Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Kai iškildavo diskusija dėl dribsnių, Sidė paprasčiausiai nueidavo tolyn ir viskas tuo baigdavosi. Tačiau su manimi Pegė nujautė, kad pergalė ir naujas dribsnių pakas jau beveik jos rankose.

— Hari, mamytė sakė. — Ji išsitempė ir nuo lentynos pasisiekė didžiulį paką dribsnių. Tigriukas Tonis nusišiepė man. Jis vypsojo ir tada, kai atėmiau dėžę ir pastačiau atgal į lentyną. — Oi, Hari. Tu nuvylei mane, labai nuvylei.

— Ne, Pege. Klausyk, nupirksime dribsnių, kai suvalgysi visa kita. Prižadu, gerai?

Veiduku nuslinko tamsus debesėlis.

— Pirksime dabar. Tučtuojau. Tikrai, Hari. Aš nejuokauju.

— Ne, Pege.

Ji ėmė ropštis iš prekių vežimėlio. Buvo šiek tiek per didelė būti vežiojama tokiu vežimėliu, ir vežimėlis staiga pasviro į šoną. Puoliau gaudyti Pegės.

— Jėzau Marija, Pege, prasiskelsi galvą.

— Neminėk Dievo vardo, Hari. Labai prasčiokiška. — Ji pasičiupo dribsnių paką. Aš atėmiau ir vėl įgrūdau į lentyną. Į mus ėmė žvilgčioti žmonės. Taip, kaip mes spoksojome, kai Ronanas už savo zirzimus ir kaprizus gavo į kailį.

— Baik darkytis, Pege, ir važiuojam namo.

Prisiartinau norėdamas ją paimti ir įsodinti atgal į vežimėlį, bet Pegė išsisuko.

— Neliesk manęs, Hari. Tu man ne tėvas.

— Ką pasakei?

— Girdėjai.

Vėl norėjau ją paimti, bet ji atsitraukė porą žingsnių ir jau garsiau kniauktelėjo:

— Noriu pas mamytę. Tu ne mano tėvelis. Neapsimetinėk juo.

Senyva ponia su dviem skardinėm kačių ėdalo ir pakučiu šokoladinių žirniukų krepšelyje stabtelėjo pasiaiškinti, kas vyksta.

— Kas nutiko, mažute?

— Viskas gerai, — pasakiau.

— Atleiskit, — šnypštelėjo ta nukaršusi katė. — Ne su jumis kalbu. Kalbuos su mergaite.

— Jis elgiasi taip, tarsi būtų mano tėvelis, bet jis man ne tėvelis, — pasakė Pegė, o jos akys staiga priplūdo gailesčio sau. — Jis man ne tėvelis. Tik apsimeta.

— Na, va, — pasakiau. — Dabar ašaros.

— Koks jūs baisus žmogus, — pareiškė senė.

Pro šalį kaip tik ėjo jaunoji nėščia mama ir Ronanas. Ronanas buvo kur kas linksmesnis. Bebaigiąs traškučių paką.

— Kas nutiko, širdele?

— Jai liūdna, — paaiškino nukaršėlė katė. — Ji nori mamytės.

— Kas jis toks, kai būna namie? — bakstelėjo manęs link jaunoji mamytė.

— Manau, niekas, — įkišo savo trigrašį senė. — Ar jūs kas nors esate? Ar jūs jos tėvas?

— Na, ne visai.

— Ne, tikrai ne, — pareiškė Pegė ir apsikabino Ronano mamos koją. — Mano tėvelis turi motociklą.

Senoji ponia susiglostė plaukus. Ronanas spoksojo į mane su nepatikliu susidomėjimu. Snukelis visas aplipęs traškučių krislais. Atsargos žiemai, būtų pasakiusi mano mama.

Staiga išdygo parduotuvės apsaugininkas. Rudi marškiniai, skusta galva ir bicepsai.

— Kas čia vyksta?

Pabandžiau paimti Pegę, bet ta atšoko taip, tarsi artinčiausi su kruvinu elektriniu pjūklu.

— Neleiskite jam manęs liesti!

— Jis tavęs daugiau nė mažuoju piršteliu nepalies, — pažadėjo senoji ponia.

— Tegul tik pabando, — pagrasino Ronano mama.

— Mamyte, — pravirkdamas sulemeno Ronanas. Burnoje matėsi apžlepnotų traškučių gabalai.

— Aš viską išsiaiškinsiu, — pažadėjo parduotuvės apsaugininkas.

Tada tas skustagalvis baltasis vyrukas nubertu rausvu storu kaklu prisikišo man prie veido. Jo mėsingos rankos švelniai prigludo man prie krūtinės. Per jo petį mačiau, kaip senoji ponia ir jaunoji mamytė globsto Pegę ir visos piktai dėbčioja į mane.

— Norėčiau su jumis šnektelėti, pone, — pasakė apsaugininkas ir suėmė mane už rankos. — Prižiūrėtojų kabinete. Tada žiūrėsim, ar reikia kviesti policiją.

Įsiutęs nusipurčiau jo letenas.

— Policiją? Absurdas.

— Ar esate šio vaiko tėvas?

— Aš esu jos motinos vyras.

— Patikrinsim.

— Niekur aš su jumis neisiu. Mes važiuojam namo.

Netvarus mandagumo šydas dingo iš jo akių. Man pasirodė, kad jis apsidžiaugė, jog to nebereikia.

— Eime su manimi, ponuli, — kiek tylesniu, bet kažkodėl kur kas įtikinamesnių balsu paliepė jis. — Galima tai padaryti gražiai, galima nelabai, bet vis vien eisi su manimi.

— Nesąmonės, — pasakiau. — Visiškos nesąmonės.

Bet leidausi nuvedamas apsaugininko, o Pegė liko su savo naujosiomis gynėjomis.

— Mama, — išgirdau niurzgant Ronaną. — Ar galiu...

— Ne, velniai tave rautų, negali, — atkirto jo mama.

Dvi valandas praleidau kambarėlyje, skirtame vagišiams, vežimėlių laužytojams ir visokio plauko kvailiams. Tik aš ir spuoguotas apsaugininkas. Galų gale buvo nuspręsta policijai neskambinti. Paskambino mano žmonai.

Išgirdau jas ateinančias: žingsniai aidėjo sandėlių ir kabinetų labirinte prekybos centro gilumoje. Durys atsivėrė, ir štai jos, mano žmona ir mano podukra, lydimos kažkokio baltašvarkio vadybininko.

— Labas, Hari, — pasisveikino Pegė. — Koks čia kambarys?

— Ponia, — kreipėsi baltašvarkis vadybininkas, — ar čia jis?

— Čia jis, — patvirtino Sidė. — Mano vyras.

Neatrodė, kad ji būtų dėl to labai laiminga.

— Pasistenk smagiai praleisti laiką, — pasakė Sidė. Sėdėjome juodame taksi, kuris slinko su Vest Endo pavakarės spūstimi. — Žinau, kad tu nenusiteikęs kur nors eiti. Po to, kai buvai suimtas.

— Aš nebuvau suimtas.

— Ne?

— Aš tik buvau pakviestas apklausti.

— A.

— Tai skirtingi dalykai.

— Žinoma. Bet būk geras, pasistenk, kad tau būtų smagu. Dėl manęs.

— Pasistengsiu, — pažadėjau. — Dėl tavęs.

Sidė visados mane lydėdavo į su darbu susijusius renginius.

Laidos debiuto pobūviai, laidos pabaigtuvių pobūviai, begalė apdovanojimų teikimo iškilmių ir visi kiti privalomi pasilinksminimai, kuriuos mudviem reikėjo ištverti kaip mano, „Penktadienio Fišo“ prodiuserio, profesinio gyvenimo dalį. Ji niekuomet nesiskųsdavo.

Kitaip negu Džiną, kuri iš tokių renginių paprastai grįždavo paplūdusi įniršio ašaromis, nes kas nors elgėsi su ja kaip su kvaiša, nes ji — namų šeimininkė. Kitaip negu Džiną, Sidė, atrodo, iš tiesų tuose renginiuose smagindavosi. Arba vardan manęs bent jau apsimesdavo, kad jai smagu.

O šįvakar mano eilė pabūti greta Sidės. Mūsų laukė Maisto tiekėjų gildijos organizuojama vakarienė. Pirmą kartą į ją pakviesta „Food Glorious Food“ generalinė direktorė. Aš — jos antroji pusė.

— Ar tikrai man nereikėjo kostiumo? — paklausiau. Tebevilkėjau medvilninį nertinį ir rusvai žalsvos spalvos kelnes — drabužius, kuriais buvau sulaikytas. — Ar nebus jie visi kostiumuoti?

Sidė nužvelgė mane dvejodama. Ji buvo taip užsiėmusi problema, kuo jai pačiai rengtis — galiausiai šmurkštelėjo į juodą trumpą suknelę, neslepiančią kojų, kurios man taip patinka, šokėjos kojų, kojų, kurios nepadarytų gėdos pačiai Sidei Karisei, — kad aš jai išdulkėjau iš galvos.

— O kas vilkima per vakarienes pas tave? Na, per tas, kur einame, kai baigiasi „Penktadienio Fišas“?

— Eini taip, kaip esi. Rengiesi ką nori. Bet tai televizija.

— Ai, tiks. Man sakė, kad renginys neoficialus.

Renginys turėjo vykti restorane „Deng“. Kadaise buvau ten su Eimonu ir pora vyriausiųjų redaktorių iš televizijos. Didžiulė daržinė, kur patiekiamas šiuolaikiškas rytietiškas maistas — tai reiškia nepriekaištingai serviruoti patiekalai, kokių gautum Soho ir Kinų kvartalo restoranuose, tik čia jie patiekiami po Deno Siaopino10 paveikslais, nutapytais ironišku Endžio Vorholo11 stiliumi, ir kur kas mažesnėmis porcijomis. „Deng“ padavėjai vilki dailius Mao kostiumus iš Šanchajaus Tango. Klientai paprastai vilki brangius kasdienius drabužius, kokiais mes puikuojamės mano laidoje.