Тони Парсонс: Vyras ir žmona

— Vargšiukai. Viskas susitvarkys. Pamatysi. Džiną apsiramins. Supras, jog tu nenorėjai, kad taip nutiktų. Na, ir kaip oras Paryžiuje?

— Apniukę. Ir Džiną pasakė, kad dar pagalvos dėl kito sekmadienio.

— Palauk porą dienų. Ji turi teisę niršti. O tu turi teisę nusivežti savo berniuką į Paryžių. Ropškis į lovą. Eikš.

Didžiai dėkingas šmurkštelėjau po antklode. Tai, ką Džiną laikė lengvabūdišku nerūpestingu poelgiu, Sidei pasirodė puikus sumanymas, kuris prastai baigėsi. Meilės veiksmas ir pavėlavimas į traukinį namo. Ji, žinoma, buvo šališka. Bet aš vis vien sukalbėjau padėkos maldelę, kad vedžiau šitą moterį.

Žinau, kad ne santuokos ryšys padarė ją mano žmona, ir ne liudijimas, kurį mums davė toje šventoje vietoje, ir net ne mūsų ištarti priesaikos žodžiai. Svarbiausia, kad Sidė palaikė mane, kad jos meilė ir parama buvo skirti man ir kad taip bus visados.

Kalbėjau tamsoje, jausdamas šalia gulinčios žmonos šilumą, ir stengiausi save įtikinti, kad visa šita painiava susitvarkys.

Paskambinsiu iš ryto Džinai, pasakiau. Turiu kuo greičiau išsiaiškinti dėl kito sekmadienio ir ar galėsiu pasiimti Patą įprastu laiku. Turiu atsiprašyti, kad jai teko tiek prisinervinti. Nenorėjau sukelti rūpesčių. Mes tik nuvažiavome į Paryžių, nes nenorėjau, kad Patas būtų kaip kiti vaikai su daliniais tėčiais. Kaip pusiau prancūzaitė, kuri pasidarė vegetarė, ir kaip nesuskaičiuojama daugybė tokių kaip ji. Norėjau, kad Patas jaustųsi turįs tikrą tėvą, kuris su juo užsiima nepaprastais dalykais, leidžiasi į visą gyvenimą nepamirštamus nuotykius. Tokį, kaip mano tėvas.

Žmona pabučiavo mane norėdama pralinksminti ir, žinoma, užčiaupti. Paskui pabučiavo dar kartą.

Netrukus bučiniai pasidarė kitokie. Neturintys nieko bendra su paguoda, švelnumu, raminimu. Tokie, nuo kurių viskas prasideda. Apie mūsų santuoką galiu pasakyti: ji mūsų bučinių nepakeitė.

Ji laukė manęs ant pagalvės išskleidusi juodus plaukus, tik pro žaliuzių juosteles besiskverbiančios gatvės žibinto šviesos apšviestu veidu. Dėl šitos moters aš vis dar pametęs galvą. Dėl savo žmonos.

Palinkau prie jos, neištiesęs rankos prie medinės dėžutės spintelės stalčiuke, kur gulėjo mūsų šeimos planavimo priemonės.

Tamsoje išgirdau atodūsį.

— Hari, kodėl turiu kiekvieną kartą prašyti? Būk geras, mielasis. Baik. Tu jau turi vaiką. Juk mudu sutarėm.

Pastaruoju metu daug skaičiau apie „alkį kūdikiui“. Apie tai buvo nuolatos rašoma sekmadieninio laikraščio skyrelyje „Tu ir tavo“. Apie moteris, žūtbūt norinčias gimdyti. Tai buvo laikoma visuotine mada. Tačiau mano žmona nejautė alkio kūdikiui. Ji elgėsi taip, tarsi jau būtų soti.

Mes, žinoma, kalbėjomės apie galimybę turėti mudviejų vaiką. Aš norėjau jo tuojau pat, nes kūdikis mus padarytų tikra šeima. Sidė jo norėjo kada nors, nes iš pradžių tikėjosi nuveikti ką kita. Darbas, verslas. Mes abu turėjome laimingo gyvenimo viziją. Tačiau kad ir kaip dievinau nuostabų savo žmonos užpakaliuką, negalėjau savęs apgaudinėti, kad tos vizijos vienodos.

Taigi kyštelėjau ranką į sargių dėžutę svarstydamas, ką kažin reiškia pasakymas „tu jau turi vaiką“? Ar ji omeny turi Patą, ar Pegę? Ar tiesiog tą iš jų, su kuriuo tam tikru metu būdavau?

Tai ir yra mano bėda. Viskas komplikuota. Visos tos gyvenimo dalys, kurios, rodos, niekados nederės vienos prie kitų. Kartais net negali atpažinti savo šeimos.

Kai pasimylėjome, užmigau atsigręžęs į savo žmonos pakaušį, dešiniąja ranka švelniai apkabinęs jos liemenį, tvirtai ją prie savęs prispaudęs.

Visomis tomis saldžiomis valandomis, kai mudu miegame va taip šaukštais ir sapnuojame, ji man — vienintelė, ir tai visiškai nekomplikuota.

Trečias skyrius

— Tu nenulaikai savo gaidžiuko kelnėse net omletą kepdamas, — pasakė man Martis Menas. — Štai kokia tavo bėda, Hari. Tu iš prigimties romantikas. Esi sukurtas taip, kad tavo kvaila širdis būtų sudaužyta. Sukurtas taip, kad likimas tave sulamdytų. Argi galėtų tau kitaip baigtis?

Sėdėjome jo puikiai įrengtame kabinete „Mad Mann Productions“ ir kalbėjomės apie darbą. Tik apie darbą. Bet Martis yra iš tų energingų savo jėgomis iškilusių verslininkų, kuriems darbas — šis tas daugiau negu tik darbas. Na, lyg ir šiurkštus kalėjimo seksas.

Martis vidutinio amžiaus vykdomiesiems redaktoriams vis sakydavo: „užsikruškit, bet padarykit“. Jis ne šiaip jaudindavosi dėl savo prodiusuojamų televizijos laidų, o tiesiog nerdavosi iš kailio. Jis ne šiaip įsijausdavo į verslo sandorius, jis pasinerdavo į juos visa galva. Jis ne šiaip daug dirbo, jis „krušosi kaip barškuolė“.

Man buvo įdomu, koks jo vedybinis gyvenimas. Galiu įsivaizduoti, kaip jis šeštadienio vakarą išlenkęs porą stiklų žmonos klausia, ką ji mananti apie bendrą projektą.

Martį pažįstu nuo seno. Siobanė, Marčio žmona jau kokie dveji metai, kadaise buvo lyg ir mano mergina — kokias dvi valandas. Kaip tik prieš išyrant mano pirmajai santuokai.

Mudu su Marčių pradėjome drauge nuo vėlyvo vakaro radijo pokalbių šou. Kūrėme lengvą pramogą. Aš prodiusavau, o Martis darė taip, kad klausytis liūdnų vienišų žmonių būtų labai smagu. Paskui drauge perėjome į televiziją, ir man atrodė, kad mudviejų bendradarbiavimas yra mano gyvenimo duondavys. Iki priešpiečių, per kuriuos jis mane pasiuntė kuo toliau.

Pamažu viskas susitvarkė. Nes aš vėl iškilau su jaunesniu, populiaresniu pokalbių šou vedėju, o Martis nusivažiavo. Kai nusižemino iki niūrios realybės, kai bevertėse dieninėse laidose bandydavo parduoti brangenybes, nuo kurių pažaliuoja oda, pasirodė, kad vėl galime būti draugai.

Dabar mudu toje pačioje kameros pusėje. „Mad Mann Productions“ nebekuria pašėlusio vyruko su peroksidinėmis blondinėmis šou, kuris dešimtajame dešimtmetyje kėlė tiek daug ginčų. Dabar Martis — programų kūrėjas. Jis amžinai ant manęs bamba, nes televizijos laidų kompanija, kurioje dirbu, kuria vienintelį šou — „Penktadienio Fišą“. Gal ir matėte. Tą su Eimonu Fišu, jaunu komiku airiu. Eimonas garsėja savo pasimatymais su orų mergaitėmis. Kalbama, kad jis apie šiltuosius frontus nusimano geriau už bet kurį vyrą šalyje. Martis niekados nebūtų pasikliovęs vienu jaunu estrados komiku, apsimetančiu pokalbių šou vedėju. Martis turi daugybę programų.

— „Šeši įkalę studentai bute“, — pasakė jis ir spustelėjo nuotolinio valdymo pultelio mygtuką. Vienoje jo kabineto sienoje buvo įtaisyti ekranai ir visuose juose įsijungė paskutinis Marčio sumanymas. Pusnuogiai jaunuoliai stūgavo vienas ant kito išnuomotame bute. — Čia bus visko: sekso, jaunystės dramų, lėbavimo, pradurtų spenelių. „Šeši įkalę studentai bute“, Hari. Reklamininkai rauda iš dėkingumo.

Martis nuspaudė kitą mygtuką. Ekranuose pasirodė nespalvotas keistu kampu rodomas kadras, kuriame du jauni vyrai grūmėsi su iki vėlumos dirbančios parduotuvėlės savininku.

— Ir šitas geras, — sukikeno Martis, kai vyras iš už prekystalio išsitraukė beisbolo lazdą ir ėmė švaistytis į visas puses. — „Jus apiplėšė!“ — pasakė Martis laidos pavadinimą. — Linksma, o kartais tragiška filmuota medžiaga apie tikrus žiaurius apiplėšimus. Negailestingas kaltinimas, na, žinai, mūsų žiauriai visuomenei.

Dar vienas mygtukas. Oranžinėmis liepsnomis virstantys Vietnamo kaimeliai, Vudstoko šiukšlynuose sanguliaujantys hipiai, Nacionalinei gvardijai besipriešinantys studentai ir viską gaubianti melancholiška „Kink“ „Waterloo Sunset“ melodija.