Джоанна Троллоп: Kita šeima

– Patylėkit, – paprašė Krisė ir paėmė puodelį. – Apie ką kalbėjotės, kai įėjau?

Tamsina padėjo ant stalo puodelius ir pažvelgė į seseris. Šios spoksojo į stalą.

– Apie tave, – atsakė ji.

Krisė pakėlė galvą.

– Ir? – paragino ji.

Tamsina atsisėdo ir apsimuturiavo kimono, lyg eitų prieš vėją.

Dilė atitraukė ranką nuo veido.

– Mes svarstėme… – prabilo ji, – …na… ar mes… atsigausime, ar išsiversime, ar…

Stojo tyla.

– Mes labai ilgai neatsigausime, – tarė Krisė. – Negi tu manai priešingai? Čia mano nuomonė. Teks priprasti prie daugybės naujų dalykų, o mes, tiesą sakant, nenorime pratintis. Juk taip? – Ji nutilo. Apžvelgė stalą. Eimė sutrupino sausainį ir dėliojo jį iš gabaliukų. – Bet juk jūs tai žinot. Ne blogiau už mane. Jūs kalbėjot, juk jūs kalbėjot ne apie… ar atsigausime po tokio sukrėtimo, taip?

– Visa kita niekai, apie juos net galvoti… – prabilo Tamsina.

– Ne, – pertraukė ją Krisė, – tokia tikrovė. Turime būti praktiškos. Reikia gyventi. Gyventi toliau. Taip norėjo tėtis. Todėl jis taip plušo.

Ant sutrupinto sausainio pabiro Eimės ašaros.

Krisė vėl suėmė Dilei riešą ir paėmė Eimei už rankos. Stipriai suspaudė ir, žiūrėdama į Tamsiną, pasakė:

– Mes susidorosime. Nesirūpinkite. Turime namą. Ir ne tik namą. Aš dirbsiu toliau. Nesijaudinkit. Dabar tvarkysime reikalus. Kaip nors prastumsime dieną.

Tamsina dešine ranka suko ratu puodelį su arbata, o kairiąją spaudė prie pilvo.

– Reikia pranešti pažįstamiems, – tarė ji.

– Reikia, – sutiko Krisė. – Sudarysime sąrašą.

Tamsina pakėlė akis.

– Ko gero, aš kraustysiuosi pas Robį.

Dilė riktelėjo.

– Mieloji, ne dabar, – alsiai ištarė Krisė.

– Bet aš…

– Užsičiaupk! – staiga išdrožė Eimė.

Tamsina gūžtelėjo pečiais.

– Aš tik pamaniau, jei jau kuriame planus ir sudarinėsime sąrašus…

Eimė persilenkė per stalą.

– Mes ruošėmės sudaryti sąrašą žmonių, kuriems reikia pranešti, kad vakar vakare mirė tėtis, – sušnypštė ji. – O ne sąrašus tipų, su kuriais ketiname sumesti skudurus.

Krisė atsistojo.

– Civilinių aktų registruotojas, – tarė ji, rausdamasi popierių šūsnyje prie telefono. – Laidojimo biuro agentas. Ko gero, laikraščiai. Verčiau pranešti, kol patys nesužinojo.

Tamsina atsitiesė ant kėdės.

– O Margareta? – paklausė ji.

Krisė liovėsi vertusi popierius.

– Kas?

– Margareta, – pakartojo Tamsina.

Eimė su Dile įsmeigė į ją akis.

– Tame…

– Jai reikia pasakyti, – nenusileido Tamsina. – Ji turi teisę žinoti.

Eimė atsisuko ir pažvelgė į Krisę virtuvės gale. Motina laikė užrašų knygelę ir klaikų rašiklį, padabintą siaubingai rausva marabu plunksna.

– Mama?

Krisė lėtai linktelėjo.

– Žinau…

– Bet tėtis nenorėtų! – pareiškė Dilė. – Tėtis niekada su ja nesikalbėdavo, juk taip? Jis išbraukė ją iš savo gyvenimo, jis nebūtų norėjęs, kad ji… – Dilė nutilo. – Tai su ja nesusiję, – piktai pridūrė.

Eimė atsistojo ir vėl nuslinko per virtuvę. Krisė žiūrėjo į tamsius dukters plaukus, krintančius ant nugaros, tamsius Ričio plaukus, tamsius šiaurietiškus Ričio plaukus, tik mergiškus.

– Eime?

Eimė neatsisuko.

– Nereikėjo apie ją užsiminti, – tarė Tamsina. – Nereikėjo. Ji niekaip nesusijusi.

– Nekenčiu jos, – pareiškė Dilė.

– Nederėtų, – prisivertė atsiliepti Krisė. – Ji nekalta, kad tėtis su ja gyveno prieš mus, be to, ji niekada nieko nereikalavo ir nekeldavo mums rūpesčių.

– Bet ji yra, – neatlyžo Dilė.

– Be to, – iš galo virtuvės atsklido Eimės balsas, – ji buvo jo žmona.

– Buvo, – pabrėžė Tamsina.

Krisė prispaudė prie krūtinės užrašų knygelę ir rašiklį su plunksna.

– Vargu ar pajėgsiu jai paskambinti… – tarė ji.

– Aš irgi, – pritarė Dilė.

Tamsina išsitraukė iš kimono kišenės mažutį mobilųjį ir padėjo ant stalo.

– Negražu jai viso labo pasiųsti žinutę…

Krisė staiga mostelėjo laisva ranka.

– Negaliu to padaryti, nepajėgsiu… – ji nutilo ir užsidengė ranka burną.

Tamsina pašoko.

– Mama…

– Viskas gerai, – tarė Krisė. – Nieko man nėra. Tikrai. Bet tu teisi. Suprantu, kad reikia pranešti Margaretai…

– Ir Skotui, – pridūrė Eimė.

Krisė dirstelėjo į ją.

– Žinoma. Skotui. Užmiršau jį, užmiršau…

Tamsina apkabino motiną.

– Velniai griebtų, – sušnibždėjo Krisė, įsikniaubusi į Tamsiną. – Velniai griebtų. Negaliu…

– Ir neturi, – tarė Tamsina.

– Turiu. Privalau. Privalau pranešti Margaretai ir Skotui, kad tėtis mirė.

Visos nutilo. Dilė nurinko nuo stalo puodelius ir sudėjo į indaplovę. Paskui sušlavė sausainio trupinius į delną ir subėrė į šiukšliadėžę, o pakelį įdėjo į spintelę. Visos žiūrėjo į ją. Jos buvo įpratusios stebėti Dilę, itin tvarkingą buityje, bet nepaprastai sujauktų jausmų. Jos palaukė, kol Dilė surado skudurą, nušluostė stalą, išmazgojo skudurą ir, dailiai sulanksčiusi, pakabino ant čiaupo virš kriauklės.

– Ačiū, vaikeli, – vangiai, bet meiliai padėkojo Krisė.

– Sužinos ta velnio Margareta ar ne, nesvarbu! – tūžmingai išpoškino Dilė.

Krisė atsiduso ir atsitraukė nuo Tamsinos.

– Svarbu.

– Tėtis nenorėtų!

– Norėtų.

– Tai pranešk! – suriko Dilė.

Krisė sudrebėjo.

– Nieko nepagailėčiau…

– Aš stovėsiu šalia, kai skambinsi, – pažadėjo Tamsina.

Krisė šyptelėjo jai.

– Ačiū…

– Mama?

Krisė atsisuko. Eimė buvo sunėrusi rankas ir atsišliejusi į spintelę, kurion įdėjo sausainius.

– Ką, mieloji?

– Tai padarysiu aš.

– Ką padarysi?

– Paskambinsiu jai, – paaiškino Eimė. – Paskambinsiu Margaretai.

Krisė išskėtė rankas.

– Tu nuostabi. Tikras angelas. Bet neprivalai, tu jos nepažįsti…

Eimė pasimuistė.

– Tada bus lengviau, juk taip?

– Bet…

– Klausyk, – prabilo Eimė, – man telefonai netrukdo. Aš jų nebijau. Surinksiu jos numerį, pasakysiu, kas aš tokia, kas atsitiko, ir atsisveikinsiu.

– O jei ji užsimanys atvažiuoti į laidotuves? – įsiterpė Dilė. – O jei užsigeis atvažiuoti ir sudaryti įspūdį, neva jis…

– Prikąsk liežuvį, – nukirto Dilę Tamsina ir pažvelgė į motiną. – Leisk, – paprašė. – Leisk Eimei jai paskambinti.

– Tikrai?

– Taip, – atsakė Tamsina. – Tegu daro, kaip sakė, ir bus atlikta. Viskas bus baigta po poros minučių.

– O paskui?

– Nebus jokių „paskui“.

Eimė atsiplėšė nuo spintelės ir atsitiesė. Taip ji atrodydavo, prisiminė Krisė, kai mokydamasi nardyti stovėdavo ant tramplino galo, susijaudinusi, sunerimusi, įsitempusi. Eimė pamerkė motinai ir nusišypsojo.

– Pamatysi, – tarė Eimė.

ANTRAS SKYRIUS

Margareta gyveno prie jūros daugiau kaip šešiasdešimt metų, todėl nė užuolaidų neatitraukusi kasryt žinodavo, koks oras. Kartais išgirsdavo duslų kriokimą, vėjo ir lietaus; kartais ant lubų nuo vandens atsispindėdavo pakriki šviesos žibučiai, vadinasi, giedra; kartais tvyrodavo slogi tyla – rūkas.

Šiandien rūkas. Pažvelgusi į lauką, Margareta išvydo, kad ūkana iš jūros persirito per žemas uolas, užpildė platų žolėtą ovalą prieš pusračiu lenktą Persio Sodų gatvę ir švelniai plakasi į pastatus. Įmantriuose geležiniuose siauro jos miegamojo balkono išraitymuose ir kreivoje sodo vyšnioje įstrigs miglos skiautelės ir kuokštai. Langų stiklus, automobilius gatvėje, žalvarinę lentelę ant durų – ją žūtbūt reikia blizginti kasdien, – išmuš druskos dėmės. Ir vyraus klaiki tyla, o visi įprasti ryto garsai – užtrenkiamos lauko durys, paleidžiami varikliai, moters už dviejų namų barimasis ant šuns, mėgstančio pradėti dieną skardžiu lojimu, – prislops.