Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Štai kas pamirštama per skyrybas. Seneliai. Seni žmonės, dievinantys mažus berniukus ir mažas mergaites, paleistus į pasaulį jų suaugusių susimovusių vaikų, kažkaip per klaidą pradėjusių tobulą būtybę. Per skyrybas seneliai pasijunta taip, tarsi visos tos besąlyginės meilės, kurią jie pasirengę atiduoti, staiga pasidaro per daug.

Todėl aš stengiuosi. Darau viską, kad atrodytų, jog pasaulio centras ten, kur ir buvęs. Pusę laiko, kurį Patas turi būti su manimi, jis praleidžia su mano mama. Šokame į automobilį ir braukiame į Eseksą man iki kaulų smegenų pažįstamais keliais.

Prisimenu tuos kelius iš vaikystės, kai grįždavome iš viešnagės pas senelę Ist Ende, o aš miegodavau ant galinės mano tėtušio Morris Minor sėdynės. Žalioje jaunystėje nardžiau tais keliais savuoju Escortu, stengdamasis padaryti įspūdį greta sėdinčiai vešliaplaukei panelei. Paskui jau jaunas vyras ir tėvas veždavau savo mažytę šeimą aplankyti mano išdidžių tėvų. O dar gerokai vėliau švilpdavau tais keliais mažu dviviečiu sportiniu automobiliu, greta įsisodinęs kovojantį su miegu Patą, besiilgintį savo motinos ir nenorintį apie tai kalbėtis.

Pažįstu tuos kelius. Prisimenu, kaip jais važiavau lankyti vis sunkiau sergančio tėčio, mirštančio tėčio, važiavau į jo laidotuves. Prisimenu visas tas keliones iš Londono į Eseksą, nuo miesto krašto iki jūros krašto, keliones, kuriomis matavau savo gyvenimą, ir nė neįsivaizdavau, kas bus toliau.

Dabar mudu su Patu vėl traukiame Esekso keliais aplankyti mano mamos namuose, kuriuose ji miega degant šviesai.

Džinos nebėra. Mano tėčio nebėra. Sidė ir Pegė maža ką teturi bendra su šitomis kelionėmis į Eseksą, su šita seniai nusistovėjusia mūsų gyvenimo dalimi. Mano naujoji žmona ir jos duktė turi savo gyvenimus Londone, ir mes palikome jas ten netgi nebandę ką nors keisti.

Suaugi, pasensti. Viso to tikiesi. Tačiau mano maža šeima dar labiau mažėjo ir darėsi vis trapesnė. Tam nesi pasirengęs.

Patui gera namuose, kur užaugau. Čia jis, rodos, atpalaiduoja kažką, ką laiko užgniaužęs giliai savy. Senajame name Patas praleido gražiausius savo vaikystės metus. Be tėvų barnių, ašarų ir, galop, gyvenimo skyrium. Be didžiųjų perversmų, be tėvo vienos nakties nuotykių ir po ranka besipainiojančių mobiliųjų telefonų, kai miestas pagaliau atsėlina į kaimą. Tik „Žvaigždžių karų“ vaizdajuostės ir puodeliai arbatos. Ir į šaldytuvą gali lįsti neklausęs niekieno leidimo. Mielos paprastos valandos besėdint ant grindų ir besiklausant, kaip sode pažįstami balsai dainuoja senas dainas. Ir kiekviena šių šviesių dienų akimirka kupina paprastos besąlyginės meilės. Iš pradžių mano abiejų tėvų meilės, o dabar tik mano mamos. Meilė išliko.

— Tu — mano svajonių vyriškis. Argi ne taip, gražuolėli?

Mano sūnus pakančiai nusišypsojo ir pasitraukė pašmirinėti į antrą aukštą. Ten laikomi jo seniausi žaislai, daugelį jis jau išaugęs. Savaime suprantama, „Žvaigždžių karų“ vaizdajuosčių rinkinys ir daugybė filmų, kurių dabar nebežiūri, imtynių įrašai ir Disnėjaus filmukai. Visos tos kasetės dabar renka dulkes ir ženklina metus. Jis čia turi kambarį, šūsnį drabužių ir gyvenimą. Užrištomis akimis nupėdintų nuo televizoriaus iki šaldytuvo ir atgal.

Čia viskas paprasta. Čia nereikia nenatūralių pokalbių, kuriais dažnai kamuodavomės per sekmadieninius „Happy Meals“ priešpiečius. Mudu su sūnumi išsidrėbiame priešais televizorių, o mano mama paruošia priešpiečius, kuriuos vadina pietumis, pietus, kuriuos vadina arbata, arba puodelį arbatos, kurį vadina puikiu puodeliu arbatos.

Ji atsisako mudviejų pagalbos plaudama indus. Mudu su Patu esame gerai išdresuoti mūsų gyvenimo moterų ir namie nė nesusimąstydami, neprašomi padedame ruoštis.

Bet mano mama nenori nieko apie tai girdėti. Savo namuose ji diktuoja taisykles ir viena taisyklė teigia, kad viską daro ji. Ji — viršininkė, kuri patarnauja. Jos žodis — įstatymas, jos veiksmai neginčijami. Kartais pro langelį į virtuvę stebiu ją žvanginančią indais, dainuojančią Dolės Parton dainą, ir mane suima noras apkabinti ją taip stipriai ir nesidrovint, kaip kartais tai daro mano sūnus.

Mylime ją ir mums patinka čia būti, nes nereikia dėl nieko jaudintis. Kokia palaima tiesiog išjungti smegenis, kurios jau išmoko klampoti po skyrybų, naujos santuokos ir mišrių šeimų pelkynus. Ar galima kolos? Ar galima pasižiūrėti vaizdajuostę? Ar galima pakilti nuo stalo ir ar tikrai privalu suvalgyti visus lęšius? Kaip gera negalvoti apie tai, kas tau sveika. Bet visa, kas gera, kada nors baigiasi.

Po nelemtos mudviejų kelionės į Paryžių stengiausi būti skrupulingai punktualus. Važiuodamas atgal į Londoną, veždamas Patą jo motinai visados turėjau omeny remonto darbus kely A127, kamščius M25, sekmadieninį popiečio futbolą šiaurės Londone. Mudu tiesiog negalėjome vėl vėluoti.

— Laikas namo, zuiki, — pasakiau sūnui. Ir jis į mane pasižiūrėjo tokiu žvilgsniu, kokio septynmečio vaiko veide neturėtum matyti. Čia labiau nei bet kur yra mano namai, sakė jo žvilgsnis.

Tai kas yra ta kita vieta?

Pradėjus temti išvažiavome iš mano mamos. Žinojau, kad netrukus bus įžiebtos šviesos, ir degs per visą naktį. Mama gulės lovoje, kad būtų linksmiau niūniuodama Dolės Parton dainas, o spintoje lauks seni tėvo kostiumai, pernelyg brangūs, kad būtų atiduoti į „Humaną“.

Penktas skyrius

Džiną manęs laukė automobilių stovėjimo aikštelėje prie mokyklos.

Matyt, atėjo tiesiai iš biuro, nes vilkėjo dviejų dalių dalykinį kostiumėlį, avėjo aukštakulnius batelius ir turėjo seną aptrintą portfelį. Atrodė puikiai, tarsi koks mados kūrėjų dirbančios moters įvaizdžio įkūnijimas, nors lieknesnė nei anksčiau. Mano eksžmona vis dar buvo graži, tebebuvo tokia moteris, į kurią atsigręžiama gatvėje. Tik dabar atrodė kur kas rimtesnė.

— Atsiprašau, kad vėluoju, Džiną.

— Nieko tokio. Mes abu per anksti. — Ji spustelėjo mano ranką ir pakštelėjo į skruostą. Turbūt už Paryžių atleido. — Tai gal eikim pas mokytoją.

Įėjome į pagrindinį mokyklos pastatą ir nužingsniavome koridoriais, nuo anų laikų, man pasirodė, niekuo nepasikeitusiais. Vaikų piešiniai ant sienų, valdiško maisto kvapai, tolimas sporto salės dundesys. Balsai ir juokas, purvo ir dezinfekavimo priemonių dvokas. Neklausdami kelio nuėjome iki direktorės kabineto. Nebe pirmą kartą buvome iškviesti į sūnaus mokyklą.

Pato mokyklos direktorė, panelė Vilkins, buvo blyškiaveide jauna moteris su labai šviesių plaukų kuokštu. Su Eminemo šukuosena ir madingais sportbačiais neatrodė pakankamai suaugusi šioms atsakingoms pareigoms. Atrodė tarsi ką tik baigusi mokyklą. Bet čia sparčiai kylama karjeros laiptais. Pato mokykloje mokosi nemažai vaikų iš sunkių šeimų, ir daug mokytojų tiesiog neatlaiko.

— Prašom užeiti, ponai Silveriai.

— Tai ponas Silveris, o aš — ponia Makrė, — paaiškino Džiną. — Ačiū.

Panelė Vilkins paliūliavo mus įprastine guodžiamąja įžanga: mūsų sūnus — mielas berniukas, labai meilus, mokytojai jį dievina ir vaikai mėgsta. O paskui paaiškėjo priežastis, kodėl mudu čia.

Jis visiškai, absoliučiai nevaldomas.

— Patas niekados nebūna šiurkštus nei agresyvus, — aiškino panelė Vilkins. — Jis ne iš tų. Jis viską daro su šypsena.

— Tikras misteris Populiarusis, — tarstelėjau. Nesusivaldau jo negynęs. Man vis atrodo, kad reikia už jį tarti žodelį.

— Būtų. Jei tik išbūtų savo vietoje visą pamoką.