Тони Парсонс - Be tavęs...

Ir ne tik pabėgėliai Justono gatvėje.

Per „Radio 2“ Teris Voganas groja alternatyvųjį „REM“ roką. Retai kas pamini princesę Dianą. Bet turbūt labiausiai mane sukrečia tai, kad tėtis ėmė treniruotis sporto salėje.

Visi šie dalykai man regisi neįtikėtini. Maniau, Voganas siūlo tik middle of the road stiliaus roką, bet galbūt „REM“ man už nugaros tapo senukais „MOR“? Maniau, kad mirusi Diana liks ne mažiau svarbi, negu buvo gyva. Ir galvojau, kad mano tėčio niekada nejaudins „gelbėjimosi ratas“ ant pilvuko. Aplinkui viskas atrodo tarsi kaip buvę — gąsdinamai taip pat, bet visur įžvelgi užuominas, kad paslapčia viskas keičiasi.

Staiga į lengvą muzikėlę įsiterpia Maiklo Staipo kaukimas. Diana nugrimzdo į istoriją. Mano tėtis nebevalgo viščiuko išsinešti tikka mosalla ir kalba apie fizinės apkrovos širdies ir kraujagyslių sistemai naudą.

Kartais man regisi, jog tai tiesiog ne ta pati šalis.

Šiuo metu gyvenu su tėvais. Trisdešimt ketverių, o vis dar jų namuose — nieko gero. Tačiau namai jau nebe tie, kuriuose užaugau — tai būtų išties per daug liūdna, — tad gyvendamas su jais nejaučiu, lyg būčiau sugrįžęs į vaikystę. Bent jau, kol mama nepaduoda man švariai išskalbtos ir išlygintos pižamos.

Tačiau visa tai laikina. Vos susirinksiu šukes, susirasiu darbą, išsinuomosiu butą. Kur nors arčiau darbo. Noriu, kad būtų visiškai toks pat butas, kokį mudu su Rože turėjome Honkonge. Mes buvome šauniai įsitaisę. Ir aš ten buvau laimingas.

Ir žinau, kad turėčiau stengtis judėti pirmyn. Žinau, jog reikėtų bandyti pamiršti, kaip mes gyvenome su Rože. Visa tai aš žinau.

Bet jei tiki, kad gali pažinti žmogų, kurio niekada anksčiau nesi sutikęs, jei tiki, kad pasaulyje tau skirtas tik vienas žmogus, jei tiki, kad tarp visų žmonių esama tik vieno, kurį gali pamilti ir mylėti visą gyvenimą, — o aš visu tuo tikiu, — vadinasi, nėra reikalo apsimesti, kad rytoj bus kita diena, nereikia visų tų tuščių kalbų.

Nes aš savo laimę jau buvau sutikęs.

Dabar mama su tėčiu gyvena didžiuliame name. Viename tų aukštų baltų namų Islingtone, kurie atrodo dideli iš priekio, o kai įeini — niekaip galo nematyti. Jie turi net baseiną. Bet taip buvo ne visada.

Kai aš augau, o mano tėtušis dar buvo sporto apžvalgininkas, gyvenome nutriušusiame name Viktorijos stiliaus sujungtų namų eilėje, buržuazėjimo nepasiektoje miesto dalyje. Kai „Apelsinai Kalėdoms“ tapo populiaria knyga, viskas pasikeitė.

Pinigai irgi nauji.

Dabar tėtė mėgina rašyti „Apelsinų Kalėdoms“ tęsinį apie tai, kaip tuoj po Antrojo pasaulinio karo jo šeima siaubingai skurdo, bet visi buvo pašėlusiai laimingi. Tai bus šilta knyga apie senus gerus bombardaviečių laikus, apie bananų davinius ir lūšnynais virtusį miestą. Nežinau, kaip jam sekasi rašyti. Regis, daugiausia laiko jis praleidžia sporto centre.

Žinau, tėvui neramu dėl manęs. Neramu ir mamai. Todėl man reikia išeiti iš jų didelių, gražių namų. Nedelsiant.

Tėvai linki man ko geriausio, bet nepaliauja klausinėti ir svarstyti, kodėl neišmetu iš galvos Rožės, kodėl nuodiju savo dienas mintimis apie ją, kodėl nesirūpinu, kaip gyvensiu toliau.

Myliu savo tėvus, tačiau jie varo mane iš proto. Jie labai suirzta, kai sakau, kad per daug neskubu pradėti menkesnio nei turėjau gyvenimo. Kartais tėtis tarsteli: „Daryk, kaip išmanai, brolau“, ir išeidamas trinkteli durimis. Mama retkarčiais apsiašarojusi atsidūsta: „Ak, Alfi.“

Tėtė ir mama elgiasi su manim taip, lyg dėl to, kad nepamirštu Rožės, būčiau šioks toks netikėlis.

Bet norėčiau jų paklausti, o kas, jei aš visai nesu netikėlis?

Kas, jeigu žmogus taip ir turi jaustis?

Prie mūsų laukujų durų kažkoks keistas žmogus.

Jis užsivožęs smailą šalmą, tokį kaip imperijos dviratininkų „Džedajaus sugrįžime“. Jo išvaizda tikrai futuristinė — juodi akiniai, ryškūs geltoni dviratininko marškinėliai ir juodos laikros kelnės, aistringai apspaudusios jo sėdmenis. Po smailu šalmu jo galvą apkabinusios „Sony Discman“ ausinės. Jis atsitempė dviratį mūsų sodo taku, ir kai jis pasilenkia pažiūrėti, ar nieko nėra pašto dėžutėje, matau, kaip sukietėja ir įsitempia jo kojų raumenys.

Jis atrodo kaip nepaprastai raumeningas vabzdys.

— Tėti?

— Alfi, — sako tėvas. — Vėl pamiršau raktą. Ar galėtum įvežti dviratį?

Kai mano tėtušis nusismaukia smailąjį šalmą ir ausines, spėju išgirsti muzikos pliūpsnį — begėdiškai dosniai besiliejantį balsą su pavirpinimais ir vingria bosinės gitaros linija ir iškart atpažįstu Stivo Vonderio „Signed, Sealed, Delivered“.

Su savuoju džiazišku dviračiu atrodantis kaip vabalas tėtis galėtų klausytis naujausios muzikos. Bet jis mėgsta senuosius gabalus. Ypač „Tamla Motown“ įrašus. Stivą. Smokį. Marviną. Dajaną. „The Four Tops“ ir „Temptations“. Jaunos Amerikos balsai — iš tų laikų, kai ir Amerika, ir mano tėtis buvo jauni.

Man artimesnis Sinatra. Paveldėjau tai iš senelio. Jis jau daug metų miręs, bet kai buvau mažas, senelis pasisodindavo mane ant kelių valdiško namo Dagenhame svetainėje — to paties namo, kuris tapo „Apelsinų Kalėdoms“ veiksmo vieta, ir aš traukdavau jo „Old Holborn“ tabako suktinių ir „Old Spice“ losjono po skutimosi kvapą, ir mudu klausydavome, kaip Frenkas dainuoja mielas daineles, sklindančias iš muzikinio centro. Praėjo nemažai metų, kol supratau, kad visos tos dainos apie moteris. Apie tai, kaip tas moteris mylime, kaip jų trokštame, kaip jas prarandame.

O aš visad maniau, kad jis dainuoja apie tai, ką reiškia būti su seneliu.

Kartais mudu su seneliu pamatydavome Sinatrą kokiame nors sename filme, kai juos rodydavo per televizorių. „Nuo čia iki amžinybės“, „Tonis Roumas“, „Kai kurie atskubėjo“ — visus tuos kietus vaikinus sudaužytomis širdimis, kurie puikiai papildė muziką.

— Seneli, — sakydavau aš. — Tai Frenkas!

— Teisingai, — pritardavo senelis, apkabindamas mane tatuiruota ranka, kai mes spoksodavome į nespalvotą televizorių. — Tai Frenkas.

Aš užaugau mėgdamas Sinatrą, bet kai girdžiu jį dainuojant dabar, nesvajoju nei apie Las Vegasą, nei apie Palm Springsą ar Niujorką. Kai jį girdžiu, negalvoju apie „Rat Pack“, Avą Gardner, Dino ir Semį. Visa tai, ką turėčiau prisiminti.

Kai klausausi Sinatros, prisimenu, kaip sėdėdavau seneliui ant kelių valdiškame name Ist Endo bandžoje — taip jie vadino savo aklagatvį, nes jis buvo bandžos formos, — klausydamasis Sinatros, prisimenu „Old Holborn“ tabako ir „Old Spice“ losjono kvapą, klausydamasis Sinatros, prisimenu tą jausmą, kuris apima apsigaubus paprasta, nesąlygiška meile, kuri, kaip maniau, niekada neišseks.

Tėtis vis stengiasi atversti mane į „Motown“ srovės gerbėjus. Ir man visai patinka ooh - baby - baby — kaip kam nors tai galėtų nepatikti? Bet užaugęs supratau, kad tarp senelio ir tėčio mėgstamos muzikos esama didelio skirtumo.

Dainos, kurias man groja tėtis, — apie jaunystę. Dainos, kurias man grojo senelis, buvo apie gyvenimą.

Aš atveriu duris ir padedu tėčiui įridenti dviratį į prieškambarį. Tai kažkoks lenktyninis dviratis nuleistomis rankenomis, sėdynė kaip daržovių samuso trikampiukas. Nesu tokio matęs.

— Nauji ratai, tėte?

— Maniau, nuriedėsiu iki sporto salės. Bet, rodos, nebėra prasmės ten važiuoti. Man tai sveika. Vėl užsuka mano seną mechanizmą.

Aš linguoju galva ir šypsausi, stebėdamasis ir sujaudintas šio tėčio pasikeitimo. Kai augau, jis buvo kaip ir visi žurnalistai, vis apvalėjo nuo nereguliarios mitybos ir reguliaraus išgėrinėjimo. Dabar, artėdamas prie šešiasdešimties, staiga virto Žanu Klodu Van Darnu.