Тони Парсонс - Šeimos keliu

Iš anglų kalbos vertė

Gytis Kudarauskas.

Turinys

1 dalis - Visas pasaulis jai kaip sausainis

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

2 dalis - Mudviejų šeima

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius

Keturioliktas skyrius

Penkioliktas skyrius

Šešioliktas skyrius

Septynioliktas skyrius

Aštuonioliktas skyrius

3 dalis - Pats natūraliausias dalykas pasaulyje

Devynioliktas skyrius

Dvidešimtas skyrius

Dvidešimt pirmas skyrius

Dvidešimt antras skyrius

4 dalis - Gimusi pačiu laiku

Dvidešimt trečias skyrius

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Dvidešimt penktas skyrius

Dvidešimt šeštas skyrius

Dvidešimt septintas skyrius

Dvidešimt aštuntas skyrius

Skiriu Jasmine

PIRMOJI DALIS Visas pasaulis jai kaip sausainis

Pirmas skyrius

„Tėvai sugriauna pirmąją tavojo gyvenimo pusę, — kartą pasakė mama Ketei, kai jai buvo vienuolika. — O antrąją sugriauna tavo vaikai“.

Visa tai buvo ištarta su vos pastebima šypsenėle veide, tarsi koks sąmojis, kuris iš tiesų visai nėra juokingas.

Ketė buvo nepaprastai protinga mergaitė, tad panūdo šį teiginį patyrinėti giliau. Vadinasi, ji sugriovė savo motinos gyvenimą? Tačiau kaip? Deja, šito paklausti ji nespėjo, mat motina paskubėjo išsinešdinti.

Juodas taksi automobilis jau laukė. Kažkuri iš Ketės seserų pravirko, o gal ir abi. Tik Ketės motinai jos neberūpėjo. Automobilio viduje jos laukė ją mylintis vyras, kurio draugijoje ji, tai tikras dalykas, jautėsi gerokai šaunesnė, ir kuris, be jokios abejonės, suteikė jai galimybę vėl patikėti, kad kažkur — greičiausiai už jo nuomojamo buto Sent Džons Vude durų — jos dar laukia šviesus, nesugriautas rytojus.

Kūkčiojimas darėsi vis garsesnis, kai Ketės mama, tiesiog susirinkusi visus savo lagaminus, pasuko durų link. Ketė dabar jau aiškiai prisiminė, kad abi jos seserys bliovė pasikūkčiodamos, nors ji pati stovėjo sausomis akimis, iš siaubo stačiai suakmenėjusi.

Kai durys už motinos nugaros užsitrenkė ir ore liko tvyroti tik jos Chanel Nr. 5 kvepalų aromatas (kas dėl kvepalų ir vyrų, ji visuomet buvo nuspėjamo skonio moteris), Ketė su siaubu suvokė, kad ji namuose liko vyriausia.

Vienuolikos metų ir jau namų šeimininkė.

Akimis ji permetė chaosą, nuo kurio bėgo jos motina. Po visą svetainę buvo išmėtyti žaislai, drabužiai, maisto likučiai. Vos trejų metukų Megė — dar beveik kūdikis putliais žandais — sėdėjo kambario viduryje ir verkė, nes krimsdama sausainį įsikando pirštuką. Įdomu, ką tuo metu veikė auklė? Prieš valgį Megei nebuvo leidžiama graužti sausainių.

Septynerių Džesika — išblyškusio, ilgesingo veido mergaitė, kuri, Ketės giliu įsitikinimu, buvo tėčio numylėtinė, drybsojo ant sofos, čiulpdama nykštį ir žliumbdama dėl to, kad — iš tiesų, dėl ko? — verksnė Džesika nuolatos žliumbdavo. Dėl to, kad mažoji Megė tampė Džesikos Barbę stiuardesę po kambarį. Dėl to, kad sulaužė jos mažąjį vežimėlį su ratukais gėrimams vežioti. Nors galbūt labiausiai dėl to, kad jų motina taip lengvai jas paliko.

Pakėlusi Mėgę, Ketė priėjo prie sofos, kur Džesika čiulpė nykštį taip įnirtingai, tarsi ji čia būtų iš visų jauniausia. „Eikšen, kvaiša“, — timptelėjo ją prie erkerio. Dar akimirka, ir jos būtų pavėlavusios.

Trys seserys, liūdnais veideliais prisispaudusios prie lango — amžiams sudaužytų namų lango — ir tolyn nuvažiuojantis juodasis automobilis. Ketė dar spėjo pamatyti siluetą vyro, neįsidėmėtinos išvaizdos žmogystos, vargu ar verto viso to triukšmo. Ir motiną, atsigręžusią paskutiniam žvilgsniui.

Ji buvo labai graži.

Ir jos nebeliko.

Motina paliko jas visam laikui, ir Ketės vaikystė tyliai užgeso. Visam gyvenimui.

Jų tėvas darė, ką galėjo („Pačiam geriausiam tėčiui pasaulyje“, — kasmet rašydavo Ketė, Džesika ir Megė ant Tėvo dienos proga siunčiamų atvirukų, ir jų mažos širdelės būdavo kupinos švelnaus jausmo). Tad daugelis auklių buvo joms gerokai meilesnės nei reikėjo. O grįžusios namo, dar ne vienerius metus siųsdavo mergaitėms kalėdinius sveikinimus iš Helsinkio, Manilos ir kitų planetos kampelių. Deja, net ir pačioms mylimiausioms auklėms galop tekdavo grįžti į savo pasaulį, o pats geriausias pasaulyje tėtis didžiąją laiko dalį ir toliau praleisdavo dirbdamas, o visą likusį laiką mėgindamas suvokti, kokį čia pokštą jam iškrėtė gyvenimas. Už jo santūrios, nepaprastai tvarkingos išvaizdos, už viso jo gerumo ir žavesio („Jis visai kaip Deividas Naivenas“, — sakydavo mergaitėms apstulbę nepažįstamieji) Ketė juto sumaištį, baimę ir begalinį liūdesį. Niekas niekuomet iš anksto neplanuoja tapti vienišu tėvu, ir nors Ketė, Džesika bei Megė niekuomet neabejojo tuo, jog jų tėvas jas myli — tuo tyliu, švelniu, nedemonstratyviu būdu, — jis mažų mažiausiai atrodė esąs nepasirengęs šiam išbandymui.

Netrukus Ketė pati išmoko užpildyti tą tuštumą, kurią namuose neišvengiamai paliko visa armija samdytų auklių. Kadangi buvo vyriausioji iš seserų, ji gamino ir prižiūrėjo seseris, tvarkė namus ir kuopė visą auklių paliktą šlamštą (daugelis vaikų prižiūrėtojų kategoriškai atsisakydavo dirbti darbus, kurie bent kiek primindavo namų ruošą, tarsi tai daryti būtų draudusios jų profsąjungos taisyklės). Ketė netruko išsiaiškinti, kaip užprogramuoti skalbyklę, išjungti signalizaciją, o po poros mėnesių šaldyto ar greito maisto dietos išmoko ir gaminti. Tačiau už viską giliausiai ji įsisąmonino štai ką: dar neprasidėjus paauglystei, Ketė jau turėjo supratimą apie tai, koks nepakeliamai vienišas šiame pasaulyje gali jaustis žmogus.

Taip jos ir augo.

Megė — daili ir apvali (apkūni, kaip ją juokais vadindavo seserys), vienintelė iš seserų, nuolat priversta rūpintis savo svoriu, gabi mokslams (kas būtų galėjęs pamanyti?), apdovanota visu jauniausiojo vaiko nuožmumu.

Džesika — jausmingoji svajotoja didelėmis, naiviomis akimis, greitai imanti juoktis ir dar greičiau puolanti į ašaras, ūgtelėjusi netikėtai tapo tikru magnetu berniukams. Ji vis ieškojo tos vienintelės didžiosios meilės priemiesčio sandėliukų ir autobusų stotelių užkaboriuose, tyliai puoselėjo savo rožinę svajonę apie laimingus namus.

Ir Ketė, sparčiai išstypusi ir ūgiu pasivijusi tėvą, tačiau niekad taip ir neišaugusi iš savo mergiško kūno plokščia krūtine ir ilgomis šokėjos kojomis, kaip ir neišaugusi iš to baisaus pamestinukės įniršio. Tiesa, ilgainiui ji išmoko meistriškai maskuoti savo randus vyriausiojo vaiko valdingumu.

Jos kabinosi viena į kitą ir į tėvą, kuris retai būdavo šalia. Jos ilgėjosi motinos ir tada, kai reikalai buvo visai prasti, ir kai nekentė jos. Taip Ketė atsižadėjo savo vaikystės, ir ilgainiui seserims tai tapo kone savaime suprantamu dalyku.

Ketė mylėjo savo tėvą ir seseris — net ir tada, kai jos varė ją iš proto. Tačiau pasitaikius pirmai progai, ji pabėgo į Mančesterį, į universitetą. „Kažkas vos akimirkai paliko duris praviras, o man tik to ir reikėjo“, — mėgdavo sakyti ji savo naujiesiems draugams. Ir kai Džesika ištekėjo už pirmojo rimtesnio draugo, o Megė įsikraustė bene pas pirmąjį sutiktą vyrą savo gyvenime, Ketė vis dar mėgavosi studijomis, o vėliau — darbu. Statyti naujus namus ir kurti šeimą vien tam, kad ir vėl vergautų šeimyninio gyvenimo tironijai, ji neskubėjo.