Тони Парсонс: Šeimos keliu

Ji apie tai žinojo viską. Šeiminis gyvenimas jai reiškė tuščią šaldytuvą, dingusią motiną, nuolat apsižliumbusią Džesiką ir klykiančią Mėgę, be perstojo reikalaujančią „sauseinių“. Šeiminis gyvenimas — tai visą laiką išvykęs dirbti tėvas, kokį nors naują draugužį sandėliuke dulkinanti auklė ir nė vieno prakeikto sauseinio namie.

Nepakeliamą namų tvarkytojos dalią Ketė patyrė skausmingiau nei bet kuri kita iš seserų. Nepakeliamas jungas, nedėkingas triūsas, niekad nesibaigiančios grumtynės su buitimi, kad pilvai būtų prikimšti, veidai numazgoti, sėdynės nušluostytos, akys sausos ir skalbiniai švarūs.

Tegul Džesika ir Megė suka savo lizdelius. Ketė troško skristi kuo toliau ir niekada nenustoti skristi. Bet ji buvo pakankamai protinga, kad suprastų, jog tai ne filosofija, o žaizda. Grįžusi po pirmojo semestro universitete, Ketė piktai užsipuolė savo motiną dėl visko, kas iš jos buvo pavogta.

— Tavo tėvai sugriauna...

— Ach, pakeisk plokštelę, — grubiai nukirto ją Ketė.

Megė su nuostaba spoksojo į savo vyresniąją seserį. Džesika jau ruošėsi gerai išsiverkti. Jos sėdėjo mandagioje Sent Džons Vudo cukrainėje, kur žmonės už baro iš tiesų kalbėjo prancūziškai ir traukė pečiais su gališku manieringumu.

— Tu buvai mūsų motina, — iškošė Ketė. — Mes turėjome teisę bent į šiokią tokią motinišką globą. Aš net nekalbu apie meilę, mamyte brangiausioji. Tik truputį žmogiško padorumo. Nejaugi tau ir tai buvo per sunku? — šaukė Ketė.

— Nusiramink, brangioji, — atsakė jai motina ir ramiai išpūtė dūmą į akis jaunam padavėjui, kuris kaip tik tuo metu atnešė jos šiltas pain au chocolat. 1 — Vieną dieną tu pati susimausi su savo nuosavais vaikais.

Niekada, pamanė Ketė.

Niekada gyvenime.

Kol Džesikos vyras žiūrėjo futbolą, ji įsmuko į jo kabinetą ir įsispoksojo į visas ten kabančias Klo nuotraukas. Kabinetas ėmė darytis panašus į šventyklą. Keletas kruopščiai atrinktų mėgstamiausių fotografijų kabojo įrėmintos sidabriniuose rėmeliuose, daugybė jų stovėjo atremtos į lentynas. Ant stalo buvo pažerta daugybė naujų nuotraukų, uždengiančių mokesčių deklaraciją.

Džesika siektelėjo jų. Tačiau dar sykį sudvejojo, įsiklausė. Ji galėjo girdėti, kaip gretimame kambaryje Bono ir U2 dainavo It’s a beautiful day. Jis žiūri futbolą. Tokiu metu nebent tik gaisras galėtų pakelti Paulą nuo sofos. Taigi Džesika paėmė paskutiniąsias Klo nuotraukas ir, suraukusi antakius, ėmė jas iš lėto sklaidyti.

Klo parke. Klo sūpuoklėse. Vienintelis dantukas jos didelės, bedantės burnos apačioje. O štai čia Klo — tikra dručkė, akys tarytum karoliukai, susukta į vaikišką apsiaustą su gobtuvu, panašų į tą, kokius boksininkai dėvi pakeliui į ringą. Ir čia Klo — stipriose beprotiškai ją mylinčio tėvo, jaunesniojo Paulo brolio Maiklo, rankose — tokia be galo savimi patenkinta.

Klo. Mažytė Klo.

Prakeikta mažytė Klo.

Kažkur giliai viduje Džesika jautė turinti būti dėkinga. Kai kiti vyrai vogčiomis naršė po interneto svetaines, kurių pavadinimai skambėjo maždaug taip: „Pačios šviežiausios karštos pupytės“, „Neklusnios olandų mergužėlės prašosi nubaudžiamos“, „Tailandietės paauglės trokšta riebaus vidutinio amžiaus vakariečio. Dabar“, Džesika buvo tikra, kad vienintelė jos konkurentė dėl Paulo širdies buvo ši mažoji Klo — Maiklo ir jo japonės žmonos Naoko vaikas. Džesika žinojo turinti jaustis laiminga. Ir vis dėlto kiekviena Klo fotografija buvo tarsi peilio dūris į paširdžius. Ir kiekvieną kartą, kai Paulas gėrėdavosi savo sukurta Klo šventykla, Džesikai norėdavosi jį pasmaugti ir iš sielvarto užstaugti. Kaip toks geras, toks protingas vyras gali būti toks nejautrus?

— Maiklas sako, kad Klo dabar toks etapas, kai ji viską grūda į burną. Tu tik paklausyk — Maiklas sako, kad visas pasaulis jai kaip sausainis.

— Hmm, — Džesika nužvelgė Klo fotografiją, kurioje ji buvo visa iki ausų išsiterliojusi koše, tačiau visiškai dėl to nesijaudino. — O aš maniau, kad visi euroazijiečiai kūdikiai yra gražūs. — Žiauri pauzė dėl efekto. — Ši nuotrauka — tikras to įrodymas, ar ne?

Visuomet vengiantis barnių Paulas ir šį sykį nieko neatsakė, tik tyliai susirinko visas Klo fotografijas, net nepakeldamas akių į žmoną. Jis puikiai suprato, kad turėtų slėpti visas šias nuotraukas apatiniame savo rašomojo stalo stalčiuje. Bet Džesika žinojo, kad ir jam skaudu — juk jo jaunesnysis brolis tapo tėvu anksčiau už jį. Bet jam neskaudėjo taip, kaip skaudėjo jai. Tai negraužė jo gyvo.

Džesika nekentė savęs, kad taip kalbėjo, kad neigė neginčytiną Klo gražumą, kad taip bjauriai jautėsi. Bet ji nieko negalėjo sau padaryti. Visa savo esybe ji mylėjo kiekvieną Klo dalelytę. Tačiau Klo buvo per žiaurus priminimas Džesikai apie jos pačios kūdikį, tą kūdikį, kuris iki šiol dar nebuvo gimęs, nepaisant daugybės nesėkmingų bandymų jį pradėti, ir tai ilgainiui pavertė ją kažkuo, kuo ji visai nenorėjo būti.

Džesika net iš darbo išėjo tam, kad galėtų turėti vaiką. Kitaip nei seserims, karjera jai niekada nebuvo pats svarbiausias dalykas. Darbas buvo reikalingas tik tam, kad sudurtų galą su galu, ir galbūt dar labiau tam, kad sutiktų vyrą, su kuriuo galėtų susieti savo gyvenimą. Tuomet jis dar nebuvo pasinėręs į verslą kartu su savo broliu ir vairavo juodą taksiuką. Kai jis sustojo padėti Džesikai, sugedus jos automobiliui, ji nelaukė iš jo nieko kito, kaip tik akiplėšiško valiūkiškumo. „Argi mums ne pakeliui, širdele?“, — štai ko ji tikėjosi. O iš tiesų jis buvo toks kuklus, kad net nedrįso pažiūrėti jai į akis.

— Gal reikia pagalbos?

— Padanga praplyšo.

Jis linktelėjo ir siektelėjo įrankių dėžės.

— Jūs norėjote pasakyti „prakiuro“?

Ir tik tada ji pamatė iš lėto įsižiebiančią šypseną jo veide.

Nuo to laiko jiedu visur keliavo drauge.

Paskutinę dieną darbe, prieš Džesikai pradedant naują gyvenimo etapą, kolegos iš Soho reklamos agentūros išlydėjo ją su balionais, šampanu ir tortu. Džesika ruošėsi tapti motina. Ant didžiulio pasveikinimo, kurį pasirašė visas kolektyvas, puikavosi ilgakojis gandras.

Tai buvo pati nuostabiausia Džesikos darbo diena. Ji stovėjo visa švytinti, pačiame linksmai šurmuliuojančio bendradarbių būrio viduryje. Su kai kuriais iš jų anksčiau ji net nebuvo bendravusi. Ji nesiliovė šypsojusi net tada, kai kažkas ją perspėjo, jog galbūt reikėtų kiek atsargiau elgtis su alkoholiu.

— Na, pati supranti. Tavo padėtyje...

— O aš dar net nesu nėščia, — atsakė Džesika, ir nuo tos akimirkos atsisveikinimo vakarėlis jau nebebuvo toks, koks buvo iki tol.

Kol suglumę Džesikos kolegos žvalgėsi tarpusavyje, ji tiesiog spindėte spindėjo. Išdidi busimoji mama — vos tik ji pastos — skaitė palinkėjimą su gandru, apgaubta gausybės balionų ir šampano taurių, tirpstanti iš laimės rožinės bei žydros spalvų fone.

Tai įvyko prieš trejetą metų, kai Džesikai buvo dvidešimt devyneri. Tuomet ji jau dvejus metus buvo ištekėjusi už Paulo. Vienintelis dalykas, kuris juos sulaikė nuo bandymo pradėti vaikelį išsyk, vos tik pastorius ištarė: „Galite pabučiuoti nuotaką“, buvo tas, kad Paulas su broliu pradėjo savo verslą. Metas nebuvo tinkamas kūdikiui. Prieš trejus metus, kai verslas staiga ėmė pelnyti pinigą, o Džesika buvo beveik bebaigianti savo trečiąjį dešimtmetį — metas jau buvo tinkamas. Tik bėda: niekas nepranešė apie tai pačiam kūdikiui.