Тони Парсонс - Be tavęs...

Iš anglų kalbos ver­tė

Irena Jomantienė

Turinys

1 dalis - Tu man patinki, tu mielas

Valgyti šaltą košę

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius

Keturioliktas skyrius

Penkioliktas skyrius

Šešioliktas skyrius

Septynioliktas skyrius

Aštuonioliktas skyrius

2 dalis - Traškučiai tik su patiekalais

Devynioliktas skyrius

Dvidešimtas skyrius

Dvidešimt pirmas skyrius

Dvidešimt antras skyrius

Dvidešimt trečias skyrius

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Dvidešimt penktas skyrius

Dvidešimt šeštas skyrius

Dvidešimt septintas skyrius

Dvidešimt aštuntas skyrius

Dvidešimt devintas skyrius

Trisdešimtas skyrius

3 dalis - Apelsinai Kalėdoms

Trisdešimt pirmas skyrius

Trisdešimt antras skyrius

Trisdešimt trečias skyrius

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Trisdešimt penktas skyrius

Trisdešimt šeštas skyrius

Trisdešimt septintas skyrius

Trisdešimt aštuntas skyrius

Trisdešimt devintas skyrius

Keturiasdešimtas skyrius

Skiriu sūnui

PIRMA DALIS: Tu man patinki, tu mielas

Valgyti šaltą košę

— Reikia valgyti šaltą košę, — tarė jis man sykį.

Tai kinų patarlė. Veikiausiai Kantono tarme, nes, nors turėjo senamadišką mėlyną Britanijos pasą ir visada džiaugėsi vadinamas anglu, gimęs buvo Honkonge, ir kartais matydavai, kad visa, kas jam svarbiausia, visa, kuo jis tiki, susiformavo seniai ir toli. Kaip ir manymas, neva taip svarbu valgyt šaltą košę. Mečiau ką daręs ir stovėjau stebeilydamas į jį. Ką jis čia aiškina?

— Valgyti šaltą košę.

Pasak jo, šaltos košės valgymas reiškia, kad dirbi taip ilgai, jog parėjęs namo randi tik šaltą košę.

Pamaniau — ir su kuo gi jis gyvena? Auksaplauke ir trimis meškiais?

Tik šitaip gali ko nors pasiekti, paaiškino jis man. Valgydamas šaltą košę.

Tu darai tai, kai kiti smaginasi. Darai, kai kiti žiūri televizorių. Kai kiti miega. Jeigu nori kur nors pasiekti tikros meistrystės, gausi valgyti šaltą košę, Žioge.

Tiesą sakant, jis niekuomet nevadino manęs Žiogu.

Tačiau visada jaučiau, kad galėtų.

Ir aš iš visų jėgų stengiausi suprasti. Jis buvo mano mokytojas, bet ir draugas, o aš visada stengiuosi būti geras mokinys.

Stengiuosi ir šiandien. Bet nieko negaliu padaryti — kitados, kažkur šaltos košės valgymui suteikiau kitą prasmę. Visai kitokią negu kinų patarlės.

Įsikaliau į buką galvą, kad šaltos košės valgymas reiškia metą „kai žmogus kenčia“. Kai stumia sunkias dienas, mėnesius, metus, nes neturi kito pasirinkimo. O man teko šalta Rytų košė, sumaišyta su karčia Vakarų piliule. Dabar jau nepajėgčiau nei atskirti.

Jis turėjo omenyje visai ką kita. Kalbėjo apie patogumo ir malonumo atsisakymą dėl aukštesnio gėrio. Turėjo omenyje, kad pasitenkinimas atidedamas vardan kokio tolimo tikslo.

Valgai šaltą košę šiandien, kad pasiektum daugiau rytoj. Arba poryt. Arba užporyt. Tai niekaip nesusiję nei su Auksaplauke, nei su meškiais.

Bet, man regis, kad saviauką suprasti lengviau, kai esi gimęs skurdesniame Kauluno rajone. Ten, iš kur kilęs aš, žmonės dėl to išties nesijaudina.

Valgyti šaltą košę man reiškia pakelti tai, ką privalai pakelti. Negana to — tai reiškia ko nors ilgėtis. Iš tiesų ko nors ilgėtis.

Taip, kaip ilgiuosi jos.

Tačiau ji iškeliavo ir niekuomet nebegrįš.

Dabar aš tai žinau.

Aš niekuomet jos nebebučiuosiu. Niekuomet nebenubusiu greta. Niekuomet nebežiūrėsiu į ją miegančią.

Ta tobula akimirka, kai ji atsimerkdavo ir nusišypsodavo paikoka šypsena — šypsena, kuri atidengdavo ne mažiau dantenų negu dantų, ta šypsena, nuo kurios kažkas manyje ištirpdavo – aš tikrai jos niekuomet nebepamatysiu. Ir ta nesuskaičiuojama daugybė dalykų, kurių niekuomet nebedarysime kartu.

— Susitiksi ką nors kitą, — sako jis man kantriai. — Tokios kantrybės mano tikras tėvas niekad neturės. — Viskam reikia laiko. Bus kita moteris. Vėl susituoksi. Visa tai gali turėti. Vaikus ir šeimą.

Jis stengiasi būti malonus. Jis geras žmogus. O gal jis tikrai taip mano.

Tačiau aš netikiu nė vienu jo žodžiu.

Man atrodo, kad žmogus išnaudoja savo meilę. Išlieja ją visą vienam žmogui. Myli taip stipriai, taip giliai kad daugiau niekam jos nebelieka.

Net jei turėčiau amžinybę, nemanau, jog kas nors pajėgtų užpildyti tą tuštumą, kurią ji paliko.

Kaip randame savo gyvenimo meilės pakaitą?

Ir kodėl turėtume jo ieškoti?

Rožė niekuomet nebegrįš.

Man nebegrįš.

Ir niekam nebegrįš.

Ir galbūt išmokčiau gyventi su ta mintimi jeigu atsispirčiau juokingai pagundai jai paskambinti. Viską pakelti būtų daug lengviau, jeigu galėčiau prisiminti įsikalti į galvą, kad jos nebėra, — ir niekuomet to nepamiršti.

Tačiau nieko negaliu padaryti.

Kartą per dieną susiruošiu jai skambinti. Nesurenku numerio, bet nedaug trūksta. Gal manote, kad man reikia pasitikrinti tą numerį? Man nereikia jo net įsiminti galva. Prisimena pirštai.

Ir man baisu, kad vieną dieną aš paskambinsiu tuo numeriu, ir atsilieps kas nors kitas. Kas nors, ko nepažįstu. Ir kas tada? Ką aš darysiu tada?

Jis prasiveržia staiga — tas noras jai paskambinti. Jei aš laimingas, liūdnas ar susirūpinęs, išsyk šoku su ja pasikalbėti. Kaip darydavome visada, kai buvome — vos nepasakiau — įsimylėjėliai. Bet tai buvo kur kas daugiau.

Kartu. Kai mudu buvome kartu.

Jos nebėra, ir aš žinau, kad jos nebėra.

Tik kartais užmirštu.

Ir viskas.

Taigi dabar žinau, ką turiu daryti.

Turiu valgyti šaltą košę ir kovoti su ta neįveikiama pagunda siekti telefono.

Pirmas skyrius

Kažkodėl man šlubuoja širdis.

Ji neturėtų šitaip plakti — turėtų plakti kitaip, įprasčiau. Panašiau kaip visų kitų širdys.

Nesuprantu. Pabėgiojau parke vos dešimt minučių, šiugžda mano naujutėlių sportinių kelnių atspindinčios juostos. Tačiau kojų raumenys jau dega, šniokščiantys bronchai gaudo orą, o širdis — bet geriau aš net nepradėsiu. Mano širdis užpildė visą krūtinės ląstą kaip milžiniškas nesuvirškintas kebabas.

Skaudūs dūriai į šoną — tai vis širdis.

Širdis ketina mane išduoti.

Sekmadienio rytas — erdvi, melsva rugsėjo diena, ir parkas beveik tuščias. Beveik, bet ne visai.

Ant žolės lopinėlio, kur draudžiama žaisti kamuoliu, matyti senas kinas, trumpai ežiuku kirptais plaukais, nublizginto aukso spalvos oda. Turbūt panašaus į tėvo amžiaus, artėja prie šešiasdešimties, tačiau atrodo tvirtas ir stamantrus, keistai jaunatviškai. Laisvais juodais drabužiais, lyg būtų dar nepersivilkęs pižamos, pagal tylią jo galvoje skambančią melodiją lėtai lėtai judina rankas ir kojas.

Buvau įpratęs matyti šį vaizdą gyvendamas Honkonge. Senukai parke, o jų tai či judesiai tokie, lyg jiems priklausytų amžinybė.

Senasis kinas nė nežvilgteli į mane, sunkiai pūškuojantį jo pusėn. Jo akys įsmeigtos priešais, jis užsimiršęs savo lėtam šokyje. Staiga man dingteli, kad jį pažįstu. Esu matęs šį veidą. Ne jo, bet tūkstančius kitų veidų, lygiai tokių pat.