Джоди Пиколт - Susitarimas

Guste atsistojo su palengvėjimu - sugalvojo, ką jai veikti.

- Tai mudvi turim jai ką nors surast. Suėmė Melanę už rankos, pakėlė ir nuvedė į Emilės kambarį. Pasuko apskritą durų rankeną, lyg nebūtų mirtinai bijojusi užplūsiančių prisiminimų.

Tačiau išvydo tokį pat paprastą, puikų Emilės kambarį. Paauglės šventovė su Gap drabužiais, kvapiaisiais aliejais ir jos sūnaus nuotraukomis. Melanė neryžtingai stovėjo kambario viduryje pasirengusi sprukti, o Guste rausėsi sieninėje spintoje.

- O ką, jei turkio spalvos palaidinukę, su kuria fotografavosi mokykloje? - paklausė Guste. - Jos akys su ta palaidinuke atrodė tokios gražios.

- Berankovė, - abejingai atsakė Melanė. - Sušaltų mirtinai. - Gustei rankos sustingo ant petukų, Melanė užsispaudė burną. - Ak, - suvaitojo, akys pritvinko ašarų.

- Na, Mele. - Guste apkabino draugę. - Mylėjau ją ir aš. Mylėjom visi.

Melanė išsilaisvino iš glėbio ir nusisuko.

- Gal, - tarė Guste dvejodama, - man paklaust Kriso. Jis geriau už mudvi žinos, ką vilkėdama ji jausdavosi gerai.

Melanė neatsakė. Ką detektyve sakė Goldams? O dar svarbiau - ką jie patys mano.

- Tu juk žinai, kaip Krisas ją mylėjo, - šnibždėjo Guste. - Tu žinai, dėl Ėmės jis būtų padaręs viską.

Kai Melanė staiga atsisuko, atrodė visai nebeatpažįstama.

- Ką žinau apie Krisą - tai kad jis liko gyvas.

ANUOMET

1984-ųjų vasara

Šį kartą Guste sapnavo važiuojanti Šeštąja automagistrale. Volvo salono užpakalyje Krisutis daužė į sėdynės atramą kažkokio filmo herojaus figūrėlę. Šalia jo sėdėjo mergytė nelabai įžiūrimu dėl užpakalinio vaizdo veidrodėlio kampo veidu.

- Ar ji geria iš buteliuko? - paklausė Guste Kriso, vyresniojo brolio, „antrojo piloto“.

Tam nespėjus atsakyti į langą pasibeldė vyriškis. Ji nusišypsojo ir nuleido lango stiklą, nusiteikusi paaiškinti kelią.

Jis jai panosėje pamosavo pistoletu.

- Lauk iš mašinos.

Drebėdama Guste išjungė degimą. Išlipo - plėšikai visad liepia išlipti - ir nusviedė raktelį kuo toliau, į vejos vidurį.

- Bjaurybė! - suriko vyriškis ir puolė ieškoti raktelio.

Guste žinojo neturinti nė trisdešimt sekundžių. Per mažai laiko atsegti abi vaikiškas automobilio sėdynes, ištraukti vaikus, išgelbėti.

Vyriškis jau vėl artinosi. Ji privalėjo rinktis. Kūkčiodama čiupo užpakalinių durų rankeną.

- Nagi, nagi, - šaukė krutindama vaikiškos sėdynės užraktą ir plėšdama iš jos vaiką. Apibėgo automobilį iš kitos, Kriso, pusės, bet vyriškis jau didino variklio apsukas, ir spausdama glėbyje dukrelę ji pamatė, kaip tolsta kitas jos kūdikis.

- Guste. Guste! - Ji kartkartėmis nubusdavo ir stengdavosi įžiūrėti savo vyro veidą. - Tu vėl verkšlenai.

- Žinai, - dusdama pasakė Guste, - sakoma, jei girdėti, kaip per miegus verkšleni, vadinasi, tu sapne rėki.

- Ar sapnavai kokį košmarą?

Guste linktelėjo.

- Šį kartą su Krisu.

Džeimsas apkabino Gustę ir palietė išsipūtusį pilvą - juto iškilumus, povandenines uolas, tikriausiai tai alkūnėlės, keliukai.

- Negerai tau sapnuot, - suniurnėjo.

- Žinau. - Ji buvo sumirkusi prakaitu, širdis plakėsi kaip padūkusi. - Gal aš... gal man reikėtų kam nors pasirodyt.

- Psichiatrui? - paklausė Džeimsas su pašaipa. - Liaukis, Guste. Tai tik košmaras. Švelnesniu tonu pridūrė: - Beje, mes gyvenam Beinbridže. - Jis prisispaudė lūpomis prie jos kaklo. - Niekas nesiruošia grobt iš tavęs mašinos. Niekas nesiruošia vogt mūsų vaikelių.

Guste pasižiūrėjo į lubas.

- Iš kur žinai? - tyliai paklausė. - Kaip gali būt šitoks tikras, kad tau gyvenime niekas negresia?

Jie nutapeno per prieškambarį į sūnaus kambarį. Krisas miegojo ant savo lovelės, kūnelis išsidraikęs plačiai kaip geros viltys. Jis miega, pagalvojo Guste, tarsi būtų tikras dėl savo saugumo.

Vasara buvo neįprastai karšta. Tokia karšta, kad Guste tai aiškino ne EI Ninjo srovės ar pasaulinio atšilimo poveikiu, o Merfio dėsniu, nes jai teko karščius patirti įpusėjus antrąjį nėštumą. Pastarąsias dvi savaites kas rytą, kai karštis įsismarkaudavo kaip reikiant, Guste su Melane veždavosi vaikus į Teli Pondą, miesto maudyklą.

Krisas su Emile sėdėjo prie pat vandens, abu nulenkę galveles, plikomis susivijusiomis rankytėmis ir kojytėmis, rudomis kaip obuolių sultys. Guste žiūrėjo, kaip Emilė išsidumblina rankytes ir švelniai prideda jas prie Kriso veiduko.

- Tu indėnas, - pasakė Emilė, piršteliais braukdama per jo skruostus ir piešdama indėnų „karo spalvas“.

Krisas pasilenkė prie vandens ir pasėmė dvi saujas dumblo. Pliaukštelėjo su abiem per pliką Emilės krūtinę ir pabraukė žemyn pilvuku.

- Ir tu, - pasakė.

- Oho, - suniurnėjo Guste. - Turbūt reikės kuo anksčiau atpratinti nuo tokio įpročio.

Melanė nusijuokė.

- Per šiurkščiai myluoti? Tikėkimės, kol tai įgaus reikšmės, jo dėmesio objektai ims dėvėt liemenėles.

Emilė atšoko nuo Kriso, suspiegė ir pasileido tekina siauru kranto ruoželiu. Melanė sekė žvilgsniu, kol jiedu išnyko už kyšulio.

- Reikia eit parsivesi, - pasakė.

- Na, tu tikrai nueisi greičiau negu aš, - pritarė Guste.

Atlošė galvą ir nusnūdo, kol kojų minamas smėlis ėmė virpėti

vis arčiau. Prasimerkė ir išvydo Emilę su Krisu, stovinčius priešais, visiškai nuogus.

- Mes norim žinoti, kodėl Emilė turi didžiulę, - pareiškė Krisas. Jiems už nugaros pasirodė Melanė, nešina vaikų numestais maudymosi kostiumais.

- Didžiulę?

Krisas parodė j savo varputę.

- Taip. Aš turiu varpą, o ji turi didžiulę.

Melanė šiltai šyptelėjo.

- Aš juos parvedžiau. O tu pabūk visažinė.

Guste atsikrenkštė.

- Emilė turi vaginą, nes Emilė mergaitė. Mergaitės turi vaginas, berniukai varpas.

Emilė su Krisu reikšmingai susižvalgė.

- O ar ji gali nusipirkt varpą? - pasiteiravo Krisas.

- Ne, - atsakė Guste. - Ką žmogus turi, tai tą ir turi. Kokį saldainiuką ištrauksi, tai toks jau ir teks.

- Bet mes norim būt vienodi, - ėmė verkšlenti Emilė.

- Ne, nenorėkit, - paprieštaravo Guste su Melane vienu balsu. Melanė atkišo Emilės maudymuko kelnaites. - Na, maukis. Ir tu, Krisai.

Vaikai klusniai užsitempė drėgnas kelnaites ir nukeliavo į savąjį smėlio miestą, pasistatytą ryte. Melanė pažvelgė į Gustę.

- Saldainiuką?

Guste nusikvatojo.

- Lyg tu būtum sugalvojusi geriau.

Melanė vėl atsilošė.

- Per vestuves prisiminsim ir pasijuoksim.

Čarlis, Džeimso medžioklinis šuo, kurį laiką sirgo. Prieš metus Maiklas buvo nustatęs opą ir paskyręs vaistų - tagameto, zantako - kaip žmogui, kainuojančių krūvą pinigų. Šunį reikėdavo šerti mažyčiais kiekiais labai prėsko ėdalo, ir neduok Dieve prileisti prie atliekų kibiro su kiaulės taukais. Tačiau liga protarpiais vis paūmėdavo - kartais ištisą mėnesį Čarlis jausdavosi gerai, paskui vėl susirgdavo, ir Guste vesdavosi jį parodyti Maiklui. Ji slėpė nuo Džeimso veterinaro sąskaitas, nes žinojo, kad tas nieku gyvu nesutiktų dėl besigaluojančio šuns išleisti penkių šimtų dolerių per žiemą. Guste nė neketino ieškoti jokios kitos išeities.

Tačiau tą vasarą Čarlį užklupo ir kita bėda. Jis nuolat lakdavo - iš unitazo, iš vonios po Kriso maudynių, iš purvinų balų. Ir vis šlapindavosi ant kilimų ir lovų užtiesalų, nors šešerius metus buvo pratintas prie namų sąlygų. Maiklas Gustei buvo sakęs, kad tai tikriausiai diabetas. Spanieliams jis nebūdingas. Liga nebuvo mirtina. Tik be galo sunku su tokiu šunimi tvarkytis. Kas rytą ji privalėjo sušvirkšti jam insulino.