajuto motinos ranką ant skruosto, šaltą kaip upę. - Ar galvelės neskauda?

Tėvas kažkurią akimirką nubudo. Dabar abu, tėvas ir motina, iš abiejų pusių budėjo prie lovos, pora vienodų atramėlių knygoms, gailesčio ir skausmo iškreiptais veidais. Krisas pasivertė ant šono ir užsitraukė ant veido pagalvę.

- Kai parvažiuosi namo, - tarė motina, - pasijusi geriau.

- Aš ketinu savaitgalį išsinuomot malkų skaldytuvą, - pridūrė tėvas. - Jeigu daktarai leis, ar negalėtum patalkint?

Malkų skaldytuvą? Kokį, po galais, skaldytuvą?!

- Mielasis... - Motinos rankos neramiai glostė jam pečius. - Nieko blogo ir paverkt, - paramino kartodama vieną iš begalės banalybių, išvakarėse paskelbtų pamokslaujančio priimamojo psichiatro.

Krisas, rodos, nė neketino patraukti pagalvės. Motina suėmė jos kraštą ir atsargiai patimpčiojo. Pagalvė nusirito nuo lovos, pasimatė Kriso veidas - visas raudonas, sausomis akimis, kupinas įtūžio.

- Iš-ei-kit, - jis aiškiai iškošė kiekvieną skiemenį.

Kol neišgirdo lifto varpelio koridoriaus gale, tol nekėlė virpančių rankų prie veido, nesiekė paliesti savo antakių lanko ir nosies nuožulnumos, ir akių, tarsi tuščių langų, tol nemėgino išsiaiškinti, kuo tapęs.

Džeimsas suglamžė popierinę nosinaitę į kamuoliuką ir įbruko į kavos puodelį.

- Na, - tarė žvilgtelėdamas į laikrodį, - man jau reikia eit.

Guste pažvelgė į jį pro savo pamirštos arbatos garą.

- Eit? Kur?

- Šįryt devintą turiu radialinę keratotomiją. O jau pusė devynių.

Gustei gerklė sutrūkčiojo, ji paspringo iš nuostabos.

- Tu šiandien operuosi?!

Džeimsas linktelėjo.

- Nelabai išeina atšaukt. - Jis ėmė rinkti puodukus ir popierines lėkšteles ant padėklo. - Jei būčiau pagalvojęs vakar vakare, tada kas kita. Nepagalvojau.

Pasakė taip keistai, kad Gustei pasirodė, jog dėl visko kalta ji.

- Dėl Dievo meilės, - prašvokštė ji, - tavo sūnus mėgino nusižudyti, jo draugė negyva, policija tebeturi tavo pistoletą, o tu ketini vaidint, kad vakar nieko neįvyko?! Tiesiog gyvent įprastą gyvenimą?

Džeimsas atsistojo ir žengė pirmą žingsnį iš namų.

- Jei to nesugebėsiu aš, tai kaip tikėtis, kad sugebės Krisas?

Melanė sėdėjo laidojimo namų salėje laukdama, kol vienas iš Zalcmano sūnų nuosekliai išaiškins visus praktinius šermenų klausimus. Greta jos sėdintis Maiklas tampė savo kaklaraištį - vieną iš trijų turimų, tai ji išreikalavo užsirišti. O pati Melanė nepanoro persivilkti per naktį vilkėtų drabužių.

- Pone Goldai, - kreipėsi vyriškis, atskubėjęs į salę. - Ponia Gold. - Jis paspaudė abiem ranką, palaikė truputį ilgiau, nei dera. - Labai užjaučiu jus dėl praradimo.

Maiklas išniurnėjo padėką, Melanė žvilgtelėjo į vyriškį prisimerkusi. Kaip ji galėjo pasikliauti žmogumi, taip nesugebančiu parinkti reikiamo žodžio, ir leisti jam rūpintis laidotuvėmis?! Sakyti, kad tai praradimas, absurdiška. Prarandamas pamestas batas ar raktų ryšelis. Kol nepatiri savo vaiko mirties, sakai - praradimas. O juk įvyko katastrofa. Viskas žuvę. Atsivėrė pragaras.

Jakobas Zalcmanas šmurkštelėjo už savo plataus rašomojo stalo.

- Užtikrinu jus - padarysim viską, kas įmanoma, kad šis pereinamasis laikotarpis jums būtų kuo ramesnis.

Pereinamasis laikotarpis, pagalvojo Melanė. Tarsi iš kokono ristųsi peteliškė. Ne...

- Gal pasakytumėt, kur dabar Emilė? - paklausė Zalcmanas.

- Nežinom, - atsakė Maiklas ir atsikrenkštė. Melanė sutriko. Maiklas kalbėjo taip nervingai, tarsi suklydęs šio žmogaus akivaizdoje. Ar jis privalo ką nors įrodyti tam Jakobui Zalcmanui? - Ji buvo Beinbridžo memorialinėj, bet... dėl mirties aplinkybių prireikė skrodimo.

- Tada ji nuvežta į Konkordą, - sklandžiai paaiškino Zalcmanas, žymėdamasis bloknote. - Tikriausiai laidotuvių norėsit kuo greičiau, vadinasi... pirmadienį.

Melanė suprato - jisai atsižvelgia, kad dienos reikės autopsijai, per kitą dieną palaikai bus sugrąžinti į Beinbridžą. Vos spėjo susilaikyti nesušukusi - iš gerklės išsprūdo prislopintas garsas.

- Turime aptarti kelis dalykus, - pranešė Jakobas Zalcmanas. - Pirmiausia, žinoma, karstas. - Jis atsistojo ir mostu parodė šonines savo kabineto duris. - Gal užeitumėt valandžiukei, apsvarstytume kelis variantus.

- Patį geriausią, - tvirtai pareiškė Maiklas. - Aukščiausios klasės.

Melanė pažiūrėjo į Jakobą Zalcmaną ir neprieštaraudama palinkčiojo. Pagalvojo, kaip jiedvi su Guste būtų iš to pasišaipiusios - laidotuvių biznis, žemiškai pelningas dalykas. Kuris gedintis artimasis derėsis dėl karsto kainos ar prašys kokio nors nukainoto?

- O ar jau turit sklypą? - pasiteiravo laidotuvių tvarkytojas.

Maiklas papurtė galvą.

- Ar jūs tuo pasirūpinai?

- Mes rūpinamės viskuo, - atsakė Zalcmanas.

Melanė sėdėjo akmeniniu veidu ir klausėsi, kaip aptarinėjami laikraščio skelbimai, palaikų šaldymas, padėkos atvirukai, antkapiai. Ateiti šičia - tai būti įleistam į vidinę šventovę, kur tyliai klausinėjama, nors iš tikrųjų visai nenorima atsakymų. Ji visai neįsivaizdavo, kad su mirtimi susiję šitaip daug smulkmenų: karstas bus atviras ar uždarytas, laidojimo namuose apsilankiusiųjų žurnalas bus odos viršeliu ar minkštu, kiek rožių dėti į atsisveikinimo puokštę.

Melanė sekė, kaip sąskaita išauga iki stulbinamo dydžio: 2000 dolerių karstas, 2000 - cemento apvalkalas, kuris tik atitolins tai, kas neišvengiama, 300 rabinas, 500 nekrologas The Times, 1500 kapavietei paruošti, 1500 koplyčia prie lavoninės. Iš kur jie gaus tiek pinigų? Ir ji suprato - iš santaupų Emilės mokslams. Jakobas Zalcmanas įteikė sąmatą Maiklui, šis nė nemirktelėjęs paėmė.

- Puiku, - pasakė. - Tegu viskas būna geriausia.

Melanė pamažu ėmė dėstyti Zalcmanui:

- Rožės. Raudonmedžio karstas. Cementavimas. The New York Times. - Ji nusipurtė. - Viskas geriausia... - Ir ryžtingai tarė: - Dėl to Emilė nepasidarys gyvesnė.

Maiklas išblyško. Padavė laidotuvių tvarkytojui prekybos centro maišą.

- Manau, mums reikia eit, - tyliai pasakė. - Čia drabužiai.

Melanė, kylanti nuo kėdės, sustingo.

- Drabužiai?

- Šermenų, - švelniai paaiškino Jakobas Zalcmanas.

Melanė griebė popierinį maišą ir paskleidė. Ištraukė spalvingo rašto vasarinę suknutę, gerokai per ploną lapkričio mėnesiui, sandalus, pora vasarėlių Emai buvusius per didelius. Išgriebė iš maišo kelnaites, tebekvepiančias audeklo minkštikliu, ir plaukų segę su nulūžusią sagtele. Maiklas neatnešė liemenėlės nei apatinuko. Ar jie bent jau prisimena savo dukrą?

- Kodėl šitie drabužiai? - paklausė pašnabždomis. - Kur tu juos radai?