Тони Парсонс: Šeimos keliu

Ironiška buvo tai, jog Megė jau buvo padariusi kai ką labai neprotingo. Tiek neprotingo, kad ir pati sunkiai galėjo tuo patikėti.

Vieno iš įprastinių rytinių pasitarimų su Lofordu metu (Megė matydavosi su juo dukart per savaitę tam, kad daktaras galėtų įvertinti jos daromą pažangą), ji nelauktai atsiprašė ir išbėgo tiesiai į kavinės tualetą, trenkiantį citrinos kvapo oro gaivikliu, kur vos spėjo išvemti ką tik prarytą raguolį ir balintos kavos puodelį.

Tačiau tik vakare, geliančiomis kojomis ir skaudama nugara skubėdama į savo mažytį butuką, Megė pagaliau suvokė, ką ji padarė.

Ji žinojo, kad tai neįmanoma; ji žinojo ir tai, kad tam dar pernelyg anksti.

Bet ji pajuto tai taip realiai.

Spyrį viduje.

Antras skyrius

— O, tu esi dar pernelyg jauna gimdyti, brangioji, — pasakė Megei jos motina. — Ir aš neabejotinai esu dar per jauna tapti močiute.

Megė sumetė, kad jos motinai dabar turėtų būti šešiasdešimt dveji, nors oficialiai jau gerus šešerius metus savo amžių ji apibrėždavo kaip „penkiasdešimt su trupučiu“.

Savo klinikoje Megė neretai matydavo močiutes iš Saulėtojo rajono, kurios būdavo Ketės ir netgi Džesikos amžiaus. Šios „močiutėlės“, kurioms dar nebuvo net keturiasdešimties, pradėjo gimdyti vaikus išsyk, vos tik motina gamta kartu su šaunuolių miestelėnų padėjimu suteikė joms šią privilegiją. Tačiau tai buvo teisybė — Olivija Džuel nė iš tolo neatrodė panaši į kieno nors močiutę. Ir kodėl gi turėtų? Juk ji nesugebėjo dorai įsikirsti net ir į motinos vaidmenį.

Oliviją Džuel praeiviai vis dar nulydėdavo žvilgsniu. Ne dėl tos kuklios šlovės, kuria ji kadaise taip mėgavosi, o greičiau dėl to, kaip ji atrodė. Vešlios tamsios garbanos, sniego baltumo veidas, didžiulės mėlynos akys. Visai kaip Elizabeta Teilor, jeigu ši nebūtų kritusi nelygioje kovoje su nutukimu. Arba kaip Džoana Kolinz, jeigu ji nebūtų patekusi į Holivudą. Senyva Anglijos rožė gražuolė — jau pradėjusi vysti, tas teisybė, bet vis dar turinti žavesio.

— Jie užvaldo tavo gyvenimą, — pridūrė Olivija, žvilgsniu tyrinėdama savo jauniausiąją dukterį, nors jos balsas ir suminkštėjo. — O tu juk nenori, kad kas nors užvaldytų tavo gyvenimą?

Tuo metu, kai jų tėvai susitiko Karališkojoje teatro meno akademijoje, būtent Oliviją galėjai laikyti lobiu. Džekas buvo aukštas, dailus aktorius, ką tik sugrįžęs iš karinės tarnybos Karališkajame oro laivyne. Po dvejų metų, praleistų kariuomenėje, jis atrodė pakankamai kietas vyrukas, kad galėtų pozuoti cigarečių reklamoms (reikia pripažinti, kad aprengtas sportine striuke, nors ir nutaisęs kvailą šypseną bei įsikandęs rūkstantį papirosą, Džekas jose atrodė puikiai).

Tuo tarpu Olivija buvo trapi porcelianinė gražuolė — visai kaip toji mis Olivija de Hevilend, beje, jau šiek tiek atgyvenusi, nes pokario nepritekliaus metais visi staiga ėmė garbinti didžiapapes blondines.

Dėl Olivijos alpo jos mokytojai, klasės draugai, o vėliau ir kritikai, kurie buvo sužavėti jos aikštingos, kojomis trypiančios Kordelijos vaidmens Stratforde. Nors jau tuomet buvo akivaizdu, kad ir Džekas nesėdės be darbo, tačiau tikrąja ateities žvaigžde visi vienbalsiai pakrikštijo Oliviją. Tik jo didenybė laikas viską teikėsi sutvarkyti savaip.

Kelerius metus prasitrynęs antraplaniuose britų filmų, dvelkiančių Antrojo pasaulinio karo nostalgija, vaidmenyse (pypkę rūkantis kapitonas, nuskęstantis kartu su visa įgula, pabėgimą suorganizavęs karo belaisvis suknežintais keliais, esesininko nušaunamas į nugarą, luošas Karališkojo oro laivyno eskadrilės vadas, nuolat patruliuojantis oro erdvę virš Kento), Džekas Džuelas netikėtai surado savo gyvenimo vaidmenį.

Beveik dvidešimt metų jis vaidino našlį tėvą gerokai užsitęsusioje BBC televizijos dramoje „Visos žuvys jūroje“. Vaidino taip ilgai, kad net Megė, jo jauniausioji dukra, beveik neatsiminė, kad jos tėvas kada nors būtų šalia, nes jis buvo pernelyg užsiėmęs, vaidindamas beprotiškai mylintį tėvą televizijoje. Joms sulaukus paauglystės, Džeko Džuelo geras, protingas veidas jau buvo tapęs vienu mylimiausių nacijos simbolių, kai tuo tarpu Olivijos karjera taip ir nesusiklostė.

— Tėtis apsidžiaugtų, — atsakė Megė, norėdama tyčia ją paerzinti. — Tėtis apsidžiaugtų išgirdęs, jog netrukus taps seneliu.

Olivija metė greitą žvilgsnį į dukterį:

— Bet tu jam dar nieko nepasakojai, ar ne?

— Žinoma, ne. Bet galiu lažintis, kad jis apsidžiaugtų.

Olivija Džuel nusijuokė:

— Tai todėl, kad tas šunsnukis yra baisus minkštaširdis. Ir todėl, kad jam nerūpi, kaip visa tai sudarkys tavo gyvenimą. Jau nekalbant apie tavo puikų jauną kūną, mieloji.

Jiedvi sėdėjo kavinėje Regento parke, apsuptoje visų tų Nešo3 suprojektuotų namų — „Bene pačių nuostabiausių pastatų visame Londone, — mąstė Megė, — tarsi architektūra sukurta iš ledų“. Tai buvo vienas iš tų nuolatinių pasimatymų — jos gurkšnojo arbatą ir žiūrėjo į juodąsias gulbes, grakščiai slystančias vandens paviršiumi, uosdamos šviežiai nupjautos žolės kvapą ir aitrų kaimynystėje įsikūrusio zoologijos sodo aromatą.

Megė vienintelė iš dukterų reguliariai matydavosi su Olivija. Kontaktas su Džesika būdavo atsitiktinis — Džesė buvo pernelyg lengvai pažeidžiama, kad galėtų palaikyti ilgesnius santykius su tokia savanaude kaip Olivija. Ketė apskritai nesikalbėjo su savo motina metų metus.

„Su ja tereikia šiek tiek pastangų“, — pagalvojo Megė. Tai buvo dalykas, kurio jos seserys niekad nesuprato. Jų motina buvo visai nieko, jeigu įdėdavai šiek tiek pastangų.

— Septintojo dešimtmečio pradžioje Bruerio gatvėje gyveno toks mielas, nedidukas maltietis, kuris pasirūpindavo mergaitėmis, patekusiomis į bėdą. — Kaskart motinos balsas vis stebindavo Mėgę. Ji specialiai kalbėjo su ypatingu, savo pačios susigalvotu krištolinio skaidrumo akcentu. Šis akcentas nuolat primindavo Megei tuos smokinguotus naujienų pranešėjus iš Broadcasting House 4 . — Dieve, koks gi buvo jo vardas?

— Nesvarbu, aš kaip nors pati, — pasakė Megė, pastūmusi staltiesėlę į stalo vidurį. Olivija suėmė Megės rankas ir švelniai jas patrynė, lyg norėdama sušildyti.

— Na, kaip žinai. Aš visuomet tavo paslaugoms, mieloji.

Megė linktelėjo:

— Ačiū tau.

— Po gimdymo moters kūnas jau niekuomet nebebus toks, kaip anksčiau. Kai buvau jauna, mano kūnas buvo lygiai kaip tavo. Ne toks smulkus, kaip Džesikos. Ir ne toks perkaręs, kaip Ketės. Labiau kaip tavo. Vieni išlinkimai, — Olivija suokalbiškai pašnairavo į dukterį. — Na, galbūt, kiek mažiau putlus.

— Milijoną kartų ačiū.

— Beje, ar žinai, kad kažkada mane mėgino kabinti pats Brando?

— Man rodos, tu tai minėjai. Kokį dešimt tūkstančių kartų.

— Šaunusis Laris Olivjė žavėjosi manąja Kordelija. Suknelė, kurią aš vilkėjau „Taip ir toliau, Džindžer“ premjeroje, sukėlė sensaciją. Aš buvau to meto Liza Harli.

— Tada tėtis buvo to meto Hju Grantas.

— Greičiau jau Hju Grinas5. Argi tai vyras? Aš juk svajojau apie Beverli Hilsą. O jis man pakišo Masvel Hilą.

„Keista, — mąstė Megė. — Juk tai ji visus paliko. Juk tai ji išsinešdino iš namų pas savo antrarūšį aktoriūkštį. Juk tai ji paliko auginti savo vaikus tėvui, Ketei ir apskritai kam pakliuvo. Ir vis tiek ji vaidino įskaudintą. Turbūt ji niekuomet neatleis jų tėvui to, kad jis tapo už ją garsesnis.“

Jos karjerą būtų galima nusakyti tokiais žodžiais: itin angliška istorija. Ir jeigu Olivijai Džuel dar kada nors prireiktų gyvenimo aprašymo, „pretenzinga poniutė“ būtų kaip tik tai. Šeštajame dešimtmetyje ji alkūnėmis prasiskynė sau kelią į kokį pustuzinį kino studijos Hammer sukurtų siaubo filmų, kur visa virpanti, vienais naktiniais, vaidindavo kokio nors gydytojo pamišėlio šėtoniškų eksperimentų aukas. Kilojosi iš vieno aptriušusio provincijos teatro į kitą, kuris sutikdavo ją priimti. Tuo tarpu laikai ir akcentai keitėsi, o masinis žiūrovas užsigeidė, kad aktorė būtų labiau darbininkiška ir šiaurietė (virtuvinės dramos) ar egzotiška ir užsienietė (Džeimsas Bondas su savo bikiniais pridengtu haremu).