Джоди Пиколт - Susitarimas

- Tikriausiai nuo insulino. Maiklas sakė...

- Ne nuo insulino, - paneigė Džeimsas vengdamas Gustės žvilgsnio. - Šįryt buvau jį išsivedęs. Medžiot.

Jei Guste ir nustebo, kad jiedu ėjo medžioti keliais mėnesiais anksčiau, nei Naujojoje Anglijoje prasideda žvėrių ir paukščių medžioklės sezonas, nieko dėl to nepasakė.

- Širdies smūgis? - susiraukusi paklausė.

- Ne širdies smūgis. O... Guste, aš ryžausi.

Ji susiėmė ranka gerklę.

- Tai tu ryžaisi, - sušnibždėjo.

- Nubaigiau aš jį, po galais, - pasakė Džeimsas. - Supratai? Nekaip jaučiuosi. Ir nepykau aš dėl to kilimo. Tiesiog norėjau jam padėt. Padėt atsikratyt skausmų.

- Tai tu jį nušovei?

- O ką būtum dariusi tu?

- Aš būčiau nuvedusi pas Maiklą, - sumikčiojo Guste.

- Kad padarytų Čarliui injekciją? Būtum galėjusi jį laikyt rankose ir žiūrėt, kaip galuojasi? Aš padariau humaniškiau, - užtikrino Džeimsas. - Jis buvo mano šuo. Man ir derejo tuo reikalu pasirūpint. - Jis perėjo virtuvę ir pasižiūrėjo į žmoną. - Kas yra? - šūktelėjo.

Guste papurtė galvą.

- Neatpažįstu tavęs, - pasakė ir išbėgo iš namo.

- Koks žmogus galėtų nušaut nuosavą šunį?! - paklausė Guste, jos pirštai virš kavos puoduko virpėjo.

Melanė spoksojo kitapus virtuvės stalo.

- Ne iš piktos valios, - pasakė ji, nors pati nelabai tuo tikėjo.

Vos tik prieš valandžiukę, kai jos geriausia draugė įlėkė pro šonines duris kūkčiodama, Melanė suvokė, kaip vertina savo vyro atsidavimą gydymui.

- Juk savo pacientų jis nežudo, ar ne? - greitakalbe sumurmėjo Guste, lyg skaitydama Melanės mintį. - Kaip reikės paaiškint Krisui?!

- Pasakyk, kad Čarlis nustipo ir kad jam dabar geriau.

Guste abiem rankomis pasitrynė veidą.

- Tai bus melas.

- Mažiau bus skausmo, - tarė Melanė, ir abi moterys susimąstė, ką Džeimsas padarė ir kodėl.

Krisas laukė pareinančios Gustės ant verandos laiptų.

- Tėtis sako, kad Čarlis mirė, - pranešė jai.

- Žinau. Gaila.

- Ar mes jį nešim saugot į kapinaites?

- Kapinaites? - Guste susiraukė. Kažin, kur Džeimsas padėjo šunį? - Kad gal ne, mielasis. Tikriausiai tėtis Čarlį palaidojo kur nors miške.

- Ar dabar Čarlis angelas?

Guste prisiminė skaliką, kuris nuolat lakstydavo kaip su sparnais.

- Taip. Tikriausiai angelas.

Krisas pasitrynė nosį.

- O kada mes jį vėl pamatysim?

- Nepamatysim, kol nenukeliausim į dangų, - paaiškino Guste. - Nepamatysim dar ilgai.

Ji žvilgtelėjo į Krisą. Jo skruostai buvo sidabriniai nuo ašarų. Staiga puolė į vidų. Krisas nusekė paskui. Įžengusi į namus Guste nuėjo į vonios kambarį, susižėrė dantų šepetėlį, šampūną, Bic skustuvėlius, abrikosinius kvepalus. Suvyniojo viską j medvilninius naktinius marškinius ir pasidėjo ant lovos. Paskui ėmė be tvarkos traukti drabužius iš stalčių ir plėšti nuo pakabų.

- Ką pasakytum, - paklausė Kriso, - jei mes truputį pagyventume su Ema?

Guste su Krisu nakvojo Goldų svečių kambaryje prie veterinarinės apžiūros kabineto, ankštoje patalpėlėje su dvigule lova, išklibusiu tualetiniu staliuku ir įsismelkusiu spirito tvaiku. Suprasdama padėties keblumą ir savo neteisumą, Guste atsigulė aštuntą valandą, migdydama Kristoferį. Gulėjo tamsoje šalia jo ir stengėsi negalvoti apie Džeimsą.

Maiklas su Melane nieko nesakė. Nieko, nors būtų galėję kai ką pasakyti. Bet net užsiminus būtų išėję negerai. Džeimsas garbingai paskambino keturis kartus. Du kartus teišgirdo Gustę šaukiančią Goldų kambaryje, kad nenori jo matyti.

Guste palaukė, kada viršuje liausis vamzdžiais tekėjęs vanduo. Suskaičiavo septynis Kriso iškvėpimus ir atsargiai išslinko iš guolio. Nuėjo per prieškambarį į poilsio kambarį, kur tamsoje švytėjo telefono mygtukai.

Džeimsas atsiliepė po trečio signalo.

- Klausau, - ištarė neryžtingai.

- Čia aš.

- Guste... - Ji išgirdo, kaip jis staiga išsibudina, atsisėda, smarkiau priglunda prie ragelio. - Grįžk namo.

- Kur tu jį užkasei?

- Miške. Toli, prie akmenų sienos. Nuvesiu tave, jeigu nori.

- Aš tik noriu žinot, kad galėčiau pasakyt Krisui.

Iš tikrųjų Krisui sakyti ji neketino. Žinoti norėjo, nes bijojo, nelabai mokėdama pati sau to paaiškinti, kad nuėjusi į mišką kada nors po liūties užtiks griaučius.

- Nieko blogo aš jam nenorėjau. Nerūpi man tas prakeiktas kilimas. Jei būčiau galėjęs vietoj jo atgaut sveiką Čarlį, tai pati supranti - būčiau viską padaręs.

- Bet nepadarei. Ar ne?

Ji tyliai padėjo ragelį ir prispaudė krumplius prie burnos. Ne iš karto suvokė, kad priešais stovi Maiklas.

Jis mūvėjo treningo kelnes su skyle ant kelio, vilkėjo išblukusius Tafto veterinarijos mokyklos marškinėlius.

- Išgirdau čia kalbant, - paaiškino jis. - Nulipau pažiūrėt, ar ko nenutiko.

- Viskas gerai, - užtikrino Guste, nors buvo priešingai. Pagalvojo, kaip tiksliai žodžius vartoja Melanė ir ką tos dienos rytą buvo pasakęs Džeimsas. Šuo nusibaigė. O iš tikrųjų visai jis nenusibaigė, tai tu jį sudorojai. Šuo nužudytas. Tai ne tas pat. - Na, ne visai gerai, - pridūrė. - Nė per pusę nėra gerai.

Ji pajuto ant peties Maiklo ranką.

- Guste, jis padarė taip, kaip manė būsiant geriausia. Iš pradžių net išsivedė Čarlį medžioti. - Maiklas atsiklaupė šalimais. - Čarlis mirė būdamas su tuo žmogum, kurį labiausiai mylėjo. Aš galėjau suleisti vaistų, bet nebūčiau galėjęs padaryt jo laimingo. - Jis atsistojo, patraukė ją už rankų. - Eik miegot, - paliepė ir palydėjo iki svečių kambarėlio. Jo šilta ranka lengvai slidinėjo Gustės juosmeniu.

Kitą dieną Melanė su Guste nusivežė vaikus prie tvenkinio. Krisas su Emile puolė prie vandens mamoms tebedėliojant rankšluosčius, paplūdimio krėslus ir šaltkrepšius. Staiga nuo gelbėtojų posto pasigirdo švilpukas. Tvirtas įdegęs paauglys raudonom trumpom kelnėm šoko į tvenkinį ir sparčiai nuplaukė prie uolos. Melanė su Guste nuščiuvo krėsluose, paraližuotos ūmiai abi pribloškusio susivokimo: jos nemato savo vaikų.

Paskui pasirodė Emilė, lydima nepažįstamos moters. Mėlyname vandenyje pamažu sukiojosi neiškildamas į paviršių kažkoks ovalas. Gelbėtojas panėrė po juo ir vėl išniręs išvilko į krantą savo laimikį.

Krisas gulėjo visiškai nejudėdamas, blyškiu veidu, nesikilnojančia krūtine. Guste ėmė brautis per minią, nepajėgdama kalbėti, nepajėgdama nieko, ir suglebusi parpuolė per kelias pėdas nuo sūnaus. Paauglys pasilenkė, apžiojo Krisui burną ir ėmė kvėpti gyvybę.

Kriso galvelė pasisuko į šalį, jis išvėmė vandens. Žiopčiodamas pravirko, ištiesė rankutes pro gelbėtoją į saugiausią - Gustės - glėbį. Paauglys atsistojo.

- Jam jau turėtų būt gerai, ponia, - užtikrino vaikinas. - O mergytė? Ji jo draugė? Ji nuslydo nuo akmenų, tai jis šoko jos gaudyt. Bėda ta, kad ji įsmuko tokioj vietoj, kur galėjo stovėt stačia, o jūsų sūnus ne.

- Mama... - pratarė Krisas.

Guste drebėdama pasakė gelbėtojui:

- Atleiskit. Ačiū.

- Nėr už ką, - atsakė vaikinas ir nuėjo atgal prie nubaltinto paaukštinimo.

- Mama, - pašaukė Krisas. Paskui atkakliau: - Mama! - Jis apglėbė pirščiukais, lediniais ir virpančiais, jos skruostus.

- Ką? - paklausė Guste tokia sunkia širdimi, lyg ši būtų nėščia. - Kas yra?

- Aš jį mačiau, - pasakė Krisas švytinčiomis akimis. - Aš vėl mačiau Čarlį.

Tos dienos pavakarę Guste su Krisu persikraustė atgal į namus. Užsinešė į viršų tualeto reikmenis ir drabužius. Guste viską išsipakavo ir nerūpestingai sudėliojo, tad sutemus - kai grįžęs iš ligoninės Džeimsas pažiūrėjo, kaip miega sūnus, ir pamatė lovoje laukiančią žmoną, - atrodė, tartum jie ir nebuvo niekur išėję.