Kalbėdavomės apie tai, kaip mano sūnus pritaps naujoje šeimoje, kaip padaryti, kad jis, gyvendamas su motina ir mūsų namuose tik retkarčiais apsilankydamas, jaustųsi visateisiu nariu. Dar kalbėdavomės apie mano santykius su Pege, apie tai, jog jai būsiu lyg ir tėvas, nors tėvą ji turi. Kai žvelgdavome į savo gyvenimus, kartais viskas atrodydavo pernelyg sudėtinga ir baisu, tačiau mudviem atrodė, kad taip iki ausų įsimylėję vienas kitą sugebėsime viską ištverti. Taip kurį laiką ir buvo. Nes mylėjome vienas kitą. Nes galėjome kalbėtis apie viską. Beveik apie viską.
Vienintelė tema, kurios lyg ir vengdavome, buvo mudviejų vaikas. Kūdikio tema — pati svarbiausia tema — buvo vis atidėliojama. Mudu kaltinome darbą. O ką gi daugiau?
— Aš tik noriu, kad „Food Glorious Food“ įsitvirtintų ir įsibėgėtų, kol imsime planuoti vaikelį, — aiškino Sidė. — Man tai labai svarbu, Hari. Būk geras, pasistenk suprasti.
Sidės įmonė buvo pavadinta pagal Lionelio Barto dainą iš „Oliver!“ Visam Vest Endui ir Sičiui tiekė sušius, makaronų patiekalus, įdarytus suktinukus, vištienos vėrinukus ir mažytes picas.
— Bet negali žinoti, kaip išeis su kūdikiu, — nepasidaviau. — Kartais žmonės ilgai nesusilaukia vaiko. Mano tėvai manęs laukė daug metų.
— Ir vertėjo laukti. Ir mūsų vaikelis bus vertas to, kad jo lauktume. Ji bus gražutė.
— Gali būti berniukas.
— Tada jis bus gražutis. Bet dabar tam ne laikas. Klausyk, noriu vaiko ne mažiau nei tu.
Suabejojau, ar tikrai taip.
— Tiesiog ne dabar. Leisk man įsibėgėti. Kada nors, gerai? Kada nors tikrai taip bus. Tik pirmiau noriu nuveikti kai ką kita.
„Food Glorious Food“ buvo gera įmonė ir iš tiesų greitai plėtėsi. Priešpiečiai, atidarymai ir pristatymai — visur kvietėsi „Food Glorious Food“ pasotinti savo svečius. Tai Sidei užėmė daug laiko, tačiau būtent apie tokį darbą ji visados ir svajojo. Apie nuosavą verslą. Taigi ji iš naujo madingo viešbučio išskubėjo ruoštis pirmajai nakčiai, o aš kaip koks nebrendyla paauglys nuskubėjau į „Boots“ parduotuvę sargių. Ko dar, pone? Ak, taip, kad jau priminėte — labai norėčiau vaiko. Ar turite?
— Noriu sukurti ką nors savo pačios, — kalbėjo Sidė. — Niekada gyvenime to nedariau. Vis dirbau man nieko nereiškiančius menkus darbus kitiems žmonėms. Didžiąją Pegės gyvenimo dalį buvau padavėja. O dabar, Hari, darau tai, ką sugebu. Galiu tai daryti išties gerai. Galiu bet ką pagaminti, nebijau sunkaus darbo ir esu pakankamai protinga, kad suvokčiau, ko nori mano klientai. Aš nesu niekam tikusi. Šį tą sugebu.
— Žinau, kad sugebi, žinau.
— Noriu sukurti kažką savo, noriu uždirbti pinigų, noriu, kad judu su Pege didžiuotumėtės manimi.
— Aš ir taip tavimi didžiuojuos.
— Bet tu supranti? Būk geras, pasistenk suprasti. Noriu, kad mudviejų santuoka būtų vykusi. Žinoma, vaikai yra vienas iš tų dalykų, kuriais remiasi santuoka. Bet ir tarpusavio supratimas.
— Aš suprantu.
Tai sakydamas nusišypsojau, kad ji matytų, jog tai tiesa. Aš ją supratau. Bent jau man atrodė, kad suprantu. Norėjau, kad jai sektųsi verslas. Žinojau, kad jai tai svarbu. Mačiau, kad Sidė ne tokia kaip Pegės draugių mamos, kurios, kad galėtų turėti vaiką, paaukojo karjerą. Mano žmona ėjo kitu keliu. Ir ji, pagaliau, iš tiesų sumani moteris. Tai kodėl ji negalėtų turėti visko?
Bet nujaučiau, kad ne vien tik jos maisto verslas slopino norą susilaukti kūdikio. Ją buvo nukamavęs Džimis, ir galbūt Sidei be jokių papildomų komplikacijų norėjosi palaukti, kol mudviejų santuoka subręs. O giliai širdyje aš įtariau, kad yra dar viena priežastis, priežastis, kuri niekados nebuvo įvardyta, dėl kurios Sidė atidėlioja nėštumą.
Man rodos, mano žmona ne visiškai tikėjo, kad sugebėsiu tesėti visus vedybinius pažadus. Ko gero, jai atrodė, kad galų gale paaiškės, jog nesu ypatingas. Tiesiog dar vienas Džimis. Ji nenorėjo vaiko su vyru, kuris galbūt nebus su ja. Ne dar kartą. Ir aš galėjau tai suprasti. Nes ir pats taip jaučiausi.
Tačiau važiuodamas iš restorano namo supratau, kad kūdikis nepasunkintų mums gyvenimo. Viskas būtų kur kas paprasčiau. Kaip tik kūdikio mums ir reikia, kad neišbyrėtume. Kad namai būtų tokie, kur užtektų vietos visiems. Ir Patui.
Jusdamas, kaip tvinkčioja viršutiniai rankų raumenys, vis dar maudžiantys nuo padavėjų gniaužtų, suvokiau, jog tam, kad mūsų mišri šeima virstų tikra šeima, mums reikia kūdikio.
Jutau poreikį vėl būti tikru tėvu. Pegei. Būsimam mudviejų su Side vaikui.
Ir sūnui, kurį iš manęs nori atimti.
— Gal galėtum man padėti, mielasis?
Sidė rengėsi į darbą. Virtuvė buvo užkrauta plėvele apdengtais sidabriniais padėklais. Šį kartą tai buvo itališki užkandžiai: stori, ryžiais kimšti pomidorai, su figomis patiekiamas džiovintas kumpis, bazilikų lapeliais apkaišytos storos mocarelos riekelės, alyvuogių duona ir kompaktinių diskų didumo picos su jūros gėrybėmis.
Taigi padėjau žmonai viską sunešti į automobilį, o ji man papasakojo apie renginį. Šitas užsiėmimas jai vis dar žadino entuziazmą.
— Premjera. Šaftsberio aveniu. Kažkokia Holivudo žvaigždė, norinti statyti pjeses. Ibsenas, man rodos. Nežinau. Kažkas skandinaviška. Pobūviui po spektaklio ruošiame vaišes dviem šimtams svečių.
Kai jos universalas buvo prikrautas itališkų gardumynų, ji užtrenkė dureles ir pažvelgė į mane. Ir tada suprato, kad kažkas negerai.
— Kas yra?
— Džiną. Ir tas mulkis, už kurio ji ištekėjo. Jie nori išvažiuoti iš Anglijos. Ir išsivežti Patą.
— Ilgam?
Linktelėjau:
— Niekšeliai.
— Ir kas sugalvojo?
— Ričardas. Londonas jam netiko. Nori išbandyti laimę Niujorke. Tarsi svarbu būtų tik jo sumauta karjera. Tarsi Patas neturėtų jokių teisių.
Sidė apkabino mane. Suprato, ką tai reiškia.
— Kaip manai, o jeigu Patas ateitų gyventi pas mus? — paklausiau.
— Vargu ar Džiną sutiktų.
— O jei sutiktų? Ar tu neprieštarautum?
— Kad tik tu būtum laimingas, mažiau.
— Ačiū.
Širdį dilgtelėjo liūdnumas. Nes ji nepasakė, kad ir ji būtų laiminga, jei Patas gyventų su mumis. Suprantama, kad ji taip nepasakė. Kaip galėtų? Ji pasakė, kad neprieštarautų, ir aš žinojau, kad mano žmona — gera, kilni moteris, kad myli mane ir kad sako tai nuoširdžiai.
Tai kodėl to nepakako?
Nes norėjau, kad jai mano sūnus reikštų tiek pat, kiek ir man. Tegu santuoka ir pakeitė viską, tegu būti Pato tėčio žmona ne tas pats, kas būti Pato tėčio drauge. Tačiau aš norėjau, kad Sidė Patą matytų mano akimis — koks jis nepaprastas, koks ypatingas, koks gražus. Norėjau, kad Sidė į Patą žiūrėtų kaip į savo vaiką. Tačiau tam reikia kraujo ryšio. Kad ir kaip nertumeis iš kailio, kraujo nepakeisi.
— Dievulėliau, — aiktelėjo Sidė, metusi žvilgsnį į laikrodį. — Turiu lėkti. Gal galėtume apie tai pasikalbėti, kai grįšiu?
— Žinoma.
Ji spustelėjo man ranką, pakštelėjo į skruostą.
— Viskas susikratys, mažiau, pamatysi. Dabar lekiu. Nepamiršk, kad Džimis pasiima Pegę.
Kaip galėčiau pamiršti?!
Sporadiški Džimio apsilankymai pas dukterį prilygo valstybinės svarbos vizitams. Kelios dienos iki didžiojo įvykio namus apimdavo jaudulys. Turėčiau užjausti Džimį — dar vieną dalinį tėvelį, atskirtą nuo jo kūno ir kraujo. Bet aš buvau kupinas apmaudo, pykčio ir pavydo. Dėl paprastų priežasčių: kad mano žmona jį mylėjo pirmiau (tikrai) ir karščiausiai (galbūt). Ir dėl priežasčių, neturinčių nieko bendra su mano pavydžia širdimi.
Читать дальше