Тони Парсонс: Vyras ir žmona

Siutau ant Ričardo ir, kad ir kaip stengdavausi to išvengti, bardavausi su buvusia žmona dėl to, kad Ričardas niekaip nenorėjo suprasti, jog mano sūnus toks vienintelis iš milijono, vienintelis iš dešimties milijonų, vienintelis iš milijardo.

Ričardo manymu, Patą reikėjo tobulinti. O mano sūnaus tobulinti nereikia. Jis jau ir taip ypatingas.

Ričardui norėjosi, kad mano sūnui patiktų Haris Poteris, mediniai žaislai ir tofu. O gal lęšiai? Tačiau mano sūnus mėgo „Žvaigždžių karus“, plastikinius šviesos kardus ir picas. Mano sūnus liko atkakliai ištikimas beprasmiam žiaurumui ir angliavandeniams su sūriu.

Iš pradžių Ričardas mielai žaisdavo su Patu — dar tada, kai tik taikėsi į Džinos kelnaites. Iki tol, kai pagaliau gavo nuolatinį leidimą į tas kelnaites, prieš tai, kai vedė mano buvusią žmoną, mano sūnaus motiną, Ričardui patikdavo vaidinti Haną Solo, o mano sūnus būdavo Liukas Skaivokeris. Patikdavo. Arba bent apsimesdavo, kad patinka.

Atvirai kalbant, mano sūnus pajustų simpatiją ir Sadamui Huseinui, jei tas penkias minutes pabūtų Hanu Solo.

Dabar Ričardas nebesistengė arba stengėsi kitaip. Jis nebenorėjo mano sūnui būti draugas. Jam labiau norėjosi būti tėvu. Tobulinti mano berniuką.

Tarsi vaiko tobulinimas būtų koks meilės pakaitas.

Pasižadi savo sutuoktiniui, o paskui vieną gražią dieną pasisamdai advokatą, kad tas įrodytų, jog tie pažadai daugiau nieko nereiškia. Dabar Džiną priklauso mano praeičiai. Tačiau išsiskiri su žmona, o ne su vaiku. Ir niekada neišsivaduoji nuo pažadų jam.

Štai kodėl keliavome į Paryžių.

Stengiausi tesėti neišsakytus pažadus. Stengiausi tebebūti jam svarbus. Norėjau visados būti svarbus. Stengiausi jam, o gal sau įrodyti, kad tai, kas mudviem svarbiausia, nepasikeitė. Nes ilgėjausi savo berniuko.

Kai jo nebebuvo greta, tada kaip reikiant supratau, kaip karštai jį myliu. Myliu taip karštai, kad šitas jausmas net žeidžia fiziškai, myliu taip karštai, jog bijau, kad jį užklups kažkoks neįvardijamas blogis, bijau, jog jis pamažu mane pamirš, jog nutolsiu į patį jo gyvenimo paribį ir kad mano meilė ir ilgesys nieko nebereikš.

Mane ėmė siaubas pagalvojus, kad kartą ateisiu man paskirtu laiku, o jis manęs nebeprisimins. Absurdas? Gal. Tačiau didumą savaitės praleisdavome skyrium. Daugelį savaitgalių irgi, nors savaitgalių susitikimai teisiškai įteisinti. Manęs nebūdavo greta, kai reikėdavo jį apkamšyti lovoje, paskaityti pasaką, verkiančiam nušluostyti ašaras, išsklaidyti baimes. Nebuvau tas vyras, kuris grįžta pas jį vakarais. Taip, kaip pas mane grįždavo mano tėtis.

Ar šiais laikais įmanoma būti tinkamu tėčiu? Ar įmanoma būti tikru tėvu savo vaikui, jei tavęs nėra greta?

Tik dveji metai, kaip jis išsikraustė gyventi pas savo motiną, o aš jaučiu, kaip sparčiai nuo jo tolstu. Darausi netikras tėtis. Geriausiu atveju — savaitgalių tėtis. Toks pats apsimetėlis tėtis kaip ir Ričardas. Ne toks tėvas noriu būti. Man reikia, kad mano sūnus būtų mano gyvenimo dalis.

Mano naujojo gyvenimo.

Mudu su Side vedę kiek daugiau nei metus.

Puikūs buvo metai. Patys geriausi metai. Ji tapo geriausia mano drauge ir nepaliovė būti mano meiluže. Pasiekėme tokią stadiją, kai žmogus pažįstamas, bet vis tiek jaudina, kai viskas eina į gera ir niekas dar nenusibodę, tokį laimingą laikotarpį, kai kuri namus ir myliesi iki sąmonės netekimo. Kai po apsipirkimo „Habitat and Heal“ puoli į laukinį sportišką seksą. Geriau nė nebūna.

Tokio nuostabaus žmogaus kaip Sidė man dar nebuvo tekę pažinti. Ji vedė mane iš proto. Sporto salėje ėmiau lankytis vien tam, kad ji nesiliautų manimi žavėtis. Jai rūpėjo mano sporto pratimai. Tikėjausi, kad visados taip bus. Tačiau kartą nudegęs ir šaltą pučia. Perėjus skyrybų teismus, „visados“ atrodo labai ilgas laiko tarpas. Gal tai ir gerai. Gal tada su savo gyvenimo meile nesielgi kaip su surenkamo baldo detale.

Su sūnumi kitaip. Su Side ketinu drauge gyventi iki žilos senatvės. Bet niekada, žmogus, nežinai, ar ne? Patyriau, kad santykiai užsimezga ir nutrūksta, o tėvystė tęsiasi visą gyvenimą. Kaip ten sakoma?

Kol mirtis mus išskirs.

Paryžiuje ketinome daug ką nuveikti.

Patas norėjo pakilti į Eifelio bokštą, tačiau eilės buvo tokios beviltiškai ilgos, kad sutarėme tai atidėti kitam kartui. Ketinau nusivesti jį į Luvrą, bet nusprendžiau, kad jis per mažas, o muziejus per didelis.

Taigi paplaukiojome bateau-mouche 1 Sena, o paskui nusičiupome porą croque-monsieur 2 kavinukėje Marė.

— Prancūziškas sūris ant skrebučio, — kirsdamas sumurmėjo Patas. — Labai skanu.

Paskui nuėjome paspardyti kamuolio Liuksemburgo soduose: spardėme plastikinį kamuolį po kaštonais, o ant suolelių apsikabinusios sėdiniavo jaunos porelės, aplinkui uosdami orą slampinėjo išpaikinti šunys, ir visi aplinkui traukė dūmą kaip kokiame septintajame dešimtmetyje.

Išskyrus pasiplaukiojimą upe ir gardų sūrį ant skrebučio, diena neką ir tesiskyrė nuo įprasto mudviejų sekmadienio. Tačiau kažkas buvo kitaip, ir man atrodė, kad mudviejų širdys lengvesnės, negu kad būdavo Londone. Tai buvo viena iš tų dienų, kurias, rodos, uždarai į butelį, saugai visą gyvenimą, ir niekas jų iš tavęs negali atimti.

Viskas ėjosi puikiai, kol grįžome į „Gare du Nord“ stotį. Vos priėję išvykimo vartus pirmajame stoties aukšte, pajutome, kad kažkas negerai. Visur pilna žmonių. Kuprinėtų keliautojų, verslininkų, turistų grupių. Visi sutrikę, nes kažkas nutiko su geležinkelio linija. Avarija? Streikas? Nežinia.

Nesimatė nei atvykstančių, nei išvykstančių traukinių.

Tada supratau, kad pakliuvome į bėdą.

Džiaugiausi, kad mano tėvo nebėra gyvo ir jis viso to nemato. Jis nebūtų atlaikęs tokio sukrėtimo, tikrai nebūtų.

Nepamenu, kad būčiau tiek daug valandų praleidęs su tėčiu. Tėtis manęs niekados nebuvo nusivežęs vienai dienai į Paryžių.

Tegu augau su savo tėčiu po vienu stogu, tačiau jis dirbo šešias dienas per savaitę, triūsdavo iki vėlumos, o grįžęs iš nuovargio nebeapversdavo liežuvio, sėdėdamas priešais televizorių valgydavo vakarienę ir tylomis apmąstydavo paskutinį „Pan’s people“3 šokio numerį.

Mano tėtušį nuo manęs skyrė reikiamybė dirbti ir uždirbti pinigų. Mane nuo Pato skyrė skyrybos ir priteista gyvenamoji vieta. Tai ar yra koks skirtumas? Taip, skirtumas yra.

Nors aš ir retai matydavau savo tėvą — gal aš save apgaudinėju, bet man ir dabar tebeatrodo, kad prisimenu kiekvieną kamuolio paspardymą drauge su tėvu, kiekvienas futbolo rungtynes, į kurias drauge ėjome, kiekvieną išvyką į kino teatrą, — jis niekados nebijojo, kad mane kas nors pasisavins, kad aš ką nors kitą imsiu vadinti tėčiu.

Jam gyvenime teko daug patirti: skurdžią nešvarią vaikystę, pasaulinį karą, galiausiai vėžį. Tačiau šito jam niekados neteko patirti.

Palauk , grįš tavo tėvas , vis sakydavo mama.

Aš taip ir darydavau. Visą vaikystę praleidau laukdamas, kol pareis tėvas. Gal ir Patas laukia. Bet jis žino, kad jo tėvas niekados nepareis namo. Nebepareis.

Mano tėtušiui atrodė, kad blogiausia, ką gali padaryti šiame pasaulyje, — būti blogu tėvu savo vaikui. Bet yra ir kitas ne menkiau blogas dalykas, tėti.

Kai esi svetimas.

Aš, žinoma, norėjau, kad mano sūnus gyventų laimingas. Norėjau, kad jis būtų geras vaikas savo motinai ir kad gerai sutartų su jos naujuoju vyru, kad jam gerai eitųsi mokykloje ir kad jis suprastų, kaip jam pasisekė, kad turi tokį draugą kaip Bernis Kuperis.