Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Bet tik ne šįvakar.

Kai mūsų taksi privažiavo, man skrandis apsivertė — visi vyrai šįvakar oficialiais kostiumais.

Tik ne aš, žinoma.

— O Dieve, — aiktelėjo Sidė. — Atleisk, Hari.

— Na na.

— Nori grįžti namo?

— A, kaip nors.

— Tu neprivalai, mielasis. Aš kalta.

— Noriu tave šįvakar paremti. Kas blogiausia gali nutikti?

— Jausiesi kaip paskutinis mulkis?

— Būtent.

Įėjome vidun. Slinkau per kostiumuotųjų minią kaip vienuolė per viešnamį, jaučiau nustebusius žvilgčiojimus, girdėjau prunkščiojimus, bet į nieką nekreipiau dėmesio. Nesileisiu, kad saujelė kažkokių prekiautojų vištienos vėrinukais sukliudytų man lydėti savo žmoną jai tokį svarbų vakarą. Iš kitapus salės kaip pamišusi ėmė mojuoti Salė, Sidės padėjėja. Ji ėmė brautis mudviejų link. Salė mums lyg ir giminaitė — pusiau sesuo Džinai, pas mane anksčiau dirbusi aukle. Ji buvo apsivilkusi kažkokią prašmatnią vakarinę suknelę, šilkinę, be petnešėlių, — kaip kokia lėlė Liusė, išsipusčiusi į pasimatymą su lėlinu Briusu. Pirmą kartą mačiau ją pasipuošusią kaip suaugusią moterį. Ji buvo labai entuziastingai nusiteikusi, tik mane pamačiusi prigeso.

— Kas nutiko Hariui?

— Jis nežinojo, — paaiškino Sidė.

— Su tavimi nori susitikti Lukas Mūras, — pranešė Salė ir čiupo Sidę už rankos.

— Lukas Mūras? Jis yra?

— Ir jis nori su tavimi susipažinti, — tiesiog nebenustygo Salė. — Jis man sakė, kad girdėjo daug gero apie „Food Glorious Food“ ir galbūt turėtų verslo pasiūlymų.

— Kas tas Lukas Mūras? — paklausiau.

— Jis tiesiog, kaip čia pasakius, svarbiausias žmogus pasaulyje, — sutarškėjo Salė. — Jam priklauso „Cakehole“ bendrovė.

— Lukas Mūras gauna didumą maisto tiekimo užsakymų finansiniame rajone, — paaiškino Sidė. — Jei Sityje ką nors dediesi į burną, didelė tikimybė, kad maistą pristatė Luko Muro „Cakehole“.

— Einam , — tempė Salė mano žmoną. Neatsilikdamas nusekiau iš paskos.

Lukas Mūras buvo stambus vyriškis. Aukštas, stotingas tarsi buvęs atletas, kuriam tik dabar ima kauptis svarai. Plaukai kiek per ilgi žmogui, kuris nėra Rodąs Stiuartas. Spėjau, kokių keturiasdešimties, bet su šiuo smokingu atrodantis puikiai.

Iš karto pajutau jam antipatiją.

Jis buvo apsuptas kikenančių pataikūnų, gaudančių kiekvieną jo žodį.

— Atrodo, mokslininkai atrado maistą, sumažinantį moters seksualinį potraukį devyniasdešimt devyniais procentais, — pasakė jis. — Tai vestuvinis tortas.

Kol jo pakalikai staugė iš juoko ir šluostėsi linksmybės ašaras, Lukas Mūras pastebėjo Salę. Ta stūmė Sidę į priekį.

Ir tada jis pamatė Sidę. Tada jis pamatė mano žmoną.

— Jūs turbūt ta moteris, kuri turi visame mieste geriausią nedidelę maisto tiekimo firmą, — pasakė jis, paėmė jos ranką ir nepaleido.

— O jūs turbūt saldžialiežuvis kipšas, — nusišypsojo Sidė.

— Tikrai — girdėjau labai daug gera apie jūsų kompaniją. Mums reiktų veikti išvien. Pažiūrėkim, ar negalėtume vienas kitam kuo nors padėti.

— Patrauklu, — pasakė Sidė. Pastebėjau, kad ji nelaužo rankos stengdamasi išsilaisvinti iš to seno ištvirkėlio. — Čia mano vyras.

Lukas Mūras pirmą kartą pasižiūrėjo į mane.

— Maniau, jis jūsų durininkas.

Palaižūnai ėmė burtis aplink mus. Man užkaito skruostai, ir žmona mane užsistojo:

— Mano vyras — žinomas žmogus, pone Murai. Haris Silveris — televizijos prodiuseris.

— Na, žinoma, — pasakė Lukas Mūras, aiškiai apie mane niekad nė negirdėjęs. — Aš karštas jūsų darbo gerbėjas.

— Ačiū.

— Martis Menas tikrai buvo ypatingas, kai dirbote drauge. Liūdna, kad jam taip nutiko, ar ne? Visos tos laidelės su blausiom antraštėm ir dideliu poveikiu. „Šeši įkalę studentai“ ir visos kitos. Aš nieko prieš, kad žmonės daro pinigus. Anaiptol. Bet aš labai džiaugiuosi, kad dabar dirbate su Eimonu Fišu.

Įspūdinga. Ir malonu.

— Eimonas Fišas, — kniauktelėjo vienas palaižūnas, — velniškai geras.

— Taip, — pritarė Lukas Mūras. — Jis turi B lygio šarmo.

Nusišypsojau prikandęs liežuvį. Kodėl apie B lygį kalba tik C, D ir E lygiams priklausantys žmonės?

— Be to, — tęsė Lukas Mūras, — narkomanai visados turi savotiško žavesio, ar ne? Visados įdomu“ kas bus toliau.

— Jis ne narkomanas, — pasakiau. — Jį kamuoja išsekimas.

Tačiau Lukas Mūras su manimi jau baigė. Jis šiek tiek palinko į priekį, kilstelėjo Sidės ranką ir pabučiavo. Visų akivaizdoje!

Vos neapsivėmiau.

— Man visada reikia gerų žmonių, — pasakė. — Mano verslui reikia tokios moters kaip jūs, Side. Mums iš tiesų reikėtų pabandyti ką nors nuveikti drauge.

— Mielai, — atsakė mano žmona. Tada jie apsikeitė vizitinėmis kortelėmis, ir aš jaučiau, kad tai nėra vien mandagumas.

Jiedu dar pasimatys.

— Gal Lukui Murui reikėtų su Pege nueiti į parduotuvę, — pasakiau taksi pakeliui namo. Vakaras buvo niekam tikęs, aš buvau girtas, apsėstas pavydo ir pavargęs nuo žmonių, žiūrėjusių į mane taip, tarsi turėčiau išeiti pro užpakalinį išėjimą. — Gal tas šiknius Lukas Mūras paaiškintų jai, kodėl ji negali gauti dribsnių, kai tik užsimano. Gal Lukas Mūras paaiškins Pegei, kodėl netikša šunsnukis jos tėveliukas apsireiškia tik tada, kai jam užeina noras. Gal gerasis Lukas Mūras...

— Hari, — Sidė paėmė mane už rankos. — Nusiramink, katinėli. Lukas Mūras nenori manęs vesti. Jis nenori manimi rūpintis, skaityti Pegei ir drauge ruošti Kalėdų vakarienę. — Ji paglostė man veidą švelniai kaip kadaise. — Jis tik nori mane išdulkinti.

— A, — atsiliepiau ir prablaivėjau.

— Ar žinai, kiek kartų per dieną moteris mato tokį žvilgsnį?

— Vieną? Du?

Ji tyliai nusijuokė.

— Gal net daugiau. Bet aš esu ištekėjusi moteris. Taigi užsičiaupk ir pabučiuok mane, kvaily.

Taigi pabučiavau ją, jausdamasis esąs kvailys, o drauge dėkingas ir laimingas, ir iki ausų įsimylėjęs. Aš jokiais būdais neprarasiu šios nepaprastos moters. Negaus jos nei Lukas Mūras, nei niekas kitas. Nebent iškrėsčiau kokią kvailystę.

O kodėl turėčiau taip padaryti?

Dešimtas skyrius

Ant iškabos „Parduodama“ greta Džinos namų įstrižai išvedžiota — PARDUOTA. Kai ji atvėrė duris, pamačiau hole pristatyta dėžių daiktams. Tai iš tiesų vyksta.

Norėjau su Patu nuveikti kažką ypatinga. Įprastos sekmadienio trejybės „filmukai, parkas, pica“ buvo tarsi per maža. Norėjau, kad jis gerai pasilinksmintų. Norėjau matyti iš džiaugsmo nušvitusį veidelį. Norėjau, kad jis prisimintų šią dieną.

Taigi patraukėme į Somersetų namus Strando gatvėje. Tai didžiulis senas pastatas, bet į jį mes neketinome eiti. Atvažiavome čionai dėl fontanų.

Mums davė spalvingus skėčius, ir mes pasileidome lakstyti po fontanų mišką kieme. Mano sūnus net prisimerkdavo iš malonumo, kai vanduo dunksteldavo į jo skėtį.

Dženas Kelis, pamaniau. „Dainuoju lietuje“. Tiesiog dainuoju ir šoku lietuje.

Kai atėjome, kieme buvo nemažai žmonių, tačiau netrukus kiti vaikai ir jų tėvai išsivaikščiojo ieškoti sausesnių ir ramesnių pramogų. O Patui niekaip nebuvo gana tų fontanėlių, kuriuos kažkoks genijus įrengė šito gražaus seno pastato kieme. Somersetų namuose prabuvome visą popietę: vis lakstėme tarp fontanų iškėlę viršum galvų skėčius. Šlapi nuo galvos iki kojų, dunksinčiomis ir iš laimės kone sprogstančiomis širdimis.