Тони Парсонс: Vyras ir žmona

Visiems mūsų draugams atrodė, kad mudu su Džiną esame per jauni tuoktis. Džiną studijavo japonų kalbą ir ieškojo galimybės visam laikui apsigyventi Tokijuje, Jokohamoje ar Osakoje. Aš buvau radijo prodiuseris ir ieškojau galimybės pakliūti į televiziją. O visi mūsų draugai tvirtino, kad dar per anksti vedybų priesaikoms ir kūdikiui, monogamijai ir kreditui. Dešimčia metų per anksti.

Jie — filologai studentai, kuriems atrodė, kad pasaulis jų laukia, ir kiek vyresni cinikai iš mano radijo stoties, kuriems atrodė, kad viskas jau pažįstama, — tikėjo, jog jų dar laukia lėktuvai, į kuriuos reikia suspėti, mylimieji, su kuriais dar reikia susipažinti, narkotikai, kuriuos reikia išbandyti, muzika, kurios reikia paklausyti, nuotykiai, kuriuos reikia patirti, butai užsienyje, kuriuos reikia išsinuomoti, paplūdimiai, kuriuose reikia pašokti auštant. Jie buvo teisūs. Visi tie dalykai laukė. Jų. O mes viso to atsižadėjome dėl vienas kito. Paskui mudviem gimė sūnus. Ir tai buvo visų geriausia.

Patas buvo geras, linksmas vaikutis: kone visą dieną šypsodavosi ir kone visą naktį miegodavo. Gražų, kaip ir jo motina, jį buvo keistai lengva mylėti. Tačiau mūsų gyvenimas — jau susituokusių, jau tėvų, bet vis dar kunkuliuojančių jaunyste, — nebuvo idealus. Anaiptol.

Tai nebuvo vien darbas. Džiną dėl savo berniukų atsižadėjo viso savo gyvenimo Japonijoje ir kartais — kai būdavo striuka su pinigais, kai po darbo paršliaužęs namo iš nuovargio nebepajudindavau liežuvio, kai Patui iš spindinčių rausvų dantenų skaudžiai kaldavosi dantukai ir jis nebeišmiegodavo kiaurą naktį, — ji turbūt svarstydavo, ko neteko. Vis dėlto šiaip jau mudu nesigailėjome. Ne vienerius metus viskas buvo gerai. Ne vienerius metus turėjome tai, ko norėjome. Abu.

Šeimą, kuri atstotų tą, kokioje aš užaugau.

Šeimą, kuri atstotų tą, kokios mano žmona niekada neturėjo.

Paskui praleidau vieną naktį su kolege. Su tokia blyškia aire gražuole, kuri man pasirodė šiek tiek sumanesnė, šiek tiek švelnesnė už daugelį moterų, su kuriomis dirbau.

Tai buvo beprotybė. Tiesiog beprotybė.

Nes kai Džiną apie tai sužinojo, mums visiems teko pradėti iš naujo.

Kas mėnesį siunčiu pinigus.

Niekada nevėluoju. Noriu juos siųsti. Noriu padėti auginti sūnų kuo galėdamas. Šitas būdas atrodo vienintelis teisingas ir tinkamas. Bet kartais man dėl tų pinigų kyla abejonių. Ar visi jie išleidžiami Patui? Kiekvienas centas? Iš kur galiu žinoti, kad nieko nenubyra tam tipui, už kurio ištekėjo mano buvusi žmona? Šmikiui Ričardui.

Aš nežinau. Negaliu žinoti.

Ir net tada, kai viskas buvo gerai, man atrodė, kad pinigai lyg ir suteikia man tam tikrų svarbiausių žmogaus teisių. Pavyzdžiui, paskambinti savo sūnui, kai tik panūstu su juo pasikalbėti. Tai neturėtų būti keblu. Tai turėtų būti normalu. Ir tai, kaip jo ilgiuosi, normalu. Kelios aktyvaus bendravimo dienos — kokia maloni atgaiva būtų.

Tačiau pakėlęs telefono ragelį niekaip neprisiversdavau surinkti numerio. O kas, jeigu atsilieps Ričardas — keista, kad jį vadinu vardu kaip kokį draugą? Kas tada? Persimesti pora žodžių? Pora žodžių kažkaip netiko mūsų situacijai. Taigi man pristigdavo ryžto, aš padėdavau ragelį ir nepaskambindavau. Laikiausi iš anksto su Džiną aptarto tvarkaraščio ir su savo vieninteliu vaiku galėjau gyventi nors ir skirtingose planetose.

Bet vis vien man atrodė, jog kas mėnesį mokami pinigai — kurie, anot dabartinės mano žmonos, mano antrosios žmonos, tai yra mano žmonos , turint galvoje, kad ketiname persikraustyti į didesnį namą geresnėje vietoje, yra ganėtinai dosnūs, — turėtų šį tą reikšti.

Nesu koks nors plevėsa niekšelis, kuriam niekas nerūpi, kuris persikraustė į savo naująją šeimą ir nori užmiršti viską, kas buvo anksčiau. Nesu vienas iš tų netikšų. Nesu toks kaip Džinos tėtušis. Bet ką galiu padaryti?

Aš esu tik jo tėvas.

Žmona mane supranta.

Mano žmona. Taip ją vadinu. „Antroji žmona“ skamba bjauriai. Kaip antrieji namai, kuriuose gyveni savaitgalį ar per ilgesnes mokyklines atostogas. Arba antrasis automobilis — aprūdijęs VW „vabalas“.

„Antroji žmona“ skamba taip pat, kaip „iš antrų rankų“, „antras pasirinkimas“, „antras pagal gerumą“, o Sidė nusipelno kur kas geriau. Visi šie antrieji dalykai Sidei nepakankamai geri, jie jos visiškai neapibūdina. O „naujoji žmona“ irgi skamba neką geriau.

Lyg ir trofėjinė žmona, tarsi daug-daug-už-mane-jaunesnė žmona. Pernelyg asocijuojasi su šlykščiais seniais, sprunkančiais su savo sekretorėmis.

Ne — mano žmona. Tai ji — mano Sidė.

Kaip Sidė Karisė. Šokėja. Mergina, kuri filme „Dainuoju lietuje“ šoka su Dženu Keliu ir neištaria nė žodžio. Jai to nė nereikia. Jos tokios kojos, toks veidas, tikros ugnies liepsna. Dženas Kelis žvelgia į Sidę Karisę ir žodžiai jiems nereikalingi. Pažįstu tą jausmą.

Sidė supranta mane. Ji suprastų ir sekmadienio popietę Paryžiuje.

Sidė — mano žmona. Štai kaip. Tuo viskas pasakyta. Ir šitas gyvenimas, prie kurio dabar grįžtu, nėra naujas ir nėra antras.

Tai mano santuoka.

Prieš eidamas į mūsų miegamąjį užsukau pas Pegę.

Ji kietai miegojo. Buvo nuspyrusi antklodę, prie medvilninės pižamos glaudė devynių colių plastikinę lėlę. Pegė — šviesiaveidis gražus vaikas, rimtas net ir tada, kai kietai miega — mano mama pasakytų soundo.

Kumštelyje suspausta lėlė — keistas padaras: kakavos spalvos, bet ilgais šviesiais plaukais ir mėlynomis mėlynomis akimis. Lėlė Liusė. Prekybinis šūkis: „Myliu lėlę Liusę“. Pagaminta Japonijoje, bet skirta pasaulinei rinkai. Po truputį darausi šios srities ekspertu.

Liusė visai ne amerikietiška, nė iš tolo neprimena Barbės. Ji šiek tiek panaši į blondinę iš „Destiny Child“ arba į vieną iš naujųjų dainininkių — Anastaziją ar Alisiją Keis, ar dar vieną kitą, kurių vardų nežinau, kurios tautiniu požiūriu tokios bespalvės, jog galėtų būti kilusios iš bet kurios pasaulio vietos. Lėlė Liusė. Jos kojos ir rankos lankstosi. Pegė dėl šitos lėlės pametė galvą. Apklojau jas abi firmine lėlės Liusės antklode.

Pegė — Sidės vaikas iš ankstesnės santuokos su gražuoliu svieto perėjūnu Džimiu. Tuo puikiai atrodančiu nevykėliu, padariusiu tik vieną gerą dalyką gyvenime — padėjusiu atsirasti mažajai Pegei. Džimiu, jaučiančiu silpnybę azijietėms, Džimiu, jaučiančiu silpnybę dideliems motociklams, kuriuos amžinai sudaužo. Jis retkarčiais užsuka pas mus pasimatyti su savo dukra, nors nesilaiko griežto tvarkaraščio kaip aš su Patu. Pegės tėvas pasirodo tada, kai užsimano.

O jo duktė myli jį be proto.

Šunsnukis.

Su Pege susipažinau anksčiau nei su jos motina. Tada Pegė buvo dar maža mergaitė, globojusi mano sūnų tais bjauriais mėnesiais, kai Patas buvo pažeidžiamas ir išsigandęs po to, kai išsiskyriau su jo motina. Pegė globojo Patą jo pirmosiomis dienomis mokykloje. Jiedu tiek daug laiko leido drauge, kad kartais atrodydavo kaip brolis ir sesuo. Dabar tas ryšys silpo, nes jųdviejų gyvenimai vis labiau tolo. Patas turėjo Bernį Kuperį, o Pegės geriausia drauge pasidarė mergytė, kuriai irgi patiko lėlė Liusė. Vis dėlto Pegė man vis vien daugiau negu šiaip podukra. Man atrodo, jog mačiau, kaip ji auga.

Palikau lėlę Liusę įsitvėrusią Pegę ir nutykinau į mūsų miegamąjį. Sidė miegojo savojoje lovos pusėje, miegojo taip, kaip miega ištekėjusios moterys. Kol rengiausi, ji sujudėjo, pabudo ir apsnūdusi išklausė mano pasakojimą apie Patą, Paryžių ir sugedusius traukinius. Suėmė mano rankas ir padrąsinamai linksėjo. Akimoju viską suprato.