Джоанна Троллоп - Kita šeima

Margareta lėtai išsiropštė iš lovos ir pėdomis sugraibė šliures. Jos buvo geros, iš avikailio, patvarios kaip ir pamuštas medvilninis chalatas, išmargintas rožėmis ir užsegamas medžiaga aptrauktomis sagomis, ir nors Margareta vyptelėjo, išvydusi save veidrodyje ant miegamojo sienos, žinojo, kad atrodo tinkamai. Taip pridera atrodyti dirbančiai, dar neišėjusiai į pensiją šešiasdešimt šešerių metų moteriai, gyvenančiai Persio Sodų gatvėje, Tainmute, name su dvigubomis laukujėmis durimis, katinu ir dideliu dekoratyvinių žolių stovu prie svetainės lango.

Ji atitraukė užuolaidas ir žiūrėjo į rūką – draiskanotas ir nevientisas; gūsingas, stipresnis vėjas ar kaitresnė saulė kaipmat jį išsklaidys. Tiesiai po ja ant automobilio viršaus stovėjo kiras – milžiniškas, be abejo, ketindamas, kaip kirai mėgsta, gausiai apdergti priekinį stiklą. Paukštis pakreipė galvą, rodydamas, kad ją pastebėjo ir neketina paisyti, paskui ryžtingai nutipeno per automobilio stogą ir atsuko nugarą.

Margareta nulipo į virtuvę. Ant stalo tupėjo milžiniškas katinas tokia pat įžūliai abejinga kaip kiro mina. Mažutį perkarusį rainą kačiuką, atėmęs iš jį kankinančių vaikų Nort Šildso prieplaukos rajone, maždaug prieš aštuonerius metus parnešė Skotas, ir kačiukas be perstojo neišvengiamai augo, kol tapo didžiuliu kvadratiniu rainiu neproporcingai mažomis ausimis ir stora kaip pagalvėlė uodega.

– Man nelabai patinka katės, – tada pasakė Margareta Skotui.

– Man irgi, – atsiliepė jis.

Abu pažiūrėjo į kačiuką. Šis nugręžė snukutį ir ėmė praustis.

– Staigmenų irgi nemėgstu, – pridūrė Margareta.

– Mama, netrukus jis nebebus staigmena, – patikino Skotas. – Tu prie jo priprasi.

Taip ir buvo. Ji priprato prie kačiuko kaip prie daugybės kitų dalykų. Tiesą sakant, suvokė, kaip priprato prie kačiuko, kai ėmė jam aiškinti, kad vienas svarbiausių dalykų, kuriuos jis gyvenime turįs žinoti, yra priprasti ne prie savo, o prie kitų žmonių sprendimų padarinių. Pirmaisiais metais kačiukas buvo vadinamas tiesiog kačiuku. Vėliau augantį ir didėjantį katiną Skotas pavadino komiko Dosono pavarde.

Margaretai einant pro Dosoną prie virdulio, katinas ištiesė milžinišką leteną ir griebė nagais už chalato.

– Tuojau, – tarė Margareta.

Už virtuvės lango rūkas iš jūros buvo skystesnis, mat jam teko peršliaužti per stogus, oras buvo tik šiek tiek apsiblausęs. Mažas grįstas vidinis kiemelis – kaimynams labiau patiko jį vadinti patijum, – atstojantis daržą, tokiu oru pragaišdavo. Visi augalai nuleipdavo nuo drėgmės ir šalčio, o pajuodę lapai prilipdavo prie lygių paviršių it suploti šliužai. Margaretos kaimynė iš kairės, užkrėsta atostogų Ispanijoje, savo patijų nudažė baltai, papuošė spalvotų stikliukų ir veidrodžio šukių mozaika, o ant namo sienų pakabino metalines pintinėles, iš kurių kada nors pliūptelės rausvų ir oranžinių bugenvilijų liūtis. Margareta nesiruošė vežtis į Tainmutą užsienio. Užsienis yra užsienis, o Anglijos šiaurė – Anglijos šiaurė. Jos nuomone, jei gėlė nelaiminga, augdama prie Šiaurės jūros, nėra prasmės nė bandyti.

Ji užsiplikė arbatinuke arbatžolių ir iškratė į plastikinį dubenėlį saują sauso kačių ėdalo iš dėžės su užrašu „Senoms nutukusioms katėms“. Padėjo dubenėlį ant grindų. Dosonas plumptelėjo nuo stalo, su panieka apuostė pusryčius ir atsitūpė šalia, nežiūrėdamas į Margaretą.

– Nieko kito negausi, – tarė Margareta ir įsipylė arbatos. – Gali čia tupėti kiaurą dieną. – Šliukštelėjo pieno. – Tau nepakenktų kokią dienelę papasninkauti.

Stora Dosono uodega vos pastebimai sutrūkčiojo.

Margareta čiupo arbatą, ruošdamasi lipti į viršų.

– Pagalvok.

Dosonas spoksojo į sieną. Margareta praėjo pro šalį, padariusi lankstą, kad nagai jos nepasiektų, – kaip puikiai dvi būtybės, gyvenančios vienuose namuose, pažįsta viena kitą, – ir užkopė laiptais. Neseniai jie buvo iškloti naujais šviesiai pilkais vilnoniais kilimais. Skotas siūlė sizalio taką ar jūrų žolių. Margareta atkirto, kad ji ne senbernis (pabrėžė šį žodį, tegul Skotas supranta, kokia jos nuomonė apie atkaklią trisdešimt septynerių metų sūnaus viengungystę), gyvenantis palėpėje Niukasle, – Persio Sodų gatvei tinkamiausias yra vilnonis nenudėvimas neutralios spalvos takas. Jai patiko kilimas, patiko stangrus storo putplasčio patiesalas. Naujas kilimas, mąstė ji, namui daro tokį pat poveikį kaip sodui veja, nupjauta taisyklingais ruožais.

Margaretai nereikėdavo svarstyti, kuo apsirengti. Dvidešimt trejus metus, nuo tada, kai liko viena, ji laikėsi kelių įpročių, įgytų, ginantis nuo pamestos žmonos sielvarto ir pykčio. Ričiui išvykus, ji tebedarė dėl kitų žmonių tai, ką kadaise – ir labai sėkmingai – darydavo dėl jo, kasdien rengdavosi itin rūpestingai. Iš pradžių tai buvo ir būtinybė puikuotis drąsa, poreikis parodyti pasauliui, kad jos dvasia nepalaužta, nors širdis laikinai sudaužyta. Praėjus savaitei ar dviem po Ričio išvykimo, Margareta kiekvieną vakarą spręsdavo, ką apsivilks kitą dieną, išimdavo drabužius iš spintos, apžiūrėdavo, ar nėra dėmių, pūkų, ir pakabindavo iki ryto it skiautinį vėdinti. Kartais rytą ji nepaaiškinamai nebenorėdavo vilktis išvakarėse išsirinktų drabužių, bet nė karto neapsigalvojo. Prietaringai būgštaudavo, kad užsimaniusi pakeisti drabužius nebegalės sustoti, kol kambaryje padarys jukinį ir susitaršiusi, paklaikusi apsipils ašaromis.

Šiandien jos drabužiai mėlyni. Pilkšvai mėlyni. Prie jų dera beveik kasdien nešiojamas perlų vėrinys, kurį Ričis jai įteikė gimus Skotui, ir perlų auskarai, kuriuos Skotas jai padovanojo per penkiasdešimtąjį gimtadienį. Tada jam buvo tik dvidešimt vieni. Matyt, daug ko atsisakė, kad nupirktų jai perlų auskarus, ir net dabar, prisiminus, kaip švelniai ir gremėzdiškai jis bandė atstoti nesantį tėvą, segantis auskarus jai drebėdavo rankos. Juos Margareta nešiodavo kasdien, net be vėrinio, kaip ir „Cartier“ laikrodėlį, pasidovanotą šešiasdešimtmečio proga. Laikrodėlio bumbuliuke, judinančiame rodykles, buvo įstatytas nedidukas kupolo pavidalo safyras, baisiai jai patinkantis.

Pusryčių irgi nelėmė užgaidos. Žiemą – kruopų košė, vasarą – javainiai su tarkuotu obuoliu, arbata ir krūvelė vitaminų porcelianiniame kiaušinių puodelyje, vaikystėje per vienas Velykas padovanotame Skotui. Kiaušinių puodelis buvo triušio su pintinėle pavidalo. Triušio ausys buvo apdaužytos, pintinėlė keliose vietose įtrūkusi, bet Margaretai jis buvo įprastas, todėl mielas kaip skalbinių pintinė vonios kambaryje, paveldėta iš motinos, kaip sudedamasis stalas, kurį juodu su Ričiu nusipirko po jo pirmo sėkmingo koncerto, pirmasis jų baldas, pranašaujantis, kad vieną gražią dieną jie turės savo namą, užuot gyvenę pas tėvus.

Kartais, savaitgalį grįždamas į Tainmutą, Skotas iš Niukaslo atveždavo bandelių, kolumbietiškos kavos ir spanguolių sulčių. Dosonas, labai vertinantis prancūziškus raguolius, pagyvėdavo, glaustydavosi Skotui apie kojas ir garsiai murkdavo. Šiandien jis nekreipė į pusryčius dėmesio. Jie liko nepaliesti, o katinas pasitraukė į mėgstamiausią vietelę dieną, išsitiesė ant sofos atlošo iškištame svetainės lange, žvalgydamasis saulės spindulių ir įvykių. Margareta žinojo: nors tinginys tyso uodegą užrietęs, jam įdomu, kas darosi lauke.

Papusryčiavusi Margareta įdėjo košėtą dubenėlį į indaplovę, triušį pastatė ant lentynos prie vitaminų dėžučių, įjungė telefono atsakiklį, patikrino, ar rankinėje ir lagaminėlyje turi viską, ko šiandien prireiks. Prieškambaryje stabtelėjo prie, pasak Skoto, lūpdažių veidrodžio. Jame atsispindėjo tas pat, kas visada. Kadaise vienas nelabai išmintingas žmogus pasakė Margaretai: iš pažiūros ji – tobula konservatorių partijos šalininkė, pasitempusi, gabi, grėsminga. Margareta, gimusi ir augusi socialiste ankštame tiesinio užstatymo name Nort Šildse, buvo įžeista iki kaulo ir to neslėpė. Augant jos idealas buvo Barbara Kasl1.