Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Iš anglų kal­bos vertė

Dalia Zaikauskienė

Turinys

1 dalis - Svajonių vyras

Gražiausia moteris pasaulyje

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

2 dalis - Širdis — mažas stebuklas

Tryliktas skyrius

Keturioliktas skyrius

Penkioliktas skyrius

Šešioliktas skyrius

Septynioliktas skyrius

Aštuonioliktas skyrius

Devynioliktas skyrius

Dvidešimtas skyrius

Dvidešimt pirmas skyrius

Dvidešimt antras skyrius

3 dalis - Nuostabiausia moteris

Dvidešimt trečias skyrius

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Dvidešimt penktas skyrius

Dvidešimt šeštas skyrius

Dvidešimt septintas skyrius

Dvidešimt aštuntas skyrius

Dvidešimt devintas skyrius

Trisdešimtas skyrius

Skiriu savo tėvui

PIRMOJI DALIS Svajonių vyras

Gražiausia moteris pasaulyje

Mano sūnus dalyvauja mano vestuvėse.

Jis mano vyriausiasis pabrolys. Sakau jam: „Tu mano vyriausiasis pabrolys, Patai“. Jam patinka. Jis dar niekados nebuvo vyriausiuoju pabroliu. Jis nerengia paikos kalbos apie tai, kaip aš patrakusioje jaunystėje pakirdau apsikabinęs avį, ir nebando pasiplauti su pamerge. Jam net nereikia rūpintis žiedais. Jam dar tik šešeri.

Taigi Pato kaip vyriausiojo pabrolio pareigos veikiau formalios. Tačiau kai sakau jam, kad jis mano vyriausiasis pabrolys, kalbu rimtai.

Jis, mano sūnus, man svarbiausias, ir ši ypatinga diena be jo būtų tuščia.

Po kelių dienų, kai vestuvių tortas jau bus suvalgytas, kai bus prasidėjęs naujas santuokinis gyvenimas ir viskas pamažu grįš į įprastas vėžes, mokytoja Pato paklaus, ką jis veikė savaitgalį.

„Buvau tėčio vestuvėse“, — pasakys jis.

Ir nors jis man daugiau nieko nepasakos, nujaučiu, kokią nepikto juoko bangą mokytojų kambaryje kels šis ten vis kartojamas neatsargus, naivus vaiko atsakymas. Įsivaizduoju, kaip jie kikens. Kaip dūsaus. Epochos ženklas, pamanys mano sūnaus mokytoja. Vaikai, savaitgaliais vieną iš tėvų lydintys prie altoriaus. Na ir reikalai, a?

Žinau, kad taip būtų atrodę ir mano tėvui, tik vargu ar jam būtų buvę juokinga.

Paskutiniais metais tėtis pagaliau susitaikė su tuo, ką šių laikų vyrai ir moterys daro su savo ir su savo vaikų gyvenimais, bet jam vis vien nebūtų patikę, kad jo vaikaitis šeštadienio popietę dalyvauja savo tėvo tuoktuvių ceremonijoje, jo galva, vaikui geriau smagiai parke paspardyti kamuolį.

Bet aš manau, kad visi jie neteisūs: mano sūnaus mokytojai, mano tėvas ir visi tie, kam atrodo, kad pirmasis kartas ypatingesnis už paskutinį.

Nieko nebus svarbiau už tave...

Kas bloga, kad nieko nebus svarbiau už tave? Kuo dar vienas bandymas viską teisingai suprasti gali būti netinkamas? Nebent esi Elizabet Teilor.

Metai eina, atvaizde veidrodyje ryškėja vis daugiau mano tėvo bruožų, ir jaučiu, kaip vis dažniau pritariu jo nuomonei apie bjaurų šiuolaikinį pasaulį.

Tačiau dėl šito, tėti, tu buvai neteisus.

Visi esame nusipelnę dar vienos progos atrasti meilę, kurios trokštame, visi turime teisę dar kartą pabandyti prieiti laimingą pabaigą, paskutinį kartą savo gyvenimą pasistengti paversti tokiu, koks buvo tavo mėgstamose dainose.

Žinai.

Tose senose dainose.

Vestuvės mažos. Kuklios. Keletas senų draugų ir tie, kas liko iš mūsų šeimų: mūsų motinos, mūsų vaikai, jos seserys, mano tėčio broliai, mano mamos broliai. Ir mudu — aš ir gražiausia moteris pasaulyje.

Negaliu į ją atsižiūrėti.

Nenuleidžiu akių nuo jos nuostabaus veido.

Negaliu atsigrožėti, kokia ji šiandien graži. Besišypsanti ant galinės mūsų juodo automobilio sėdynės pakeliui į nedidukę salę Rosberio aveniu, kur mudu susituoksime.

Atrodo, kad Sidę regiu pirmą kartą. Ar visi vyrai taip jaučiasi? Visi jaunikiai? Ar kiekvienam vyrui atrodo, kad jo nuotaka — gražiausia pasaulyje? Gal.

Iš visos širdies trokštu jai viso ko geriausio. Noriu, kad ši diena būtų tobula, ir dėl šito noro manyje krebžda nerimo kirminas: žinau, kad tobula niekados nebus.

Nėra tėvo, kuris ją išleistų. Nėra tėvo, kuris ją pasveikintų atėjusią / naują šeimą.

Mudviejų tėčių, seno sukirpimo darbininkų, tvirtų, švelnių ir nesentimentalių, tvirtų tvirtos kartos vyrų, širdys ir plaučiai, pasirodo, buvo silpni.

Mūsų tėvai anksti pasitraukė iš gyvenimo, ir šiandien mums jų labai trūks, šiandien kaip niekada.

Yra ir daugiau priežasčių, kodėl šią tobulą dieną niauks keli debesėliai.

Mudviem neskambės bažnyčios varpai, nebus giedamos giesmės, nebus pastoriaus, kuris mudu sujungtų ir pasakytų, kada galima pasibučiuoti. Nes jokia bažnyčia mūsų nepriimtų. Mat per daug jau visko būta. Per daug gyvenimo nugyventa.

Maniau, kad šitai gadins man nuotaiką. Kad per mažai šventumo. Maniau, kad tai tikrai temdys ceremoniją.

Tačiau kai ji paėmė mane už rankos, tai pasidarė nebesvarbu, nes ir taip buvo justi kažkas šventa šitame pasaulietiniame kambarėlyje, prigužėjusiame skrybėlėtų moteriškių, kostiumuotų vyriškių ir vaikų, kaip pasakytų mano mama, šventadienio drabužėliais.

Visi šypsosi, nes džiaugiasi dėl mudviejų. Aplinkui daugybė baltų lelijų, jų kvapo sklidinas visas oras.

Negali būti vietos, šventesnės už šią.

Ir jeigu kam nors suteikta Dievo malonė, tai ji suteikta mudviem.

Kuklios vestuvės. Abu tokių norėjome. Oficialiai įteisinti tai, ką žinojome kone nuo pat pradžių — kad kuriame bendrą gyvenimą.

Ir pranešti pasauliui: geriausia dar ateityje. Kas kita galėtų teikti daugiau vilties? Kas kita galėtų būti teisingiau? Švenčiau?

Tiesą sakant, man labai palengvėjo, kad apsiėjome be tradicinių tuoktuvių.

Džiaugiuosi, jog nėra daugelio tradicinių dalykų: ir gilaus bažnyčios pamaldumo, ir apsamanojusių kapinių tuoj už konfeti lietaus, ir visų kartų šokių, kai įgėrę dėdės iškėlę rankas mojuoja į taktą „Wake Me Up Before You Go-Go“.

Atia visam šitam.

Paprasta ceremonija dviem sudėtingiems gyvenimams sujungti.

Gyvenimams, kurių jau ne pati pradžia, gyvenimams, kurie jau turi savas istorijas. Ir laimingiausiąją tų gyvenimų, tų istorijų dalį regi žiūrėdamas į du mažus vaikus, stovinčius pačiame priekyje drauge su savo močiutėmis.

Rimta mergytė ilga geltona suknele manieringai laiko baltų gėlyčių puokštelę. Vaikas tokiomis pat kaip motinos plačiai įstatytomis akimis, tamsiais plaukais ir dailiu veideliu.

Ir už ją kiek jaunesnis berniukas, pasidabinęs varlyte, puošniais marškinaičiais ir be švarkelio — kur jis nukišo švarkelį? Kai anksčiau žiūrėjau, buvo dar su švarkeliu. Jis ne toks rimtas ir oficialus kaip mergytė, toli gražu ne toks, todėl droviai šypsosi ir mindžikuoja naujutėlaičiais batukais, tarytumei pirmų kartą išsiavęs iš sportbačių.

Pegė ir Patas.

Jos duktė ir mano sūnus.

Mano gražusis berniukas.

Patas įsikibęs mano mamai į ranką. Kai metrikacijos biuro tarnautojas paprašo žiedų, pastebiu, koks pasikeitęs mano berniuko veidas.