Тони Парсонс - Be tavęs...

Valtis buvo skirta plukdyti korporacijos svečius, bet kai nebūdavo užimta linksminant užsieniečius verslininkus iš Londono, Šanchajaus ar Tokijo, Rožės kontoros darbuotojai galėjo paimti ją ir praleisti dieną, plaukiodami tarp šimtų mažyčių salelių, sudarančių Honkongą.

Paprastai valtį paimdavo grupelės qveilo — vyrų advokatų, kurie mergindavo azijietes, dirbančias „Cathay Pacific“ skrydžių palydovėmis. Mūsų santykiai su Rože jau buvo tokie, kad neabejojome, jog mums geriausia dviese, kad kitų mums nereikia. Tad paprastai plaukdavome vieni, tik su įgula.

Kai paskutinį sykį buvome pasiėmę džonką, nuplaukėme į mažą bevardę salelę, kur senis, šlepsėdamas paplūdimio šlepetėmis, patiekė mums šalto alaus ir aštraus skonio krevečių ne didesniame už lūšną restorane. Prisimenu medinę prieplauką, paplūdimyje lakstančius sulaukėjusius šunis, tylą, drumsčiamą tik mūsų balsų murmesio ir jūros ošimo.

Grįžtant namo užsnūdau ant denio, pilnu pilvu „Tsingtao“ alaus ir, be abejonių, geriausių pasaulyje jūros gėrybių.

Nežinau, kiek laiko miegojau, bet kai pabudau, saulė jau buvo pakeitusi padėtį. Nežmoniškas karštis. Pro paplūdimio rankšluostį, ant kurio gulėjau, denis, regis, degė. Tolumoje girdėjau žuvėdrų klyksmą, švelnią bangų mūšą, po manimi Pietų Kinijos jūros bangos girgždino valtį.

Staiga tiesiai priešais mane atsistojo Rožė, ji šypsojosi, bet jos veido bruožai buvo tarsi išdildyti plieskiančios popiečio saulės.

Prisimerkiau į ją žiūrėdamas, prisidengiau ranka akis. Spinduliai krito įkypai žemyn, aš beveik neįstengiau jos įžiūrėti, tik tamsų pavidalą, čia išnykstantį, čia vėl užliejamą akinamos šviesos. Tebežiūrėdamas į ją susiraukęs pabandžiau stotis.

Ji kilstelėjo ranką.

— Nesikelk, — tarė ir atsistojo taip, kad apžergė mane iš abiejų pusių, o galva visai užstojo saulę. Saulė liepsnojo aplink ją tarsi pilno užtemimo žiedas. Rožės šešėlis krito ant manęs, pagaliau aš praregėjau.

Atsimerkiau stengdamasis išmirksėti ašaras. Dabar aiškiai mačiau jos veidą. Ji šypsojosi šešėlyje, kurį pati sukūrė.

Rožė užpildė dangų.

— Ar dabar mane matai?

— Taip.

— Tikrai?

— Taip.

— Gerai.

Mes ilgokai nejudėjome. Atrodė, tarsi Rožė norėtų įrašyti mano atmintyje savo veidą, tarsi norėtų, kad amžinai prisiminčiau šią akimirką, tarsi norėtų įsitikinti, kad visada liks su manimi, įsismelkusi į mano kaulų smegenis.

Paskui ji atsitraukė.

— Verčiau ką nors užsimesk, — patarė, — nes tikrai sudegsi.

Aš triskart praeinu pro Tarptautinės Čerčilio kalbų mokyklos duris, kol pagaliau randu ją. Įėjimas įspraustas tarp senos džinsinių drabužių parduotuvės ir naujo kavos baro, toje Oksfordo gatvės vietoje, kur banguojančios minios tirščiausios, jis toks mažas, kad vos pastebiu. Išgeriu du smarkiai pasaldintus puodelius kapucino ir vos nenusiperku „Levi’s“ džinsų — deja, mano dydžio nėra — ir tik tada išvystu praviras duris.

Jas abejingai saugo dar du Čerčilio mokyklos moksleiviai. Jie plepa ir krapštinėja auskarus — ji bamboje, jis nosyje ir antakyje, toliau siūlo abejingai miniai lapelius. Praeinu pro šalį, kopiu stačiais laiptais, bet jie į mane nė nedirsteli.

Tarptautinė Čerčilio kalbų mokykla užima visą aukštą pastato, kuris įėjus atsiveria į gylį tarsi slaptas urvas ar magiška į Narniją vedanti spinta. Mokykloje girdėti svetimų kalbų nuotrupos, aidi tolimas juokas, mokytojo balsas kažkur kantriai aiškina posakį „išvysti šviesą“.

Šioje mokykloje, rodos, daug smagiau negu Princesės Dianos ar „Dvigubos sėkmės“. Užuodžiu tirpią kavą ir viščiuką su „Teriyaki“ padažu, pirktą išsinešti. Sienos geltonos, apsilaupiusios, bet nukabinėtos skelbimų lentomis, ryškiais plakatais. Kažkas parduoda ryžių troškintuvą, nes išvyksta namo. Skelbimai anglų, prancūzų, italų, lyg ir japonų kalbomis. Išnuomojami kambariai, parduodami buities reikmenys, siūlomos ir ieškoma pamokų, — visur studentiško gyvenimo fragmentai, gyvenimas verda visomis pasaulio kalbomis.

Šioje vietoje nejauti Princesės Dianos grėsmės ar „Dvigubos sėkmės“ uolumo. Čia jaunų žmonių vieta, kunkuliuojanti, draugiška. Ir aš pasijuntu taip jaukiai, kad paklausiu sekretorės prie registravimo stalelio, ar jie turi laisvų mokytojų vietų. Užpildau prašymo formą ir, palaukęs dvidešimt minučių, jau sėdžiu priešais direktorę Lizą Smit. Ji raudonai dažytais plaukais, avi kariškus aulinius batus ir segi svarius neaiškios etninės grupės auskarus, kurie žmogaus ausies speneliui gerokai per sunkūs. Nors apsirengusi taip, kaip jos studentės, ji jau artėja prie šešiasdešimtojo gimtadienio. Elgiasi dalykiškai, nesišypso, mandagi tiek, kiek būtina. Paskaitinėja mano prašymą.

— Pasauliui reikia anglų kalbos, — sako ji, — mūsų mokiniai eis ieškoti darbų turizmo, verslo, informacinių technologijų srityse. Jokiame darbe negalės išsiversti gerai nemokėdami anglų kalbos. Anglų kalba globalinė. Tai ateinančio šimtmečio kalba.

— Keista, — atsakau, — kaip tik buvau Honkonge tą naktį, kai jis buvo sugrąžintas Kinijai. Visi tvirtino, kad pagaliau imperijai atėjo galas, kolonijinis valdymas baigėsi, Vakarų viešpatavimo šimtmetis irgi baigėsi. Na, ir visa kita. Tačiau anglų kalba laikosi tvirčiau negu kada nors.

Direktorė nežymiai šypteli.

— Na, mūsų studentai netrokšta tapti anglais, pone Badai. Nepuoselėja ambicijų tapti britais, jie svajoja tapti kosmopolitais.

Tapti kosmopolitais. Man tai patinka. Važiuodamas į Honkongą svajojau tapti kažko didesnio už save dalimi. Ir ja buvau. Trumpai. Man buvo pasisekę. Tai, kas man nutiko, pranoko mane patį. Ir ne dėl ryškiaspalvių šviesų. Dėl moters.

Rožė pakeitė mane. Ji padarė mane tokiu žmogumi, kokiu visuomet norėjau būti. Jos dėka jau buvau pakeliui į tapsmą savimi. Net ėmiau rašinėti, brūkštelėjau vieną kitą smulkmę. Ir ūmai visa tai baigėsi, laimė išsprūdo man iš rankų.

Neprisipažįstu Lizai, kad nuo mokymo man neretai būna tiesiog bloga. Nesakau jai, kad nuobodžiavau ir nusivyliau mokydamas firminiais drabužiais apsirengusias pagyvenusias damas „Dvigubos sėkmės“ mokykloje, kad buvau prislėgtas ir įbaugintas, mokydamas firminiais apdarais vilkinčius jaunus banditus Princesės Dianos berniukų bendrojo lavinimo mokykloje.

Elgiuosi nepriekaištingai. Užduodu vieną kitą klausimą apie atlyginimą ir darbo sąlygas, nes jaučiu, kad taip dera.

Tačiau aš jau žinau, jog noriu tapti Tarptautinės Čerčilio kalbų mokyklos dalimi. Noriu būti apsuptas žmonių, kurių svajos dar nesudužusios, noriu juoktis kartu su visais tais, kurių juokas ataidi iš toli.

Ketvirtas skyrius

Truputėlį po šešių Džošas išžengia iš lifto, raumeningas blondinas, apsitempęs dryžuotu kostiumu, kerėdamas šypsena ir žvilgsniu įsimylėjusią jį sekretorę, negalinčią atplėšti nuo jo akių, ir stengdamasis atrodyti mielas. Artėdamas prie manęs lukteli, kol ta jauna moteris ištirpsta namo plaukiančioje minioje, jo šypsena išblėsta.

— Atrodai klaikiai, — pareiškia, — gal eikim išgerti? Jei po lašą „Mother Murphy’s“ vandenėlio?

— Kažin ar jie turi „Tsingtao“?

— Ne, jie tikrai neturi sumauto „Tsingtao“, juk ten airiška aludė, Alfi. Airiškose aludėse neparduoda kinų alaus. Su tavimi tai jau nepasismaginsi. Juk savo storam užpakaly linksmybės žolelių tikrai nerastum?

Džošas — mano geriausias draugas. Tačiau man dažnai atrodo, kad jis ne itin mane mėgsta. Kartais neabejoju, kad aprauda tą dieną, kai gimiau. Kai einam išgerti, didžiąją vakaro dalį Džošas paprastai praleidžia mane užgauliodamas, nors jis, be abejo, šį beprasmį koneveikimą laiko vaisinga kritika.