Джоди Пиколт: Susitarimas

- Guste, - paklausė Melanė, - kaip ten baigėsi tam tarnautojui?

- Tu pati pasikeitei ratą? - nusistebėjo Džeimsas, lyg Melanė nebūtų pasakiusi šio to rimtesnio. - Įspūdinga.

- Pati stebiuosi. Bet gal uždėjau ne taip, taigi norėčiau šįvakar važiuot į miestą tavo automobiliu.

- Vėl dirbi?

Guste linktelėjo šypsodama padavėjui, atnešusiam valgius.

- Važiuoju į kasas pirkt bilietų į Metalica koncertą.

- Kaip ten baigėsi tarnautojui? - paklausė Melanė garsiau.

Visi sužiuro į ją.

- Dieve, Mele, - pasakė Guste. - Ko taip šaukt.

Melanė nuraudo, ir Guste sušvelnino toną.

- Nežinau aš, kaip ten baigėsi, tikrai, - prisipažino. - Išvežė su greitąja. - Ji pakabino šaukštu kiniškų virtų makaronų. - Beje, šiandien Valstijos rūmuose mačiau Emos paveikslą.

- O ką ten veikei? - pasidomėjo Džeimsas.

Guste gūžtelėjo pečiais.

- Žiūrėjau Emos paveikslą. Atrodo toks... na, profesionalus, su tokiais paauksuotais rėmais ir dideliu mėlynu kaspinu apačioj. O jūs visi tyčiojotės iš manęs, kad saugau jos piešinėlius, pieštus su Krisu mūsų namuose.

Maiklas nusišypsojo.

- Juokėmės iš tavo žodžių, kad vieną gražią dieną jie taps tau pensinėmis pajamomis.

- Pamatysit, - užtikrino Guste. - Septyniolikos metų įvertinta valstijos mastu, dvidešimt vienerių atidaryta jos paveikslų galerija... Nė trisdešimties neturėdama pateks į Šiuolaikinės dailės muziejų. - Guste suėmė Džeimso ranką ir atsuko į save jo laikrodį. - Dar turiu penkias minutes.

Džeimso ranka vėl nudribo ant kelių.

- Kasos atsidaro septintą vakaro?

- Septintą ryto, - tarė Guste. - Mašinoj miegmaišis. - Ji nusižiovavo. - Tikriausiai man reikia keist profesiją. Pasiieškot tokios tarnybos, kad būtų mažiau streso... Gal tapti skrydžių dispečere ar Izraelio ministre pirmininke. - Ji palinko prie lėkštės su mu ši vištiena, ėmė vynioti į blynus ir dalyti.

- Kaip ten ponios Grinblat katarakta? - atsainiai paklausė.

- Nebėr, - atsakė Džeimsas. - Gal regėjimas ir visai susitvarkys.

Melanė atsiduso.

- Norėčiau, kad ir man išoperuotų. Sunku net įsivaizduot - atsibundi rytą ir viską matai.

- Nenori tu jokios operacijos, - užtikrino Maiklas.

- Kaip nenoriu?! Atsikratyčiau lęšių. Jau žinau gero chirurgo pavardę.

- Džeimsas tavęs operuot negalės, - šypsodama tarė Guste. - Argi nėra tai draudžiančių etikos taisyklių?

- Netikrai šeimai tas netaikoma, - pasakė Melanė.

- Šaunumėlis, - nusistebėjo Guste. - Netikra šeima. Turėtų būt įstatymas... suprantat, dėl neregistruotos santuokos. Jei ilgai gyvenat kartu, esat susiję. - Guste baigė savo blyną ir atsistojo. - Na, va tokia prabangi ir atpalaiduojanti vakarienė.

- Tau dar negalima išeit, - pasakė Melanė ir paprašė indų nurinkėjo atnešti laimės sausainių. Kai šis grįžo, sukišo kelis sausainius Gustei į kišenę. - Štai. Kasose niekas valgyt neduoda.

Maiklas paėmė sausainį ir perlaužė.

- „Į meilės dovaną negalima žiūrėti lengvabūdiškai“, - perskaitė garsiai.

- „Esi toks jaunas, koks jautiesi“, - pasakė Džeimsas, įsižiūrėjęs į savo paties laimę. - Dabar man tai ne per daugiausia reiškia.

Visi sužiuro į Melanę, tačiau ji, perskaičiusi, kas parašyta siauroje juostikėje, įsidėjo į kišenę. Ji buvo įsitikinusi, kad jei pasakysi garsiai, tavo laimingoji lemtis taip ir nevirs tikrove.

Guste paėmė iš lėkštės vieną iš paskutinių sausainių ir perlaužė.

- Tik pagalvokit, - pasakė juokdamasi. - Netikras.

- Nieko nėra? - susidomėjo Maiklas. - Tai turėtų aptarnaut už dyką.

- Paieškok ant grindų, Guste. Tikriausiai iškrito. Ar girdėta, kad laimės sausainis būtų be laimės?! - nusistebėjo Melanė.

Tačiau nieko nebuvo nei ant grindų, nei po lėkšte, nei įstrigę Gustės palto klostėse. Ji liūdnai palingavo galvą, paėmė puodelį arbatos.

- Tokia jau mano ateitis.

Ji išgėrė visą arbatą ir paskubomis išėjo.

Beinbridžas Naujojo Hampšyro valstijoje - tai miestukas, kuriame buvo daugiausia įsikūrę Dartmuto koledžo dėstytojai ir vietos ligoninės gydytojai. Miestukas netoli koledžo, taigi jo namai buvo gana patrauklus nekilnojamasis turtas. Ir tikrai nepriminė kaimo gyvenvietės. Atsišakoję nuo pagrindinio kelio, tarp senų nuošalių pieno ūkių vingiavo siauri keliukai į penkių akrų sklypelius, aštunto dešimtmečio pabaigoje suformavusius miestelį. Vienas tų keliukų buvo Vud Holou Roudas, prie jo gyveno Goldai ir Hartai.

Jų sklypai drauge sudarė ketvirtainį. Du trikampiai ribojosi bendra įžambine. Hartų sklypas prie įvažiavimo buvo siauras, toliau platėjantis. Goldų sklypas - toks pat iš priešingos pusės, todėl namus teskyrė koks akras. Bet jame augo tankus miškelis, nors ir ne aklinai, vis dėlto užstojantis vieniems kitus.

Maiklas su Melane atskirais automobiliais važiavo paskui pilką Džeimso volvo. Tas jau įsuko į Vud Holou Roudą. Pusmylę pakilęs į kalvą, ties granito stulpu, nurodančiu trisdešimt ketvirtą namą, Džeimsas pasuko į kairę. Maiklas - į tolesnį įvažiavimą. Išjungė sunkvežimiuko degimą ir išlipo į apšviestą plotelį. Šviesa veržėsi iš salono. Maiklas leido Greidžiui su Bo užšokti jam ant kelių ir krūtinės. Kol laukė lipančios iš savo mašinos Melanės, airių seteriai ratais šokinėjo apie jį.

- Neatrodo, kad Ema jau būtų grįžusi, - pasakė jis.

Melanė išlipo iš automobilio ir vienu sklandžiu taupiu mostu užtrenkė dureles.

- Aštunta valanda, - tarė. - Turbūt ji ką tik išvažiavo.

Maiklas nuėjo paskui Melanę pro šonines duris į virtuvę. Ji sudėjo

ant stalo krūvelę knygų.

- Kas šiąnakt lauks iškvietimų? - paklausė ji.

Maiklas išskėtė rankas virš galvos.

- Nežinau. Ne aš. Gal Ričardsas, iš Vestono veterinarinės gydyklos. - Jis nuėjo prie durų ir pašaukė seterius. Šie žvilgtelėjo į jį, bet nė neketino liautis gainiojęsi vėjo blaškomų lapų.

- Komedija, - pasakė Melanė. - Veterinaras nesuvaldo nuosavų šunų.

Maiklas žengė į šalį, prie durų priėjusi Melanė švilptelėjo. Šunys pralėkė pro jį, įnešdami vidun gaivaus nakties oro.

- Šunys Emilės, - pasakė jis. - Tai kas kita.

Kai trečią ryto suskambo telefonas, Džeimsas Hartas nubudo tučtuojau. Mėgino vaizduotis, kas atsitiko poniai Grinblat, nes greičiausia skubios pagalbos reikia jai. Pagraibė kitapus lovos, už tos vietos, kur turėtų gulėti žmona, sugriebė telefoną.

- Klausau!

- Ar čia ponas Hartas?

- Čia daktaras Hartas, - patikslino Džeimsas.

- Daktare Hartai, čia policininkas Stenlis iš Beinbridžo nuovados. Jūsų sūnus sužeistas, jis nuvežtas į Beinbridžo memorialinę ligoninę.

Džeimsas pajuto, kaip gerklėje stringa susipynę klausimai.

- Ar jis... Ar avarija?

Trumpa tyla.

- Ne, pone, - atsakė policininkas.

Džeimsui širdis visai susimazgė.

- Ačiū, - tarė jis ir padėjo ragelį, nors pats nesuprato, už ką dėkoja žmogui, pranešusiam tokią šiurpią naujieną.

Vos ragelis grįžo į savo vietą, Džeimsui kilo daugybė klausimų. Ką susižeidė Kristoferis? Pavojingai ar nesunkiai? Ar Emilė su juo? Kas atsitiko? Džeimsas per kelias minutes apsivilko tais pačiais drabužiais, jau įmestais į skalbinių pintinę, ir nulipo žemyn. Žinojo ligoninę pasieksiąs per septyniolika minučių. Jau lėkdamas Vud Holou Roudu paėmė automobilio telefoną ir paskambino Gustei.

- Ką tau pasakė?! - dešimtą kartą klausė Melanė. - Ką tiksliai tau pasakė?

Maiklas užsisagstę džinsų praskiepą ir įsistojo į teniso batelius. Per vėlai prisiminė neužsimovęs puskojinių. Velniop tas puskojines.