Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Už ką gi?

— Nes Patas turi patėvį, kuriam labai rūpi. Kai kurie patėviai užgaulioja. Kai kurie smurtauja. Daugeliui vaikas apskritai nerūpi.

— Turėčiau būti dėkingas, kad mano sūnus neužgauliojamas? Palauk, Džiną.

— Turėtum būti dėkingas, kad Ričardas yra nuostabus, rūpestingas žmogus, norintis Patui visa ko geriausio.

— Ričardas stengiasi jį pakeisti. Pato nereikia keisti. Jis puikus toks, koks yra.

— Patas nėra tobulas, Hari.

— Ir aš nesu.

— Oi, Hari. Visi tą žinome.

Mudu apsismaigstėme keliais žvilgsnis. Džiną paprašė sąskaitos. Kadangi gerai ją pažinojau, nebandžiau sumokėti.

Amžinai šitaip: remdavome vienas kitą, stengdavomės būti draugai, o galiausiai įsiutindavome vienas kitą. Rodos, įsivažiavę nebegalėdavome sustoti. Įerzindavome vienas kitą badydami senas žaizdas ir mudviejų artumą paversdavome siutinančia klaustrofobija.

Žinojau, kad šiandien ją supykdžiau. Ir todėl naujienos, kurias ji man pranešė pakeliui prie mūsų automobilių, buvo panašios į neįtikėtino žiaurumo ir pagiežos kirtį.

— Visa tai nebesvarbu, — pasakė ji. — Nesklandumai mokykloje. Visas tas pabodęs šlamštas, kurį tąsome kaip katė pūslę. Visa tai nebeturi jokios reikšmės, Hari.

— Nesupratau?

— Mes išvažiuojame į Ameriką.

Žiūrėjau į ją ir nieko nesakiau.

— Ketinau tau pasakyti. Bet vis buvo neaišku. Paaiškėjo tik šią savaitę.

Pabandžiau suvirškinti. Bet nesupratau. Dar nesupratau.

— Kiek laiko būsite išvykę? Nesakau, kad paimti Patą porai dienų iš mokyklos — netikusi mintis. Gal jam tai ir į naudą. Gal kaip tik pertraukos jam ir reikia. Ne kažin kiek jis čia dabar mokosi.

Mano buvusi žmona palingavo galva. Negalėjo patikėti, kad aš toks lėtapėdis.

— Baik, Hari.

Mudu stovėjome tuščioje automobilių aikštelėje prie mokyklos ir aš pamažu ėmiau suvokti. Pagaliau ėmiau suvokti, kad mano buvusi žmona gali daryti ką panorėjusi. Na ir mažvaikis aš buvau.

— Palauk. Juk tu, Džiną, turi omeny atostogas? Juk tu kalbi apie Disneilendą ir Floridą?

— Hari, aš kalbu apie išvykimą iš Londono. Ir apie išvykimą iš šalies. Aš kalbų apie persikraustymą. Gyventi, Hari. Ričardas, aš ir Patas. Ričardo sutartis baigiasi, o jis čia taip ir neįleido šaknų...

— Ričardas čia neįleido šaknų? Ričardas? O kaip Patas? O kas jam leis įleisti sušiktas šaknis?

— Gal malonėtum atsargiau rinkti žodžius? Jam septyneri. Vaikai lengvai prisitaiko. Jie prie visko pripranta.

— Bet čia jo mokykla. Ir jo senelė čia. Ir Bernis Kuperis yra čia.

— Kas, po galais, tas... A, mažasis Bernis. Dieve, Hari, jis susiras naujų draugų. Tai dėl darbo, supranti? Ričardas Valstijose gautų geresnę vietą.

— Bet tavo darbas čia. Pažiūrėk, Džiną. Tu pagaliau atgavai savo gyvenimą. Kodėl nori visko atsisakyti?

— Mano darbas ne visai toks, kokio norėjau. Nė neturiu progos kalbėti japoniškai. Kokia prasmė dirbti japonų kompanijai, jei niekam nereikia mano japonų kalbos? Nesijaudink, kalbame ne apie įsikūrimą didmiestyje. Nuo Konektikuto iki Manhatano traukiniu tik...

— Nesijaudinti? O kada aš su juo matysiuos? O kaip jo senelė?

— Visą laiką matysies. Ilgiausios mokyklinės atostogos. Galėsi atvažiuoti. Kas čia yra nuo Londono iki Niujorko. Kiek čia? Šešios valandos?

— Ar sakei Patui? Ar jis žino, kad čia bus ne smagi kelionė pas peliuką Mikį ir atgal?

— Dar ne.

Purčiau galvą stengdamasis alsuoti lygiau.

— Negaliu patikėti, kad nori nusitempti jį į kitą pasaulio pusę, — pasakiau, bet tai nebuvo tiesa. Nebebuvo sunku tuo patikėti. Ėmiau suprasti, kad tai visados glūdėjo jos širdyje — tikėjimas, jog ilgo skrydžio pabaigoje gyvenimas bus geresnis.

Džiną tuo tikėjo visados — ir kai buvo netekėjusi, ir kai mudu išsiskyrėme. Tikėjo tuo ir dabar. Seniau pažadėtoji žemė buvo Japonija. Dabar — Amerika. Tas noras viską pradėti iš naujo kitoje pasaulio pusėje buvo jai įgimtas. Man visai nesunku buvo tuo patikėti.

— Kuo blogas Londonas? Čia jo vieta. Čia šeima ir draugai. Džiną, jis čia laimingas.

Ji kilstelėjo rankas delnais į viršų tarsi suimdama viską — panelę Vilkins, nesklandumus mokykloje, mūsų sūnaus nesugebėjimą išsėdėti visą pamoką, Paryžių ir sugedusį „Eurostar“ traukinį, gyvenimą šiauriniame Londone.

— Atrodo, ne. Ten bus geriau. Mums visiems. Nenoriu, kad Pato vaikystė būtų tokia kaip mano: amžinai vis kiti namai, vis kiti žmonės aplinkui. Noriu, kad jo vaikystė būtų kaip tavo, Hari. — Ji uždėjo ranką ant manosios. — Pasitikėk manimi. Aš tik noriu, kad būtų gerai vaikui.

Piktai nusimečiau jos ranką..

— Tu nenori, kad būtų gerai vaikui. Tu net nenori, kad būtų gerai tau. Arba tam vėplai šikniui, už kurio ištekėjai.

— Galvok, ką kalbi.

— Tu tiesiog nori atkeršyti.

— Manyk, ką nori, Hari. Man visai nesvarbu, ką tu manai.

— Negali su manimi šitaip pasielgti, Džiną.

Staiga ji įsiuto. Ir aš vėl pamačiau, kad niekados nebeatkursime to, kas tarp mudviejų buvo. Galime būti mandagūs, netgi meilūs, galime rūpintis Patu, tačiau meilės, kurią praradome, nebesusigrąžinsi. Nes ji visa išeikvota. Kaip ten sakoma? Susituokę, kol mirtis išskirs, išsiskyrę amžiams. Taip ir mudu su Džiną — išsiskyrę amžiams.

— Tu sulaužei pažadus, o ne aš, Hari. Tu nuklydai į šalį, o ne aš. Tau, Hari, nusibodo vedybinis guolis, ne man.

Ji papurtė galvą ir nusijuokė. Pažvelgiau į šitos pažįstamos nepažįstamosios veidą. Iš savo motinos mano sūnus paveldėjo vaiskiai mėlynas akis, pilkšvai geltonus plaukus, švarplę tarp dantų. Ji tikrai buvo jo motina, o aš jos nebegalėjau pažinti.

— O dabar, Hari, tu sakai man , ką aš galiu ir ko negaliu daryti? Pasikankink. Aš išsivežu sūnų iš šalies. Pradėk su tuo apsiprasti.

Tada ji spustelėjo automobilio pultelį, ir atsirakinus centriniam užraktui dukart blykstelėjusios šviesos žybtelėjo jos vestuviniame žiede.

Ne tame, kurį mūvėjo, kai buvo su manimi.

Naujame.

Šeštas skyrius

Ričardas — vienas iš tų raumeningų verslininkų, kurių Londone randasi vis daugiau. Akiniuotas gražuolis. Šešiagubas nuoboda.

Prieš dešimt metų toks vyras kaip Ričardas — kuris kažką veikia su kitų žmonių pinigais, — būtų siaurapetis išstypėlis. Tačiau jei šiais laikais nori gyventi didmiestyje, turi būti kietas ar bent jau toks atrodyti. Nežinau, ką jis darė — kilnojo svorius, gal vartojo steroidus, gal keletą metų lankė bokso treniruotes, — bet kai aš įsiveržiau į restoraną, kur jis pietavo su savo kolegomis verslininkais, atrodė kur kas panašesnis į Supermeną negu į savo švelnųjį alter ego.

Ričardas paskutinis iš visų pakėlė į mane akis. Kiti trys mane pastebėjo anksčiau. Gal dėl mano drabužių — švarko, kurį mano mama pavadintų automobilininko striuke, rusvai žalsvos spalvos kelnių ir batų. Kone standartinė televizijos prodiuserio uniforma, nors ganėtinai krentanti į akis šiame prašmatniame restorane, kur išrinktiesiems gausaus Toskanos valstiečių maisto per metus patiekiama už šešiaženklį skaičių.

Ričardo kompanionai — jaunas prasisiekėlis Armani kostiumu, sidabraspalvis pavėpėlis ir storulis, — sureagavo į mane normaliai, bet nelabai suprato, kas aš toks ir ko noriu. Galėčiau prisiekti, kad vienas iš jų — storulis — jau norėjo manęs paprašyti dar vieno butelio gazuoto mineralinio vandens. Bet kai pravėriau burną, suprato, kad aš čia ne tam, kad pilstyčiau Perrier.