Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Eimonas grįžo prie stalo. Akys blizgančios ir pavandenijusios, oda balta kaip popierius. Ir vėl, pamaniau. Pabaksnojau sau į nosį, ir jis servetėle brūkštelėjo prie šnervės prikibusią baltų miltelių pleiskaną.

— Ups, — sukikeno.

— Klausyk, Harlėjaus gatvėje yra gydytoja. Ji gydo... išsekimą. Studija nori, kad pas ją nueitum. Aš eisiu su tavimi.

— Ai, kokios čia nesąmonės. Kas aš tau? Vaikas? Man nereikia jokios pagalbos.

— Paklausyk manęs, Eimonai. Tu turi didžiulį talentą, o dabar priėjo iki to, kad viską sušiksi.

— Hari, man nereikia pagalbos.

— Jeigu nenueisi pas gydytoją, anksčiau ar vėliau neteksi savo laidos.

— Man viskas gerai.

— Tu tikrai susigadinsi sveikatą.

— Tai jau mano reikalas.

— Greičiausiai turėsi nemalonumų su policija.

— Velniop ją.

— Visus savo kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus perleisi per nosį ir nuleisi tualete.

— Darau su jais ką noriu.

— Ir tau susitrauks pimpalas.

— Ką?

— Ką girdėjai.

Jis valandėlę spoksojo į mane.

— Tai kokia tos gydytojos pavardė?

Eimono mobilusis pradėjo vibruoti. Neskambėjo, o tik trukčiojo. Jis atsiliepė ir pradėjo kalbėti, nors čia mobiliaisiais kalbėtis buvo draudžiama. Skambino jo buvusi mergina. Mem. Po kelių akimirkų jis jau kone verkė, pirštai nervingai naršė juodų plaukų kupetą.

— Aš nelendu prie tavęs... Dvidešimt žinučių? Gal ne tiek daug? Bet aš tik noriu pasimatyti su tavimi, tu mano citrinom kvepiantis saldainiuk... Kodėl? Noriu pasikalbėti, paaiškinti... Mem, mudu galime vėl būti drauge... Aš noriu, kad tu šoktum tik man vienam... Būk gera, mažyte...

Į jį paniekinamai ėmė šnairuoti prie gretimo staliuko sėdintys du verslininkai.

— Kas tas juokdarys su mobiliuoju? — pasakė vienas. — Čia lyg ir neturėtų būti mobiliųjų.

— Ei, — kriuktelėjo kitas, vaidindamas mobiliuoju kalbantį molį. — Aš važiuoju traukiniu...

Eimonas atsigręžė į tuodu.

— Jis juk neskambėjo, ar ne? — griežtai pradėjo jis. — Aš išjungiau garsą ir palikau tik vibraciją, ar ne? Taigi jokio suknisto skirtumo, ar aš kalbu prakeiktu telefonu, ar jūs, prietrankos, kalbatės apie finansų rinką, Taigerį Vudsą12 ar mėginat nusitašyti iki žemės graibymo, ar ne?

Kaip pirštu į akį, pamaniau ir mostelėjau, kad atneštų sąskaitą. Reikėtų tai įkomponuoti į programą. Bet dievulėliau — atrodė, kad jis tuoj pratrūks.

Kol mums grasino, kad tuoj gausim į snukį, prisiminiau, kaip Eimonas sakė, kad moteris — tarsi pasaulis.

Jei ši teorija teisinga, tai mano žmona — Amerika. Po metų su trupučiu vedybinio gyvenimo ji vis dar iki galo neištyrinėta.

Kartais man atrodo, kad aš jos visiškai nepažįstu.

Nežinau, kodėl ėmiau važinėti pro buvusius Džinos namus. Žinojau, kad ten nieko nėra. Naujieji gyventojai dar neatsikraustė, ir netgi paplaukusi auklė išsinešdino atgal į savo Bavariją. Bet mane tai — na, nežinau, — kažkaip ramino.

Nors tai nebuvo mano namai, nebebuvo tai ir Pato namai, ir jokių šiltų prisiminimų iš tos vietos nebuvo. Važiuodavau pro tą vietą, kur anksčiau gyveno mano sūnus, galvodavau, jog dar aną savaitę mano berniuko daiktai laukdavo jo kambaryje — drabužiai spintoje, kai kurie, tiesa, jau per maži, lova, „Grėsmės šešėlio“ antklodė, pagalvė, ant kurios jis miega, — ir kažkodėl jausdavausi ne toks vienišas.

Taigi kaip koks senas meilužis, kupinas ilgesio ir nuo laiko susidėvėjęs, sukau ratą aplink namą.

Ir tada pamačiau Pato dviratį.

Jis buvo paliktas sodelyje priešais namą. Patas amžinai taip darydavo: grįžęs iš parko pasistatydavo dviratį pievutėje ir paprasčiausiai pamiršdavo. Arba manydavo, kad visas pasaulis toks pat geras kaip ir jis.

Niekas jo iki šiol nenukniaukė tik todėl, kad jis buvo kone visai pasislėpęs po krūmokšniu. Pasistačiau mašiną, perlipau per vadinamąją sodo tvorą ir ištraukiau dviratį. Kol grįš sūnus, priglausiu jį pas save. O gal jie norės, kad dviratį nusiųsčiau.

— Ar ji yra?

Pakėliau akis. Liesas jaunas vyriškis dažytais geltonais plaukais. Azijietis. Vienas iš tų madingų jaunų japonų, kurių galima pamatyti meniškesniuose Londono rajonuose, žinomose galerijose ir profesionalios muzikos įrašų parduotuvėse. Šitas atrodė lyg ir apsiverkęs. Spoksojau į jį per žemą tvorelę.

— Apie ką jūs? Klausiate apie Džiną?

Jis nukreipė žvilgsnį į namą.

— Kazumi.

Vardas man nieko nesakė.

— Apsirikai, vyruti. Klausk gretimame name.

— Ne. Ji apsistojusi čia. — Jis puikiai kalbėjo angliškai. — Esu tuo tikras. — Purtydamas galvą nužvelgė visą gatvę. — Žinau, kad čia. Štai ji!

Gatve dviračiu lėtai artinosi jauna azijietė. Japonėms būdingi žvilgantys švytruojantys plaukai, tik vos šviesesni negu įprastai. Ji sustojo priešais Džinos namą ir nusibraukė nuo akių plaukus. Pamačiau jos veidą. Blyškus, rimtas, kiek vyresnis nei pasirodė iš pradžių. Ne mergina, o moteris. Gal panašaus amžiaus kaip aš.

Ir tokios gražios moters jau seniai nebuvau matęs. Nuo tada — na, nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau savo žmoną.

Ji pasižiūrėjo į jaunąjį vyriškį. Visai neapsidžiaugė. Plaukai vėl nuslydo ant stulbinamai dailaus veido. Ji taip ir paliko — šydą tarp savęs ir pasaulio.

— Kazu-čan, — pasakė jis, o aš staiga prisiminiau — na, žinoma.

Džinos draugė iš Japonijos.

Ta, kuri žvelgė į Patą per fotoaparato objektyvą ir tikrai jį matė.

Kazumi.

Jis kalbėjo jai japoniškai, švelniai ir primygtinai, truputį palenkęs galvą, dažytais geltonais plaukais slėpdamas savo širdgėlą.

Ji papurtė galvą ir nusistūmė dviratį sodo takeliu. Jaunasis vyriškis atsisėdo ant mano buvusios žmonos sodo tvorelės ir užsidengęs rankomis veidą ėmė raudoti.

Ji vėl papurtė galvą, šį kartą irzliai, lyg negalėdama patikėti, ir prie durų ėmė brazdinti raktų ryšulį. Ilgokai krapštėsi, kol atrado du reikalingus. Galiausiai atsirakino duris, ir tada užkaukė apsaugos sirena.

Prieš uždarydama duris pirmą kartą žvilgtelėjo į mane — stovintį vidury pievutės su sūnaus paliktu dviračiu rankose ir stebinčiu, kaip ji renka signalizacijos kodą.

Spėjau pamatyti jos veido išraišką, supratau, kaip ji žiūri į mane.

Tarsi būčiau dar vienas meilės kamuojamas beprotis.

Vienuoliktas skyrius

Atvirukas iš Niujorko.

Vienoje pusėje — Centrinis parkas visais metų laikais. Sidabriški dangoraižiai žvalgosi virš rudų, žalių ir auksinių medžių. Purūs balti debesėliai ryškiai mėlyname danguje.

Kitoje — žinutė nuo mano sūnaus. Skrupulingai išvedžiotos raidės.

MIELAS TĖVELI

MES BUVOME ŠITAME PARKE. JIE PAGAVO ANTĮ. AŠ MYLIU TAVE. MYLĖK SAVO SŪNŲ.

PATAS

— Ateina Kilkarnėjuje girtuoklis į klausyklą, — pasakojo Eimonas. — Kunigas sako: „Ko tau reikia, mano sūnau?“ Girtuoklis: „Ar neturi kartais popieriaus, biče?“

Mudu sėdėjome laukiamajame Harlėjaus gatvėje. Čia stovėjo gilios sofos, prie mažučio registratūros stalo sėdėjo senyva dama, o ant lakuotų staliukų mėtėsi nekilnojamojo turto lankstinukai. Ore tvyrojo pinigų ir pašlijusios sveikatos kvapas. Eimono nagai buvo nukramtyti iki kraujo.

— Viskas bus gerai, — raminau jį.

— Mokyklinis autobusas Kilkarnėjuje. Jame toks senas girtuoklis: neapverčia liežuvio, traukia maištingas daineles, vemia. Visiškai atsijungęs. Vaikučiams tenka jį iškrapštyti lauk. Tada vienas vaikiukas ir sako: „Po velnių, tai kas dabar vairuos?“