Джоанна Троллоп: Kita šeima

– Atleisk, – sušnibždėjo Krisė Eimei į plaukus.

Eimė atsiduso.

– Už ką? – paklausė ji. – Tu jo nenužudei. Jis pats numirė.

Nes aš esu čia, vos neišsprūdo Krisei, nes aš gyva, o jo nėra. Tačiau ištarė kitus žodžius:

– Teks gyventi toliau, valanda po valandos. Teks gyventi toliau.

Eimė pasimuistė, ko neištrūko jai iš glėbio.

– Žinau.

Krisė žvilgtelėjo į nurofeną.

– Nori vaistų, kad palengvėtų? Kad greičiau užmigtum?

Eimė vyptelėjo ir papurtė galvą.

– Ką daro kitos? – paklausė Krisė.

– Dilė užsidarė kambary. Tamė kalbasi su Robiu.

– Vis dar?

– Vis dar, – atsakė Eimė ir apžvelgė miegamąjį, skubiai perbėgdama akimis šlepetes, krūvą pagalvių. – Aš nežinau, ką daryti.

– Aš irgi, – atsiliepė Krisė.

Eimė vėl pravirko. Krisė stipriau suspaudė dukrai pečius ir priglaudė prie krūtinės galvą.

– Suprantu, vaikeli…

– Aš nepakelsiu…

– Gal nori miegoti su manim? – paklausė Krisė.

Eimė nustojo verkti. Žvilgtelėjo į nebereikalingas pagalves kitoje lovos pusėje. Šniurkščiodama papurtė galvą.

– Negalėčiau. Atleisk.

– Neatsiprašinėk. Tik pasiūliau. Vis tiek nė viena nemiegosim, kad ir kur gulėtume.

– Kai pabusiu, – tarė Eimė, – kokią akimirką neprisiminsiu. Juk taip?

Krisė linktelėjo. Eimė išsprūdo jai iš glėbio ir nuslinko prie durų. Tarpduryje stabtelėjo, ištraukė iš plaukų raudoną gnybtą ir porą kartų spragtelėjo.

– Mums bent jau jo pavardė liko, – tarė neatsisukdama ir nežiūrėdama į motiną. – Mes visos tebesame Rositer. – Ji sudrebėjo giliai atsidūsėdama. – Einu pagriežti fleita.

– Taip, – pritarė Krisė. – Taip. Papūsk.

Eimė dirstelėjo į motiną.

– Tėčiui patiko, kad griežiu fleita, – tarė ji.

Ir nušliurino prie laiptų aikštelės. Krisė išgirdo, kaip duktė plumpina laiptais į antrą aukštą, jųdviejų su Ričiu perstatytą taip, kad Dilė su Eime turėtų po atskirą kambarį.

Ji miegojo. Manė, kad negalės užmigti, kad užmigti būtų negražu, bet kaip į vandenį įkrito, o po poros valandų pabudo tokioje sielvarto gelmėje, kad iš jos kapanotis nebuvo nei prasmės, nei jėgų. Nenutuokė, kiek laiko kankinasi, bet išmušė valanda, kai ji iškeitė dalmatino pūslę į vieną Ričio pagalvių, kvepiančių dažais, kuriais jis dažydavosi žilas plaukų sruogas; ji vaitodama gniaužė pagalvę, kol staiga suvokė, kad virš užuolaidų matyti šviesos pluoštai, o platane už lango jau bando čiulbėti vienas kitas paukštis. Apsivertė ant šono ir įjungė šviesą. Pusė septynių. Vos prieš šešias valandas trylika minučių prasidėjo pirmoji diena gyvenimo, kurio ji visuomet baimindavosi, todėl niekada neleisdavo sau įsivaizduoti. „Aš būsiu beviltiška našlė“, – sakydavo ji Ričiui, o jis, jei teikdavosi išgirsti, atsiliepdavo: „Nesuteiksiu tau progos įsitikinti“, paskui jai ką nors padainuodavo, porą eilučių Tonio Beneto ar Džeko Džonso baladės, ir nukreipdavo kalbą. Jis visada taip darydavo, sumažindavo įtampą daina. Kadaise ji manė, kad tai nuostabu. Tačiau per pastaruosius porą metų jai ėmė atrodyti, kad Ričiui lengviau dainuoti negu kalbėtis. O Dieve, jei jis būtų kalbėjęs! Jei būtų ką nors atsakęs! Jei būtų bent tiek padaręs!

Ji ištraukė iš po antklodės kairę ranką ir apžiūrėjo. Daili, išpuoselėta turtingo vyro išlaikomos gražios moters ranka. Ji mūvėjo paprastą siaurą platininį žiedą ir platesnį žiedą su deimantais. Paprastasis žiedas buvo nenaujas, tiesą sakant, gerokai apdilęs, nes Krisė jį pirmą kartą užsimovė beveik iškart, kai gimė Tamsina. Krisė aiškiai prisiminė kada, nes pati jį nusipirko nešioti ligoninėje ir užsimovė ant piršto. Tačiau žiedas su deimantais buvo naujas. Deimantai buvo dideli, tolimos Pietų Afrikos gelmėse tokių didelių brangakmenių neiškasama. Jie buvo išradingai sukurti mažoje gamyklėlėje netoli Antverpeno mėgdžiojant procesą, kuris gamtoje trunka tūkstantmečius, o šiuo atveju tetruko tris savaites. Krisė paaiškino Ričiui, kad šie deimantai vadinami sintetiniais. Jis pažvelgė į ranką, vėl nusisuko į fortepijoną, paskambino kelis taktus Geršvino ir pasakė:

– Nešiok, mieloji, jei tau teikia džiaugsmo.

– Tu žinai, kas man suteiktų džiaugsmo, – atšovė ji.

Ričis skambino toliau.

– Aš noriu būti ponia Rositer, – neatlyžo ji, – dėl dukterų. Turiu būti ponia Rositer mokykloje. Turiu nešioti vestuvinį žiedą ir būti ponia Rositer.

– Gerai, – tyliai atsakė Ričis, vis garsiau skambindamas. – Žinoma.

– Riči…

– Nešiok deimantus, – pridūrė Ričis. – Nešiok. Leisk man už juos sumokėti.

Bet ji neleido. Iš principo, juk nepriklausoma moteris gali pati nusipirkti išorinio garbingumo ženklus, būtinus už mokyklos vartų net tolerantiškame šiaurės Londone. Savaitę ar dvi ji patenkinta, net šiek tiek džiūgaudama, kad žiopliams peršasi tinkamos išvados, gaudydavo žvilgsnius, krypstančius į jos didžiulius deimantus. Kai Tamsina, pro kurios akis neprasprūsdavo nė menkiausia smulkmena, paklausė: „Dieve mano, mama, juos tau padovanojo tėtis?“, ji įstengė droviai šyptelėti, o tokia šypsena lengvai gali reikšti ir koketišką pasitenkinimą. Bet pamažu, vogčia užsispyrėlė širdis įveikė protą: savarankiškumas ir džiaugsmas nieko nebereiškė, palyginti su didžiuliu apgailėtinu troškimu tapti ponia Rositer iš tikrųjų, o ne svajonėse, papuoštose beprasmiškais – ir pačios apgaule susikurtais – ženklais.

Tiesą sakant, svarbi buvo ne tik šeiminė padėtis. Ji buvo Ričio vadybininkė, rūpindavosi jo koncertų sutartimis ir būtina darbui gerove, tvarkydavo jo finansus. Profesiniu požiūriu Ričiui ji buvo labai svarbi, nes būtent ji, Kristina Kelsi, tada dar jauna mergina, įtikino Ričį Rositerį, kad už šiaurinės Anglijos, kur jis iki tol koncertuodavo, jo laukia gausesnė, jaunesnė publika. Į telefono skambučius Ričis atsakinėdavo nebent savo malonumui, o visus reikalus, ypač buitinius, tvarkyti pavedė jai. Ne, svarbi buvo ne tik šeiminė padėtis.

Ją skatino senas kaip pasaulis, įkyrus, niekuo nepakeičiamas saugumo poreikis. Per dvidešimt trejus bendro gyvenimo metus Krisė nė per plauką neįstengė pastūmėti Ričio skirtis su žmona ir vesti ją. Jis nebuvo katalikas, nebendravo su žmona, jis retai susitikdavo su sūnumi iš anos santuokos. Ričis gyveno Londone viskuo patenkintas su moterimi, dėl kurios ryžosi mesti žmoną ir kurią akivaizdžiai dievino, ir trimis dukterimis, kurias ji jam pagimdė, bet jis nė piršto nepakrutino, kad atsisakęs pirmosios šeimos teisėtai taptų antrosios galva.

Daug metų jis vis kartodavo, kad pagalvos apie tai, nes jo tėviškėje ir giminėje įprastos elgesio normos žmogui svarbios kaip širdies plakimas, todėl jam reikia laiko. Krisė iš pradžių jį suprato, o vėliau bent jau stengėsi suprasti. Bet Ričio pastangos – jei jis apskritai kokias nors dėjo – ilgainiui tapo nepastebimos, o Krisės nerimas ir atkaklumas neišvengiamai augo. Kuo dažniau ji prašydavo – apgalvotai ramiu, todėl itin iškalbingu balsu, – tuo garsiau jis skambindavo Geršviną. Jei ji neatlyždavo, jis pereidavo prie Rachmaninovo ir skambindavo užsimerkęs. Galų gale – ką gi, pasirodo, tai iš tikrųjų buvo galas, – ji nudrožė pirkti dirbtinių deimantų ir (suvokė dabar, apžiūrinėdama kairę plaštaką našlystės aušros šviesoje) atrišo jam rankas radusi praktišką sprendimą – nebe pirmą kartą, šaunuolė Krisė, – kaip gyventi jo nepripažintai.

Ranka nukrito ant minkštos pūkinės antklodės. Visų dukterų pavardė Rositer. Tamsina Rositer, Delija Rositer, Eimė Rositer. Taip jos įregistruotos gimimo liudijimuose, ji sutiko, net paragino. „Išmintingiau joms duoti tavo pavardę, – pasakė ji. – Šiaip ar taip, garsenybė esi tu. Žmonės jas sies su tavim.“