Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Staiga pasipylė kraujas. Kraujas plūdo per Eimono veidą ir rankas, tiško ant mikrofono. Tiek kraujo, jog negalėjai suprasti, iš kur jis.

Studijos režisierius įsmeigė akis į mane, o Eimonas loštelėjo atgal ir užsidengė rankomis veidą. Publika aiktelėjo: suglumusi, išsigandusi, bet vis dar besijuokianti, dvejojanti, ar tai ne vaidinimo dalis. Aš braukdamas sau per gerklę rodžiau viršuje galerijoje sėdinčiam redaktoriui: išjunk , išjunk , išjunk. Staiga suvokiau, kad kraujas plūsta Eimonui iš nosies.

Visados buvo darbas. Kad ir kaip būdavo negera namie, visados buvo darbas.

Tada tiesioginės transliacijos metu kone nukrito Eimono nosis.

Ir tada nebeliko net ir darbo.

Patas apie kraustymąsi nekalbėjo.

Žinau, kad Džiną apie tai su juo šnekėjosi, kad bandė paaiškinti, kodėl tai daroma ir ką tai reiškia. Ji pasakojo apie Ričardo darbą Manhatane, apie giminės namą Konektikute — pavadinimai, kurie Patui buvo tokie tolimi kaip Marsas ir Venera. Ji stengėsi sūnų nuraminti, kad nors jis negalėsiąs su manimi matytis kiekvieną sekmadienį kaip dabar, bus ilgos ilgos atostogos, per kurias jis gyvensiąs pas mane, galėsiąs matytis su senele ir Berniu Kuperiu ir daryti visa tai, kas jam patinka daryti Londone. Ji mūsų sūnui pasakė, kad jis būsiąs laimingas.

Visos tos absurdiškos nesąmonės.

O pabaigoje — įsivaizdavau, kaip jo blyškus neįskaitomas veidelis žvelgia į motiną, — ji meta paskutinį kozirį.

Kai jie išvažiuosią iš Londono ir įsikraustysią į naujuosius namus Konektikute, kur kitapus kalvos plyti gaivios žalios ganyklos, ji jam nupirksianti vieną dalyką, kurio jis visados norėjęs.

Šunį.

Štai ką mano buvusi žmona pažadėjo savo sūnui, štai kas buvo kompensacija už tai, kad jis palieka Londoną, palieka savo senelę, savo tėvą, savo geriausią draugą, savo gyvenimą. Kai jie persikraustysią į kitą šalį, ji jam nupirksianti šunį. Stebuklingą kiemsargį, su kuriuo viskas susitvarkys.

Keikiau Džiną, kad jos sprendimai, jos pasirinkimai vis dar drasko mano gyvenimą. Praėjus šitiekai laiko aš vis tiek nuo jos neišsilaisvinau. Džinos šukelės styrojo kiekviename mano gyvenimo žingsnyje — kaip seniai sprogusios granatos skeveldros, kaip juodi šrapnelio krislai, penkiasdešimt metų lindę iš mano tėvo kūno. Praeitis niekados tavęs nepaleidžia, praėjusi, bet amžinai greta. Niekados nebūsiu laisvas, nes ji turi mano sūnų. Ir dabar ketina jį išsivežti.

Tik teisininkai gali jai sukliudyti.

Kai tik užsimindavau apie kraustymąsi — visada apsimestinai linksmai, — mano taip mylimas veidelis virsdavo kauke.

— Ar atsiųsi man atviruką, Patai? Ar atsiųsi tėčiui atviruką, kai tik nukaksi į Ameriką?

— Aš tau parašysiu. Arba atsiųsiu elektroninį laišką. Arba gal paskambinsiu.

— Nenori atsiųsti atviruko? Man patinka gauti atvirukų. Atvirukai — šaunus dalykas.

— Bet aš nežinau kaip.

— Mamytė tau parodys.

— Parodys? Tada galiu atsiųsti tau atviruką. Galiu.

— Svarbiausia — kuo greičiau parvažiuok. Parvažiuosi ir gyvensi su manimi. Per atostogas. Tai svarbiausia. Sutarta, zuiki?

— Sutarta.

— Ir žinai, Patai?

— Ką?

— Ilgesiuos tavęs.

— Ir aš, — pasakė jis. Atsiklaupiau, suėmiau jį į glėbį ir įsikniaubiau veidu į jo pilkšvai geltonus plaukus. Jam alsuojant, užuodžiau karštą šokoladą. Dusau iš meilės savo vaikui.

— Amerikoje bus šaunu, — pasakė mano mama. Stengėsi pralinksminti abu — ir anūką, ir savo sūnų. — Niujorkas, Niujorkas — dievaž! Kaip gera dukart ištarti. Tai pasisekė mano berniukui.

— Jis už vandenyno, — pasakė Patas, atgręžęs į ją veidelį. — Kaip Prancūzija. Paryžiuje. Tik truputį toliau. Žinau, ten negalima nuvažiuoti traukiniu. Reikia skristi lėktuvu.

— Tau tikrai labai patiks Amerikoje, pumpurėli.

Ir įdomiausia, kad mano mama, ko gero, taip ir manė. Ji taip karštai ir taip tyrai mylėjo savo anūką, jog jai terūpėjo vien jo laimė.

O jeigu jai ir atrodė, kad tai visiška beprotybė — Džinai temptis jį aplink Žemės rutulį, palikti draugus ir mokyklą, pamesti jo tėvą ir senelę, mesti gyvenimą, kuris pagaliau po truputį ėmė nusistovėti, — mama nutylėjo.

Stovėjome prie mano tėvo kapo.

Ir mano motinai, ir mano vaikui kelionė į kapines — pats geriausias būdas praleisti sekmadienio popietę. Didieji kapų lankytojai. Aš ne toks entuziastas. Mačiau tėčio kūną laidojimo namuose ir buvau tvirtai įsitikinęs, kad toji kibirkštėlė, dėl kurios jis buvo kaip tik toks žmogus, koks buvo, išskrido. Netikėjau, kad rasime jį kapinaitėse greta senos bažnytėlės ant kalvos, bažnytėlės, žvelgiančios žemyn į lankas, kur vaikystėje laidžiau aitvarus. Mano tėvas dabar buvo kažkur kitur. Bet šita vieta manęs nebeliūdino.

Neprisimenu, nuo kada tėvo kapo lankymas pasidarė nebeliūdnas. Gal po pirmųjų metų, kai visi mes ėmėme jausti dėkingumą dėl jo gyvenimo, o ne krimstis dėl jo mirties. Dabar kapo lankymas nebebuvo gedėjimo išraiška. Veikiau jau praktinis veiksmas — pakeisti gėles, nuvalyti paminklą, nuimti nuorūką ar skardinę nuo alaus, paliktą kokio vietinio panko, besistengiančio būti vyru.

Šitie vizitai buvo ir savotiška apeiga. Ateidavome čionai prisiminti tėčio, patvirtinti, jog jis mums tebėra svarbus, kad jis vis dar mylimas. Ateidavome čionai, nes nebuvo daugiau kur eiti. Tik į prisiminimus, į sapnus ir į nuotraukas, kurios jau pradėjo blukti.

Ir buvo dar šis tas.

Daiktai kelionei į Ameriką jau pradėti krauti, ir aš pajutau poreikį nuvesti šiandien savo berniuką prie senelio kapo, kaip kad — nepaisydamas sveiko proto — jutau poreikį nuvesti jį pasimatyti su seneliu, kai šis merdėjo ligoninėje. Jiedu dievino vienas kitą, kietas senas kareivis ir gražutis berniukas, ir tada, kaip ir dabar, man atrodė, jog privalau suteikti jiedviem galimybę atsisveikinti.

Paskui grįžome namo pas mano mamą. Ji persiavė šlepetes, kad su Patu sode paspardytų kamuolį.

Atrodė puikiai nusiteikusi: energingai spardė plastikinį kamuolį į rožių krūmą, traukė Dolės Parton dainų gabalus, vis stengėsi mus įtikinti, kad ji — žymusis Pelė. Ir tik tada, kai jos anūkėliui pabodo žaisti ir jis paspruko žiūrėti vaizdajuosčių, kaukė nukrito.

— Oi, kaip nesaldu, — pasakė ji purtydama galvą ir niršiai šveisdama ir taip spindinčią kriauklę. — Oi, kaip nesaldu mano meilučiui.

Ji buvo teisi. Po jos žodžių susimąsčiau, kiek reikšmingas bus šitas persikraustymas, koks tai bus milžiniškas perversmas mano sūnaus gyvenime. Patas išvažiuoja iš Londono. Patas palieka vieną iš savo tėvų, palieka geriausią draugą Bernį Kuperį, mokyklą, namus, palieka visą pažįstamą gyvenimą. Vis dar neįstengiau suvokti, kaip tai galėjo įvykti.

Mano mama teisi. Nesaldu Patui. Labai nesaldu jos berniukui.

Prireikė šiek tiek laiko, kol suvokiau, kad mama omeny turėjo mane.

Sėdėjome mano automobilyje prie Džinos namų ir nė vienas nenorėjome lipti.

Sėdėjome jau visą amžinybę: Patas sukinėjo radiją bandydamas pagauti Kailę Minou, o aš tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į jį — į jo suveltus plaukus, žole išteptus drabužius ir į visą jo atsainų gražumą.

Anot Eimono, susigrąžinsiu Patą, kai jis suaugs. Bet aš žinojau, kad tada mano sūnus bus jau kitas žmogus, o vaikas, kurį taip karštai mylėjau, bus dingęs amžiams. Taigi sėdėjome automobilyje ir tylėjome apie tai, ko neteksime. Paskui Džinos name ėmė žiebtis šviesos, ir aš supratau, kad laikas eiti vidun.

Paprastai Patas būdavo perduodamas kaip Šaltojo karo įkaitas sienos perėjimo punkte. Palydėdavau jį iki vartų, o Džiną laukdavo prie laukujų durų. Ir abu stebėdavom, kaip jis žengia niekieno žeme — takeliu, žyminčiu prarają tarp dviejų pasaulių.