Джоди Пиколт: Susitarimas

- Norėčiau tuoj pat pasikalbėt su Krisu, - pakartojo ji.

- Jūs klystat, - atsakė Guste Hart, susinerdama rankas ant krūtinės.

- Gal tą man pasakytų jūsų sūnus. - Ana Mari nenorėjo motinai sakyti tiesos: nors dar nėra pagrindo suimti Kristoferį Hartą kaip įtariamąjį, jis bus laikomas įtariamuoju, kol nebus įrodyta kitaip.

- Aš žinau savo teises... - ėmė aiškinti Guste, tačiau Ana Mari pakėlė ranką.

- Žinau ir aš, ponia Hart. Jei norit, su malonumu paskelbsiu jas ir jums, ir jūsų sūnui. Jis dar nėra įtariamasis. Jis tik padėtų mums susidaryti bendrą vaizdą. Jis yra vienintelis gyvas tiesioginis įvykio liudytojas, tad nesuprantu, kodėl jūs nesutinkat leisti man su juo pasikalbėt. Gal... jis pasakė jums ką nors tokio, ką, jūsų manymu, reikėtų slėpti?

Gustei Hart nuraudo skruostai. Ji žengė atbula ir leido detektyvei įeiti į palatą.

Nors į palatą įžengusi moteris nebuvo uniformuota ir iš pažiūros grėsmingiausiai atrodė bloknotas jos rankose, nuo jos padvelkė tokiu įsitikinimu savo teisumu, kad Džeimsas pakilo ir atsargiai prisigretino prie Kriso lovos.

- Džeimsai, - tyliai pasakė Guste vildamasi, kad sūnus taip ir miegos. - Detektyve Maronė norėtų pasikalbėt su Krisu.

- Na, kaip gydytojas galiu pasakyt, kad jo būklė...

- Kad ir kaip jus gerbiu, daktare Hartai, jūs nesate jo gydytojas. Daktaras Koulmanas leido man užeiti. - Ji atsisėdo ant lovos krašto ir pasidėjo bloknotą ant kelių.

Guste žiūrėjo į moterį, sėdinčią ten, kur turėjo sėdėti pati, ir juto, kaip kilnojasi krūtinė. Prisiminė panašiai pasijutusi prieš daug metų, kai žaidimų aikštelėje Krisą pastūmė kitas ką tik pradėjęs vaikščioti kūdikis ar kai penktos klasės mokytojas per tėvų susirinkimą pranešė, kad Krisas anaiptol ne idealus mokinys. Guste taip puldavo ginti savo vaiko, kad Džeimsas ją praminė tigre. Tik nuo ko ji gina jį šį kartą?

- Krisai, - tyliai pašaukė detektyve. - Krisai... gal pasikalbėkim?

Krisas pamirksėjo ir atsimerkė. Ilgesingosios akys, kaip jas vadindavo Guste, atrodė tiesiog neperprantamai blausios dėl tamsios odos ir tamsių plaukų.

- Aš detektyve Maronė iš Beinbridžo policijos.

- Detektyve, - tarė Džeimsas, - Krisas patyrė nemenką traumą. Nesuprantu, nejaugi negalima palaukt.

Kriso plaštakos ant apkloto įsitempė. Jis pakėlė akis į detektyvę.

- Ar žinot, kas atsitiko Emilei?

Ana Mari valandėlę pamąstė: vaikinas nori sužinoti iš jos ar ketina prisipažinti? Ir pasakė:

- Emilė atvežta į ligoninę, kaip ir tu. - Ji spragtelėjo tušinuku, pasiruošė rašyti. - Krisai, ką jūs veikėt vakare prie karuselės?

- Mes nuvažiavom... ak, pakvailiot. - Jis patampė antklodės kraštą. - Pasiėmėm Canadian Club viskio.

Guste išpūtė akis. Krisas, drauge su ja dirbęs savanoriu organizacijoje „Motinos prieš vairavimą išgėrus“, pats vairavo neblaivus?!

- Ar daugiau nieko nebuvai pasiėmęs?

- Buvau, - sušnibždėjo Krisas. - Rodos, buvau pasiėmęs tėvo pistoletą.

- Ką? - sušuko Guste žengtelėdama artyn, o Džeimsas iškart puolė prieštarauti.

- Krisai, - nė nemirktelėjusi tarė detektyve Maronė. - Man reikia sužinoti, kas šiąnakt nutiko. - Ji vėrė Krisą žvilgsniu. - Noriu išgirsti tavo paaiškinimą.

- Ėmė negalėjo paaiškint, ar ne? - paklausė Krisas prisislinkęs arčiau. - Ji negyva?

Kol Guste spėjo prišokti prie lovos, detektyve Maronė apkabino jos sūnų.

- Taip, - pasakė.

Krisas pratrūko balsu kūkčioti. Jo nugara, vienintelė kūno dalis, kurią Guste matė policininkės glėbyje, mėšlungiškai trūkčiojo.

- Ar judu grūmėtės? - tyliai paklausė detektyve, paleisdama Krisą iš glėbio.

Guste aiškiai pamatė, kurią akimirką Krisas suvokė, ką turi galvoje detektyve. „Nešdinkis!“ - norėjo instinktyviai sušukti, bet pajuto apskritai nebegalinti prabilti. Susivokė laukianti, kaip ir Džeimsas, kada sūnus ims prieštarauti.

Akimirką dilgtelėjo abejonė, ar prieštaraus.

Krisas smarkiai papurtė galvą, tartum Maronė buvo įterpusi kažkokią sėklą jam į smegenis ir reikėtų fiziškai tos sėklos atsikratyti.

- Viešpatie aukščiausias. Ne. Aš ją myliu. Aš myliu Emą. - Jis susirietė po antklode ir įrėmė galvą į kelius. - Mes abu norėjom, - sumurmėjo.

-Ko?

Nors paklausė ne Guste, Krisas pažvelgė į ją siaubo kupinomis akimis.

- Nusižudyt, - tyliai pasakė. - Ėmė ketino išeit pirma, - ėmė aiškinti vis dar Gustei. - Ji... ji nusišovė. O aš nespėjau, atvažiavo policija.

Negalvok apie tai, tyliai įsakė sau Guste. Veik. Ji pripuolė prie lovos ir sugriebė Krisą, netikėjimas sustingdė protą... Emilė ir Krisas? Žudėsi?! Tai neįmanoma... Tačiau kas nors kita galėjo būti tik dar grėsmingiau. Taip, kaip spėjo detektyve Maronė. Neįtikima, kad Emilė būtų žudžiusis, bet dar absurdiškiau, kad ją nužudė Krisas.

Guste per platų Kriso petį pažvelgė į detektyvę.

- Išeikit, - paragino. - Tuoj pat.

Ana Mari Maronė linktelėjo, atsakė:

- Palaikysim ryšį. Užjaučiu.

Detektyvei išėjus Guste vėl ėmė sūpuoti Krisą spėliodama: policininkė juos užjaučia dėl to, kas nutiko, ar dėl to, kas nutiks, kai ji vėl ateis.

Melanę, apsnūdusią nuo valiumo, kurio davė jautrus ligoninės priimamojo gydytojas, Maiklas paguldė į lovą. Pats atsisėdo kitapus ir palaukė, kol išgirs jos lygų kvėpavimą, - nenorėjo jos palikti abejodamas, ar ir ji nebus taip netikėtai iš jo atimta.

Paskui nuėjo koridoriumi į Emilės kambarį. Durys buvo uždarytos. Kai pravėrė, iš kambario plūstelėjo prisiminimų banga - tartum viduje būtų buvusi užkonservuota jo dukros esmė. Apsvaigęs nuo tokios dovanos, Maiklas atsirėmė į durų staktą, įkvėpė saldaus Body Shop kvepalų aromato ir vaškinio, etileninio džiūvančios drobės kvapo - kambaryje stovėjo naujausias aliejiniais dažais tapytas paveikslas. Palietė rankšluostį, permestą per lovos kojūgalio lentą. Vis dar drėgnas.

Ji grįžta. Ji negali negrįžti. Čia daug kas likę neužbaigta.

Ligoninėje jis kalbėjosi su detektyve, paskirta tirti bylą. Maiklas spėjo, kad būta kaukėto užpuoliko, apiplėšimo, šūvių iš pravažiuojančio automobilio. Fantazavo, kaip kibs į gerklę nepažįstamajam, atėmusiam gyvybę jo dukrai.

Neįsivaizdavo, kad tai pati Emilė.

Tačiau detektyve Maronė buvo apklaususi Krisą. Sakė, kiekvienas toks atvejis - kai vienas likęs gyvas, kitas žuvęs, - laikytinas nužudymu, tačiau Krisas Hartas kalbėjo apie susitarimą nusižudyti.

Maiklas bandė prisiminti smulkmenas - pokalbius, įvykius. Paskutinį kartą su Emile jis kalbėjosi per pusryčius.

- Tėti, - paklausė ji, - ar nematei mano kuprinės? Niekur nerandu.

Ar čia kas nors užšifruota?

Maiklas nuėjo prie veidrodžio, kabančio virš Emilės tualetinio staliuko, ir pamatė jame atsispindintį veidą, labai panašų į velionės dukros. Palietė delnais staliuką, nuvertė indelį Blistex. Viduje ant skaidraus gelsvo parafino matėsi likęs piršto atspaudas. Ar čia jos mažylis pirštelis? Vienas iš tų pirštelių, kuriuos Maiklas bučiavo, kai ji dar mažytė nugriuvo nuo dviratuko ar kai pirščiukus prispaudė stalčius?

Jis išbėgo iš kambario, tyliai išėjo iš namų ir nuvažiavo į šiaurę.

Simpsonai, kurių prizininkė Grynakraujė aną savaitę vos nenugaišo atsivedusi porą kumelaičių, nustebo jį išvydę tvarte auštant, kai atėjo šerti žirgų. Sakė jo nė nekvietę, nes pastarąsias keletą dienų viskas buvo puiku. O Maiklas mostelėjo jiems eiti šalin, esą nemokamas paskesnis patikrinimas įskaitomas į kainą, kai gimdymas sunkus. Jisai garde atsuko nugarą Džo Simpsonui, tad tas gūžtelėjo pečiais ir išėjo, paskui paglostė grakščius kumelės šonus, palietė styrančius švelnius jauniklių karčiukus ir pasistengė prisiminti kadaise turėjęs gydomųjų galių.