Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Kai ji, manoji draugė, busimoji mano žmona, kalbėdavosi su mano sūnumi, kai girdėdavau jos balse švelnumą, šilumą ir nesuvaidintą draugiškumą, tiesiog svaigdavau iš laimės ir dėkingumo.

Tačiau kai susituokėme, man to nebeužteko. Žinau, kad taip nesąžininga, visai nesąžininga, tačiau šitas poreikis kilo kažkokioje slaptoje širdies kertelėje, ir aš negalėjau tiesiog imti ir jo nepaisyti.

Nuo tos akimirkos, kai mudu paskelbė vyru ir žmona, man reikėjo, kad mano žmona mylėtų mano sūnų.

Kai parėjau, namie griaudėjo muzika, vyko pašėlę šokiai, buvo pilna trijų pėdų ūgio panelyčių šventiniais drabužiais.

Šiandien Pegei sukanka aštuoneri.

Jos kambario sienos nukabinėtos plakatais su naujausių gražuolių skustagalvių berniukų grupių atvaizdais. Jie uždengė prieš porą metų ten kabėjusią „Pokahontą“. O daugelyje jos žaidimų veikia lėlinas Briusas — plastikinis oficialus nuolatinis lėlės Liusės partneris.

Tačiau visuose Pegės susibūrimuose lytys yra griežtai atskiriamos. Prieš porą metų Patas į šią šventę būtų buvęs pakviestas. Dabar ne.

Įžengiau į svetainę, pilną mergyčių, bandančių atkartoti Kailės Minou judesius iš naujausio klipo. Po pažastimi paspaudęs turėjau suvyniotą dovaną iš „Hamleys“. Kai padaviau, Pegė teatrališkai išplėtė akis.

— Su gimtadieniu, mieloji.

Ji nuplėšė popierių ir iš nuostabos aiktelėjo.

— Liusė balerina! — godžiai perskaitė žodžius ant rausvos kartoninės dėžutės. — Jums ji patiks! Žavėkitės jos elegancija! Netinkama vaikams iki trejų metų! Smulkiomis detalėmis galima paspringti! Visos teisės saugomos! — Pegė puolė man ant kaklo. — Ačiū, Hari! — Ji atidavė man lėlę: — Pašokdink ją! Pašokdink Liusę pagal Kailės muziką!

Taigi pastripinėjau šiek tiek su Liuse balerina. Su jos rankomis kažko nenuveiksi, kurios arba styro jai prie šonų, arba pakyla fašistų saliutui, tačiau ji jaudinamai lengvai daro špagatą, o plastikiniai klubai judrūs kaip kokios pornožvaigždės.

Pegė vėl pasičiupo lėlę parodyti vienai iš mažųjų draugių.

— Žiūrėk, Agnese, — tarškėjo ji. — Liusė balerina. Mažomis detalėmis galima paspringti! Fantastika!

Sidė virtuvėje plepėjo su viešnių mamomis. Nežinau, kas nutiko tėčiams, tačiau jų nebuvo. Mano žmona plėvele dengė padėklą su tapomis5. Ji turėjo nuosavą maisto tiekimo verslą, taigi mūsų namai amžinai būdavo pilni maisto, skirto kitiems. Ji priėjo ir pabučiavo mane į lūpas.

— Ar gavai Ibizos DJ Briusą?

— Išpirko. Ibizos DJ Briusų bus tik kitą savaitę. Todėl nupirkau jai Liusę baleriną.

— Jie amžinai neturi Briusų, — pareiškė viena motina. — Tiesiog pasiutimas ima.

— Gal nereikėtų skatinti žaidimų su visomis tomis liusėmis, — pasakiau.

Visos mamos be žodžių sužiuro į mane. Dauguma buvo gerokai vyresnės už Sidę. Mano žmona tapo mama įpusėjusi trečią dešimtį. Kaip ir aš. Dauguma šitų motinų šitai atidėliojo iki tol, kol jų biologinis laikrodis ėmė tiksėti pusiaunakčio link.

— Kodėl, po galais, ne? — atrėmė viena tokiu tonu, nuo kurio sustingsta visa solidžių pusamžių vyriškių taryba, surakinta pautus gniaužiančios baimės.

— Na, — pradėjau neramiai žvalgydamasis į nepritariančius veidus, — argi šitos liusės briusės neskatina nesveikų seksualinių stereotipų?

— Aš manau, kad lėlė Liusė — puikus sektinas pavyzdys, — pareiškė viena motina.

— Ir aš, — pritarė kita. — Ją su Briusu sieja ilgalaikiai santykiai.

— Ji dirba, — prisidėjo dar viena. — Ji linksminasi. Keliauja. Ji turi daug draugų.

— Ji — muzikantė, šokėja, princesė.

— Ji gyvena visavertį pasitenkinimo teikiantį gyvenimą, — pasakė mano žmona. — Norėčiau būti lėlė Liusė.

— Bet bet, — sumikčiojau, — betgi ji rengiasi kaip kokia pliuškė. Tik tam, kad patiktų vyrams. Argi ji tam tikra prasme ne kekšė?

Tyla prieš audrą.

— Kekšė?

— Lėlė Liusė?

— Ji savo seksualumu sutvirtina santykius! — vienu balsu tėškė visos.

Atsiprašiau ir sprukau į savo kabinetą antrame aukšte.

Kažkuo tos mamos mane sutrikdė. Visos buvo išsilavinusios, protingos moterys, kurios subrendo skaitydamos Žermein Gryr ir Naomi Vulf6, moterys, kurios išėjo į žmones ir gerai uždirbo, padariusios įspūdingas karjeras. Daugelis vienos augino vaikus.

Vis dėlto jų mergytės žaisdamos su lėlėmis Liusėmis vaidino moteris, niekuo į jas nepanašias. Jos virė, tvarkė ir nerimavo, kada Ibizos DJ Briusas galbūt teiksis grįžti namo.

Pegė ir jos bičiulės, tie paskutiniojo dešimtmečio vaikai, buvo savimi pasitikinčios, susitvardančios mergaitės, tačiau kone visą laiką, kai nemiegodavo, mėgdžiodavo senąsias moters dorybes. Jos domėjosi mada, mėgo rengtis, žinojo viską apie populiarius dainininkus ir supermodelius. Jos buvo apsėstos batų manijos, iki kurios Imeldai Markos7 būtų toli gražu. Pagaliau jos valandų valandomis staipydavosi kraipydavosi priešais veidrodį. Jos be paliovos tobulino dažymosi įgūdžius: nors buvo vos septynerių ar aštuonerių, šviežutėlę tobulą odą pigiais kremais ir losjonais tepliojosi jau kelerius metus. Jos troško būti tokios, kokios jų motinos būti nenorėjo. Jos svajojo tapti šeštojo dešimtmečio namų šeimininkėmis. Galbūt todėl neretai atrodydavo, kad motinos gali tuoj netekti kantrybės.

Mano žmona išlaikė pusiausvyrą. Ji buvo puiki motina, tačiau turėjo ir verslą, kuris vis rimčiau įsibėgėjo. Ji uždirbo, ji rūpinosi namais ir visa tai darė kuo natūraliausiai.

Aš ja labai didžiavausi.

Kai išdrįsau vėl nulipti žemyn, nebebuvo nei visų tų motinų, nei jų vaikų. Sidė su Pege iš kilimo pešiojo šventines juosteles.

— Vargšelis Haris, — nusijuokė mano žmona. — Apkartino jos tau gyvenimą?

Pegė pakėlė akytes ir nusišypsojo:

— Kas nutiko Hariui?

— Jis tiesiog nepratęs prie moterų valdomo pasaulio, — paaiškino mano žmona.

Tikra tiesa. Pirmuosius trisdešimt metų nugyvenau namuose, kuriuose vyrų buvo dukart daugiau negu moterų. Iš pradžių — mano tėtis, mama ir aš, paskui — aš, Džiną ir Patas. Dabar aš buvau mažuma.

Sidė ištiesė rankas, aplipusias spalvotomis popierinėmis juostelėmis.

— Eikš, gražuoli, pašok su savo mergaitėmis.

Kartais mano pasaulis būna panašus į vieną iš tų perspėjimų ant dėžutės — į tą apie smulkias detales, kuriomis galima paspringti.

Tačiau skambant Kailės Minou dainai Sidė, Pegė ir aš šokome tarp šventės likučių, balionų draiskanų ir spalvotų juostelių. Kai paslysdavome ant gimtadienio torto trupinių, ištepliotų ant parketo, garsiai kvatojomės, kvatojomės tyru grynu džiaugsmu, kvatojomės taip, jog nebeįstengėme kartu traukti: „Negaliu tavęs išmesti iš galvos“.

Ir bent kartą gyvenimas man atrodė toks pat visavertis ir teikiantis pasitenkinimą, kaip ir lėlės Liusės.

Ketvirtas skyrius

Mano motina vis dar miega įžiebusi šviesą.

Name, kur ji praleido didumą savo santuokinio gyvenimo, kur ji buvo jauna žmona ir motina, name, kuriame taip ilgai kūreno jaukų šeimos židinį, ji mėgina užmigti plieskiant visoms miegamojo lempoms.

— Kažkaip negaliu užsnūsti, Hari. Guliu su „Heilo!“, tyliai leidžiu „Radio 2“ — ar nesakiau, kaimynams neseniai gimė mergytė. Tokia gražutė. Tik užsnūstu ir vėl pabundu. Juokinga, ar ne? Juk keista?

— Visai nekeista, mama. Negali užmigti, nes tiesiai tau virš galvos plieskia šimto vatų lemputė. Tai vienas iš būdų neleisti užmigti. Kankinimo rūšis.