Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Ką?

— Turite savęs paklausti, kas bus, jei laimėsite.

— Tada viskas bus gerai, ar ne? Viskas gerai. Jei laimėsiu, Patas liks šalyje, o Džiną neturės jokio kito pasirinkimo. Kaip tik to ir norime, tiesa?

— Na — kaip jūsų buvusi žmona jausis, jei neįeisite jai persikraustyti į Ameriką?

— Turbūt... ims manęs nekęsti. Ims nekęsti iš visos širdies.

Nebe pirmą kartą prisiminiau Džinos svajonę gyventi Japonijoje, svajonę, kurią pavogiau mūsų vestuvių dieną. Dabar pavogčiau jos svajonę gyventi Amerikoje. Būčiau jai dukart sukliudęs ieškoti laimės.

— Būtent, pone Silveri. Jūs neleistumėte jai gyventi savo gyvenimo ten, kur ji pasirinko gyventi. Ir labai tikėtina, kad tai kaip nors paveiktų jūsų sūnų. Tiesą sakant, tai beveik garantuota. Tiesiai šviesiai: jei jūs sukliudytumėte jai išvykti, ji greičiausiai jį prieš jus nuteiktų. Apsunkintų jūsų susitikimus. Viską apsunkintų. Būtent taip paprastai nutinka.

— Tai jūs manote, kad turėčiau duoti jai sutikimą išsivežti Patą iš šalies?

— Aš taip nesakiau. Bet jūs, pone Silveri, turite kai ką suvokti apie šeimos teisę. Mes nesikišame. Turiu omeny teisininkus. Kol tėvai sutaria, viską paliekame jums. Jeigu negalite susitarti, įsikišame mes. Ir mumis atsikratyti gali būti labai sunku.

Susimąsčiau, koks bus mano gyvenimas, kai Patas bus Amerikoje. Koks jis bus tuščias. Pagalvojau, koks bus mano gyvenimas su Side ir Pege, kai Patas išvažiuos. Mes trise kartais labai šauniai leisdavome laiką, taip bus ir ateityje. Kažkaip prisiminiau vien visokius kvailiojimus, kaip antai šokius pagal Kailės muziką, krapštinėjimąsi su lėle Liuse ir tas ramias tylias akimirkas, kai užsidarydavome nuo pasaulio ir net nejausdavome poreikio kalbėtis. Tačiau kai Patas bus kitoje laiko juostoje, net geriausias akimirkas temdys šešėlis. Įdomu bus stebėti, kaip auga Pegė. Bet, antra vertus, kaip gali tinkamai užauginti kažkieno kito vaiką, kai neužauginai savojo. Mąsčiau, o koks bus mano gyvenimas, jei Džiną ir Patas neišvažiuos. Įsivaizdavau, kaip ji vengia manęs, pyksta ant manęs dėl nesusiklosčiusios jos vyro karjeros, kaltina mane dėl visko, kas jos gyvenime nenusisekė. Stengiausi nuspręsti, kas būtų geriausia mano sūnui, tikrai stengiausi, tačiau mane gniuždė suvokimas, kaip stipriai aš jo ilgesiuos.

— Kad ir ką daryčiau, vis vien jo neteksiu, — pasakiau. — Aš negaliu laimėti, ar ne? Ar aš duosiu sutikimą, ar neduosiu, vis vien nutiks tas pats. Aš antrą kartą jo neteksiu.

Naidželas Batis atidžiai nužvelgė mane.

— Remkitės savo šeima, — pasakė Naidželas Batis. — Toks mano patarimas. Ne advokato, o žmogaus patarimas. Neužmirškite, ką turite, pone Silveri. Mylėkite savo šeimą. Ne tą šeimą, kurią turėjote kadaise. Tą, kurią turite dabar.

Devintas skyrius

Žengiant į prekybos centrą mudviem su Pege kelią užtvėrė stora jauna moteris: ji susilenkusi šaukė ant kokių penkerių metų zirzlenančio mažiaus.

— Ronanai, paskutinį kartą tau kartoju — ne!

— Aš noriu, — sukūkčiojo Ronanas. Drebantis smakriukas visas buvo išterliotas snargliais ir ašarom. — Noriu, mama. Noriu, noriu, noriu.

— Daugiau negausi, Ronanai. Norėk sau į sveikatą, bet negausi, supratai? Jau daug suvalgei. Jei dar valgysi, bus bloga. Jei būsi geras berniukas ir suvalgysi pietus, rytoj vėl nupirksiu.

— Aš noriu dabar, mama! Noriu dabar!

— Daugiau negausi ir jokių kalbų. Pabaik, Ronanai.

— Noriu, noriu, noriu!

— Štai ko tu nori, Ronanai, — staiga nebetekusi kantrybės riktelėjo moteris, čiupo Ronaną už rankos, apsuko ir kaip reikiant užplojo per užpakalį. Kartą, kitą, trečią. Ir aš pamačiau, kad moteris visai ne stora. Ji buvo nėščia.

Ronanas akimirkai nutilo, — akys išsiplėtė iš nuostabos, — o paskui iš visos gerklės paleido dūdas. Nėščioji moteris nusitempė jį paskui save, o vaiko bliovimas sklido nuo kulinarijos iki namų apyvokos reikmenų skyriaus.

Mudu su Pege persimetėme supratingais žvilgsniais.

Ji sėdėjo parduotuvės vežimėlyje veidu į mane ir tabalavo kojomis. Manau, abu pagalvojome tą patį.

Ačiū Dievui, mes ne tokie.

Neretai prekybos centre mudu pasijusdavome viršesni už kitus. Su nebyliu siaubu žvelgdavome į visas tas nusigalavusias, neretai nėščias jaunas mamytes, tempiančias savo bliaunančius vaikiščius pro saldumynų lentynas, į visus tuos grėsmingai tylius išraudusius tėčius, tuoj pratruksiančius nuo vienintelio savo suirzusių, paniurusių vaikučių žodžio, ir mudviem atrodydavo — mes už juos geresni.

Manau, Pegei atrodė, jog tai tik gerų manierų problema. Kaip aštuonmečio vaiko, jos deramo elgesio supratimas prilygo Nensės Mitford9. Tie bjaurūs žmonės, akivaizdu, nežino, kaip reikia elgtis prekybos centre. Aišku kaip dieną. O aš kuo puikiausiai išmanau prekybos centro etiketą.

Kai Sidė dirbdavo, ruošdavo užkandžius konferencijai Sityje ar vaišes Vest Ende, ir mudu su Pege ateidavome apsipirkti vieni, vis užmesdavau akį į tas tikras mamytes ir tėvelius, apsiperkančius drauge su savo tikrais sūneliais ir dukrytėmis, ir pamanydavau — ir ko gi čia pavydėti?

Pasižiūri į barniais kunkuliuojančią tikrų tėvų ir tikrų vaikų realybę — ir kas čia gera? Žmonių tirštynėje prekybos centre prieš jo uždarymą ateina minčių, jog ne viskas iš tiesų taip jau gražu, kaip atrodo.

Mudviem su Pege būdavo smagu. Gal dėl to, kad išvykos į prekybos centrą vis dėlto būdavo ganėtinai retos, lyg kokie nedideli nuotykiai. Nors, tiesa, dabar, kai „Food Glorious Food“ išpopuliarėjo, taip nutikdavo vis dažniau, bet mes vis vien patenkinti zvimbdavome tarp lentynų. Pegė, sėdėdama ankštoje prekių vežimėlio kėdutėje, laikydavo pirkinių sąrašą ir pritariamai juokdavosi, kai švilpdamas tarp lentynų kartais nepaisydavau greičio apribojimų. Ir nors visiems kitiems mes, ko gero, atrodėme kaip eilinis tėtis, išėjęs su dukra apsipirkti, nebūdavo jokių apgailėtinų smulkmeniškų kivirčų, be kurių neapsieidavo daugelis tikrų tėvų ir vaikų.

Mudu buvome už juos geresni.

Mudu su Pege prekybos centre visados prisijuokdavome.

Taip bent jau būdavo iki šiandien.

Viskas per tigriuką Tonį. Jei Pegė nesirgtų priklausomybe trys-dubenėliai-dribsnių-per dieną, ši mudviejų išvyka į prekybos centrą būtų buvusi tokia pat neskausminga ir rami, kaip ir visos kitos.

Bet tigriukas Tonis viską sugadino.

— Duona, — pasakė Pegė. Skaitydama savo mamos sudarytą pirkinių sąrašą ji susiraukė.

— Turim, — pasakiau aš.

— Pienas?

Pakėliau plastikinį pusriebio pieno butelį.

— Mū.

Pegė nusijuokė, paskui prisimerkė:

— Tu... Tua... rius...

— Tualetinis popierius. Pažiūrėkim! Štai, Pege. Daug prisikrovėm. Važiuojam!

— Tada tik mano pusryčiai. — Mudu buvome prie javainių lentynų. Iš visų pusių akį traukė ryškiaspalvės dėžutės ir vylingi animacinių filmų veikėjai. — Dribsniai. Garrrdu!

— Jų nereikia, Pege. Namie pilna javainių.

— Dribsnių nėra, Hari. Tigriuko Tonio nėra. Garrrdu!

Pegė mėgo tuos dribsnius. O gal jai tiesiog patiko tigriukas Tonis ir jo visuotinai žinomas posakis. Tačiau aš jau ne kartą buvau matęs analogiškų jos nesutarimų su mama.

Pegė mėgo dribsnius, bet Sidė visados pirkdavo javainių rinkinį. Ir nerašyta mūsų namų taisyklė skelbė, kad Pegė turi viską suvalgyti — ir „Coco Pops“, ir kviečius, ir bjauriuosius „Ypatinguosius K“, — ir tik tada pirksime kitą javainių rinkinį. Mes negalime pirkti naujo javainių rinkinio vien todėl, kad ji sušlamštė visus dribsnius.