Джоди Пиколт - Susitarimas

Jiedu buvo pamiršę madas ir modelius, kokių Emilė nenorėtų, pamiršę, kokiais drabužiais ji nesutiktų vilkėti amžinybėje. Jiedu turėjo šią paskutinę progą įrodyti, kad Emilę pažino, kad jos klausėsi. O ką, jeigu jie viską suprato ne taip?

Melanė išbėgo iš salės, stengdamasi pamiršti tikrąją problemą. Problema buvo ne ta, kad Maiklas negerai nusprendė. Problema buvo ta, kad apskritai sprendė jis.

Kai jiedu parvažiavo, prie namų jų laukė Ana Mari Maronė.

Maiklas buvo trumpai matęs detektyvę jau vakar vakare, bet nelabai turėjo nuotaikos klausytis. Ji pranešė nemalonią naujieną - kad Emilė su Krisu buvo sumanę nusižudyti. Maiklas neįsivaizdavo, ką ji dar galėtų jiems pasakyti, kai Ėmės nebėra.

- Daktare Goldai, - pašaukė detektyve Maronė, lipdama iš savo fordo. Žvyro takeliu ji priėjo prie Goldų mašinos. Jei ir pastebėjo Melanę, tebesėdinčią priekinėje sėdynėje ir žvelgiančią į tuštumą, nieko nepasakė. - Nesupratau, kad esate gydytojas, - draugiškai tarė, mostelėjusi į jo sunkvežimiuką kairėje su trafaretu užrašytu jo praktikos pavadinimu.

- Gydau gyvūnus, - trumpai atkirto jis. - Tai kas kita. - Ir atsiduso. Kad ir kokia bjauri jam jau įpusėjusi dienelė, Ana Mari Maronė dėl to nekalta. Ji tik dirba savo darbą. - Klausykit, detektyve Marone, mums šis rytas buvo nelengvas. Aš tiesiog neturiu laiko kalbėtis.

- Suprantu, - skubiai tarė Ana Mari. - Sutrukdysiu tik minutėlę.

Maiklas linktelėjo ir gestu pakvietė į namus.

- Neužrakinta, - paaiškino. Pastebėjo, kaip detektyve jau žiojasi papriekaištauti dėl to, ir kai ką sumanė. Priėjo prie savo mašinos iš kitos pusės, atsklendė dureles ir ištraukęs Melanę privertė atsistoti ant žemės. - Užeikit į kambarį, - paragino švelniu, net sentimentaliai dainingu tonu, lygiai tokiu, kokiu ramindavo nirtų žirgą. Palydėjo žmoną akmeniniais laiptais į virtuvę. Čia ji atsisėdo ant kėdės ir nė nekrustelėjo nusivilkti palto.

Detektyve Maronė stovėjo nugara į ilgąjį virtuvės stalą.

- Vakar vakare kalbėjom apie Hartų sūnaus prisipažinimą dėl dvigubos savižudybės, - pasakė eidama tiesiog prie reikalo. - Jūsų dukra galbūt nusižudė. Bet turite žinoti, kad kol neįrodyta kitaip, jos mirtis laikoma nužudymu.

- Nužudymu, - tyliai pakartojo Maiklas. Išgirdęs tą baisų užburiantį žodį pajuto mintyse atsiveriant tartum kanalizacijos šulinį kaltei išvengti - progą dėl Emilės žūties apkaltinti ką nors kitą, nebe save. - Tai, sakot, ją nužudė Krisas?

Detektyve papurtė galvą.

- Aš nieko nesakau. Tiesiog aiškinu įstatymą. Tokia yra standartinė procedūra apklausiant asmenį, rastą su iššovusiu ginklu. Tą, kuris likęs gyvas, - pridūrė ji.

Maiklas palingavo galvą.

- Jei atvažiuotumėt po kelių dienų, kai... viskas truputį aprims, aš mielai parodyčiau jums senus nuotraukų albumus, Emilės mokyklinius dienoraščius, Kriso laiškus iš vasaros stovyklos. Detektyve Marone, jis nežudė mano dukros. Jeigu sako, kad nežudė, tai jūs tikėkit. Aš galiu garantuot už Krisą. Aš jį puikiai pažįstu.

- Taip pat puikiai kaip pažinot savo dukrą, daktare Goldai? Taip puikiai, kad nesupratot, jog ji ketina nusižudyti? - Detektyve Maronė sukryžiavo rankas. - Juk jei Kristoferis Hartas nemeluoja, jūsų dukra norėjo nusižudyti... ir nusižudė... nors nesimatė jokių depresijos požymių. - Detektyve Maronė pasitrynė viršunosę. - Klausykit. Tikiuosi, jūsų labui... Emilės ir Kriso labui... tai buvo dviguba savižudybė, ne iki galo įvykdyta. Savižudybė Naujajame Hampšyre nelaikoma nusikaltimu. Tačiau jeigu nebus savižudybės įrodymo, vyriausiasis valstijos prokuroras spręs, ar nėra pakankamo pagrindo apkaltinti vaikino nužudymu.

Maiklui nebereikėjo nieko aiškinti. Jis suprato, kad tas pakankamas pagrindas rasis iš to, ką Emilė atskleis per pomirtinį tyrimą - autopsiją.

- Ar jau turite teismo medicinos eksperto ataskaitos kopiją? - pasiteiravo jis.

Ana Mari linktelėjo.

- Jei pageidaujat, galiu parodyt.

- Norėčiau. Malonėkit. - Toji ataskaita buvo lyg paskutinis pranešimas, laiškelis, nes kitokio dukra nepaliko. - Bet aš esu tikras, kad iki tokio kaltinimo nebus prieita.

Ana Mari linktelėjo ir žengė prie durų. Nuo slenksčio atsigręžė.

- Ar su Krisu dar nekalbėjot?

Maiklas papurtė galvą.

- Aš... Lyg ir nederėtų dabar.

- Žinoma, ne, - pritarė detektyve. - Tik norėjau sužinot. - Ji dar kartą pareiškė užuojautą ir išėjo.

Maiklas nuėjo prie pusrūsio durų, atidarė ir išleido dvejetą seterių, pašėliškai besiveržiančių išlėkti. Paleido šunis ant keliuko prie namų ir valandėlę pastovėjo atvirame tarpduryje. Melanės nematė. Ji nuo ūmaus skersvėjo smarkiau susisupo į paltą, ištarė „nužudymas“, - dantys tą žodį sukando kuo negailestingiausiai.

Džeimsas buvo su Krisu ligoninėje, laukė gydytojo, kad išregistruotų Krisą iš sveikstančiųjų palatos ir paskirtų j rakinamą suaugusiųjų psichiatrijos skyrių. Gustei dėl gydytojo rekomendacijos palengvėjo - ji nebuvo tikra, ar pastebės Kriso depresijos požymius, juk jau buvo pražiopsojusi. Specializuotoje ligoninėje, kur patyręs personalas, jam bus saugu.

Džeimsui tai buvo smūgis. Ar įrašas visam laikui liks medicinos kortelėje? Ar Krisas turės galimybę, kaip septyniolikmetis, bet kada iš to skyriaus išeiti? Ar mokykla, o paskui darbdaviai, viršininkai žinos, kad jis trejetą dienų yra praleidęs psichiatrijos skyriuje?

Guste pažiūrėjo pro didįjį svetainės langą į dailų takelį, vedantį pas Goldus. Dabar jis buvo nuauksintas pušų spyglių ir drėgnas nuo šalnos. Viršuje, Melanės miegamajame, pamatė šviesą. Paskui nustypseno į viršų pažiūrėti, kaip jaučiasi Keitė, po pietų sužinojusi, kad Emilė mirė. Kaip ir spėjo, dukra išsiverkė ir užmigo.

Guste užsimetė ant pečių paltą, nubėgo takeliu ir atsidariusi duris įsmuko į Goldų virtuvę. Čia nesigirdėjo nieko gyvo, vien garsiai tiksėjo laikrodis su gegute.

- Melane! Čia aš.

Guste ėmė lipti laiptais į viršų, kyštelėjo galvą į miegamąjį, į kompiuterio kambarį. Emilės kambario durys buvo uždarytos. Guste pasvarsčiusi nusprendė ten nežiūrėti. Verčiau pabeldė į kitas uždaras duris, vonios kambario, ir pamažu atidarė.

Melanė sėdėjo ant uždengto unitazo. Gustei įslinkus kilstelėjo akis, bet nuostabos neparodė.

Atėjusi pas Melanę Guste nebeišmanė, ką sakyti. Staiga pagalvojo - kokia kvailystė, kaip tik ji, taip artimai susijusi su šiuo skausmu, reiškia užuojautą.

- Sveikutė, - tyliai pasakė Guste. - Kaip laikaisi?

Melanė gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau. Laidotuvės pirmadienį. Buvom lavoninėj.

- Tikriausiai siaubinga.

- Aš nekreipiau dėmesio, - pasakė Melanė. - Dabar neapkenčiu Maiklo.

Guste linktelėjo.

- Taigi. O Džeimsas susikibo su daktaru, norinčiu Krisą nukreipt į psichiatrijos skyrių, tai juk prapultis geram šeimos vardui.

Melanė pažiūrėjo į ją.

- Ar nujautei, kad taip atsitiks? - paklausė, ir Guste neapsimetė nesupratusi.

- Ne, - atsakė Guste lūžtančiu balsu. - Jeigu būčiau nujautusi, būčiau tau pasakiusi. Žinau, kad ir tu būtum pasakiusi man. - Ji atsisėdo ant vonios krašto. - Kas tokio baisaus galėjo atsitikti? - paklausė šnabždomis. Ji žinojo mąstanti apie tuos pačius dalykus kaip ir Melanė: Krisas su Emile augo mylimi, aprūpinti, turėjo vienas kitą. Ko jiems dar galėjo reikėti?

Melanė čiupo tualetinį popierių ir patraukė tarp pirštų kaip kokį siūlą.

- Maiklas nunešė tokius siaubingus drabužius Emai palaidot. Aš atėmiau. Neleidau jais apvilkt.