Тони Парсонс: Šeimos keliu

Nors, prasidėjus septintajam dešimtmečiui, Olivija Džuel buvo dar tik dvidešimt dvejų, ji jau tada priklausė tarsi kitai erai. Bet ji niekuomet to nepripažino. Pokalbiuose ir galbūt netgi savo karštligiškoje galvoje ji visuomet buvo tuo, ką jos mokytojai iš Karališkosios teatro meno akademijos ir Kenetas Tynanas6 jai buvo išpranašavę.

Olivijos žvaigždė ryškiausiai spindėjo prabėgus metams po to, kai ji visam laikui paliko namus. Trumpalaikė šlovė aplankė ją vėlai. Ji stūmė keturiasdešimtuosius (nors visiems sakydavo, kad jai — trisdešimt dveji), kai galiausiai aštuntojo dešimtmečio viduryje netikėtai nutvėrė snobiškos, triukšmingos kaimynės vaidmenį ITV televizijos seriale „Jums dar arbatos, pastoriau?“ Jame vyras iš taksi automobilio vaidindavo jauną kunigą, pasižymėjusį magišku poveikiu parapijietėms. Tą karštą 1976-ųjų vasarą, kai Londonas, atrodė, ims ir ištirps kaitroje, o Ketė gamino savo seserims valgyti, bergždžiai mėgindama radijo bangomis pagauti naują grupę Sex Pistols, Olivija kartu su savo nepadoriuoju pastoriumi pasirodė ant TV Times žurnalo viršelio.

Ir netrukus po to jos žvaigždė tyliai užgeso. Neprabėgo nė pora metų, kaip serialo humoras atgyveno, pakvipo rasizmu, pasidarė kažkoks priplėkęs, žodžiu, dvelkė gilia praeitimi.

Jo veikėjai — akis vartantis jamaikietis, pamaldusis indas, nevėkšla airis ir, žinoma, mūsų pretenzingoji poniutė, gyvenanti pastoriaus kaimynystėje, kadaise buvusi mažumą pasileidusi — visi drauge kvatodavo iš gausybės nešvankių anekdotų ir piktų replikų misis Tečer adresu.

Galiausiai vyras iš taksi automobilio paliko Oliviją vieną išnuomotame Sent Džons Vudo bute ir grįžo pas žmoną su vaikais. Keista, bet laiko tėkmė ir karti gyvenimo patirtis Olivijos neįbaugino. Išdidi puikybė, įsikūnijusi joje ankstyvos karjeros pradžioje, niekada jos neapleido. Megė ja tikėjo.

— Ką aš darau, mama?

— Tu darai vienintelį teisingą dalyką, brangioji.

— Tikrai? Juk tikrai, ar ne? O ką dar aš galiu daryti?

— Tu negali būti pririšta, Mege. Visas gyvenimas tau dar tik prieš akis. Ką sakysi tada, kai sutiksi kokį nors jauną gražuolį? Kokį nors jauną daktarėlį? — Olivija net sumirkčiojo iš pasitenkinimo, pagalvojusi apie kokį nors gražuolėlį iš Harlio gatvės. Tada ji rūsčiai nužvelgė savo jauniausiąją dukterį ir piktai užgesino nuorūką. — Parodyk man vyrą, kuris norėtų auginti kito vyro vaiką?

— Jis dar net ne kūdikis, — ištarė Megė labiau sau, negu savo motinai. — Džesika sunkiai tai suprastų. Kaip tik todėl aš ir negaliu jai pasakyti. Ir Ketė. Jis dar uodega, dėl Dievo meilės. Labiau panašus į krevetę, nei į kūdikį. Žinoma, jis dar paaugs...

Jos motina atsiduso.

— Brangioji, tu negali užsikrauti sau ant galvos tos rėkiančios šūdo mašinos. Būtent taip atsitiko man. Nenoriu tavęs įžeisti taip sakydama, tačiau tu negali turėti šio vaikiščio. Tik ne dabar.

Megės akis sugėlė nuo netikėtų ašarų.

— Juk iš tiesų negaliu, ar ne?

— Tik ne dabar, mieloji. Tik ne po to, kai išlaikei visus tuos egzaminus, buvai tokia puiki studentė medicinos mokykloje ir ištuštinai nesuskaičiuojamą daugybę šikpuodžių tose siaubingose Ist Endo ligoninėse. — Jos motinos veide sustingo skausmas. — O, Mege. Kūdikis? Tik ne dabar, paukščiuk.

Megė puikiai žinojo, ką jos motina jai patars. Kaip tik dėl to ji ir užsigeidė ją pamatyti. Išgirsti, kad ji neturi kito pasirinkimo. Išklausyti, kad nėra jokios kitos išeities. Kad neverta net galvoti apie tai. Tikriausiai Megė buvo artimiausia motinai dėl to, kad ji mažiausiai ją prisiminė.

Paskutinis Olivijos susitikimas su dukterimis įvyko daugiau nei prieš penkiolika metų. Megė, tuomet dvylikos, buvo skaisčių akių, vis dar berniokiškos išvaizdos. Džesikai buvo šešiolika — ji atrodė labai graži, tačiau visą laiką sėdėjo išblyškusi ir tyli, mat kažkokiame mokyklos turistiniame žygyje ją gerokai paglamžė — bent jau taip buvo pasakyta Megei. Ir Ketė, kurią, sulaukusią dvidešimties, tvirtai galėjai vadinti jauna moterimi. Įsidrąsinusi po poros metų universitete, ji net neslėpė savo kandumo ir troško kiekviena proga įgelti motinai, palinkusiai virš egzotiškos picos.

Ir kai jų motina atsainiai informavo, jog negalėsianti dalyvauti apdovanojimų teikimo šventėje Megės mokykloje (Megė visada buvo labai gabi mokslams), nes jai reikės suspėti į peržiūrą namų šeimininkės vaidmeniui kažkokio padažo reklaminiame klipe („Per sena, — pasakė jie, kai ji išėjo, — per daug pretenzinga“), Ketė pratrūko:

— Kodėl tu negali būti tokia, kaip kitos mamos? Kodėl tu negali būti normali?

— Jeigu aš būčiau normali, tada ir jūs visos trys būtumėte normalios.

Megei nepatiko, kaip tai nuskambėjo. Jos motinos lūpomis normalumas skambėjo kažkaip gąsdinamai. Galbūt, jeigu ji būtų buvusi normali, mokslai nebūtų jai taip lengvai ėjęsi. Galbūt tuomet ji nebūtų gavusi apdovanojimo iš mokyklos direktoriaus. Galbūt tuomet ji būtų buvusi tokia pat nerangi ir kvaila, kaip visi kiti vaikai.

— Bet aš noriu, kad mes būtume normalios, — sukūkčiojo Džesika, ir jų motina nusikvatojo, tarsi išgirdusi patį juokingiausią dalyką pasaulyje.

— Kaip laikosi mano mažoji Džesika? — pasiteiravo Olivija.

— Dabar jai sunkus metas, — atsakė Megė. — Jiems niekaip nepavyksta pradėti kūdikio. Ji jaustųsi siaubingai dėl...

— Tavo aborto, taip.

— Mano procedūros.

Olivija niekada nesiteiraudavo apie Ketę, nors kartais ir neprašoma išsakydavo savo nepadailintą nuomonę apie vyriausiąją savo atžalą.

— Anądien pabandžiau prisiskambinti Džesikai telefonu. Pablo pasakė, kad ji miega. Matyt, ir vėl negerai su pilvuku.

— Paulas. Jo vardas — Paulas.

— Žinoma. Gražuolis Paulas puikiomis merginos blakstienomis. Beje, girdėjau, kad jai ruošiasi išimti gimdą?

— Nieko panašaus. Jai tiesiog atliks keletą testų. Per kiekvienas mėnesines ji stačiai kankinasi iš skausmo. Dieve, mama, nejaugi tu nieko apie tai nežinai?

Olivija atrodė išsiblaškiusi:

— Aš niekada neturėjau per daug bendra su Džesikos ciklu, brangioji. Bet, žinoma, tu teisi — verčiau jau su ja nekalbėk apie savo, kaip čia pasakius, padėtį.

Megė įsispoksojo į ežerą.

— Tai turėtų darytis Džesikai. Tai turėtų darytis jai. Ji būtų nuostabi mama.

— Kas tėvas? — atsakė į tai Olivija, prisidegusi dar vieną cigaretę.

— Tu jo nepažįsti.

„Tiesą sakant, ir aš jo nepažįstu, — šmėkštelėjo Megei. — Ir kaip aš galėjau pasielgti taip kvailai?“

— Mano mažute, — ištarė Olivija, paliesdama dukters veidą. Priešingai, nei jos seserys, Megė niekados neabejojo tuo, kad motina ją myli. Savotiškai. — Tiesiog susileisk tų prakeiktų vaistų, gerai? Tu ne Džesika. Ne šiaip sau moteris, kuri neranda gyvenimo prasmės, kol neapsikrovė bent pora klykiančių vaikiūkščių, kurie nučiulps jos papus iki pat žemės. Tu ne tokia. Ir ne tokia kaip Ketė — pasiryžusi amžinai likti senmerge ir veltui gaišti laiką su kažkokiu neaiškiu vyru. — Jos motina triumfuojančiai nusišypsojo. — Tu labiau tokia kaip aš.

Ir Megei toptelėjo: „Nejaugi aš iš tikrųjų tokia?“

Paulas nesitikėjo pamatyti žurnalų. Žurnalai jam tapo staigmena. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad NHS7 parūpins žiupsnelį pornografijos tam, kad jam būtų lengviau pripildyti nedidelį plastikinį indelį?

Visi jų bandymai pradėti kūdikį buvo tokie pribloškiančiai neseksualūs, tokie beaistriai, — taupant savo spermą, tarsi mainais už ją galėtų gauti Sainsbury taškų darant tai tik tada, kai ovuliacijos testas tai palaimindavo, — kad Paulas buvo priblokštas to, ką jis iki tol laikė nešvankiais žurnalais.