Тони Парсонс - Be tavęs...

Džordžas mus aptvarsto, ištrina „Tiger Balm“ mano maudžiančius šonkaulius, švelniai tamponu nuvalo beveik visą pridžiūvusį kraują Džošui nuo nosies. Paskui nė akimirką nenutildama Džoisė svetainėje vaišina mus arbata ir sausainiais.

Kambaryje susirinkusi visa šeima. Čia Dordžas ir Džoisė, jų sūnus Haroldas, putlus vyrukas iš virtuvės. Čia ir Haroldo žmona Dorisė, dar vienas iš tų kantoniečių mėgstamų vardų, kuris, regis, atkeliavo tiesiai iš 1959-ųjų Frintono, — jauna moteris su akiniais, vengianti mūsų žvilgsnio. Čia ir du Dorisės ir Haroldo vaikai, berniukui penkeri, mergaitė šiek tiek vyresnė. Mūsų vaikams nepristato, nors vyresnieji nuolat apie juos šokinėja, Džordžas pasisodina mergaitę ant kelių, Džoisė geriant arbatą glaudžia berniuką prie savęs. Jie geria žaliąją, mes anglišką arbatą, ir visi žiūrime televizijos filmą apie Čarlzą ir Dianą, bet netrukus tylą nutraukia Džoisė.

— Kas tau nutiko? — staiga paklausia, stebėdama mane pro arbatos puodelio kraštą. — Ar liežuvį sugėrei?

Ji keista sena moteris. Tačiau šis kantoniečių pilnutėlis būstas man irgi atrodo keistai pažįstamas. Gal dėl to, kad televizorius tarytum nustelbia visa, kas vyksta kambaryje? O gal dėl tų trijų kartų, kurios taip laisvai jaučiasi viena šalia kitos? O gal tiesiog dėl saldžios arbatos ir sausainių, kuriuos susispaudę ant ankštos nušiurusios sofos laimingi šveičia visi?

Šiame kambaryje esama kažko, kas primena man šeimą, kokia ji buvo jau labai seniai, šeimą, kokią ir aš turėjau vaikystėje, šeimą, nuo kurios kažkur pakeliui į dabartį atsiskyriau.

Penktas skyrius

Labiausiai Tarptautinė Čerčilio kalbų mokykla man patinka dėl to, kad mano studentai — tikrai ne vaikai. Tai jauni žmonės, daugeliui netrukus sukaks dvidešimt, kiti jau persiritę per dvidešimt, nors nemažai ir vyresnių, brandesnių, šie atkeliavo į Londoną tik iširus nepavykusiai santuokai Seule, po ilgų nuobodžio metų Tokijo biure, kitų prašymą vizai gauti daug kartų atmetė koks nors nepakenčiamas plunksnagraužis Britanijos ambasadoje Beidžine, Lagose arba Varšuvoje.

Man prieš širdies jų optimizmas, jų jaunystė, jų nesuragėjęs gyvenimo būdas. Žaviuosi ir jų ištverme — imk ir atsibelsk į kitą pasaulio kraštą mokytis užsienio kalbos.

Tačiau kodėl jie taip manęs nemėgsta?

Kartais mano studentai vėluoja. Sykiais visai neateina. O jeigu ateina, tai žiovauja, muistosi, kraiposi ir visaip vargsta, kad tik neužmigtų.

Pagaliau man trūksta kantrybė, kai vienas jų, kinas suskilusiais akiniais, vardu Dzingas, pralaimi herojišką mūšį su miegu, ir man įdomiai bedėstant esamąjį atliktinį laiką, sminga.

— Kas jums visiems yra? — klausiu griežtai. — Į pusę pamokų nesiteikiat ateiti. O atėję sėdit apsvaigę it musės. Pažvelkite į jį. Parpia sau. Ar mano paskaitos tokios nuobodžios? Pasiaiškinkit.

Jie spokso į mane apstulbę. Keli trina akis. Dzengas ima knarkti.

— Visai ne, — sako japoniuke pirmoje eilėje. Ji iš tų naujoviškų japonų mergaičių — dažyta blondinė, ryškus makiažas, batai su platforma. Atrodo tarsi dainininkė iš „Glitter Band“.

— Mums patinka jūsų pamokos. — Ji apsidairo kitų nuomonės. Keli linktelėdami pritaria. — Esamasis atliktinis? Esamasis eigos atliktinis? — mergina nusišypso, ir aš prisimenu jos vardą. Jumi. — Išties įdomu, — linkteli.

— Tai kur jūsų energija? Kodėl tas vaikinas nokdaune? Ko murksote visi kaip papuvę grybai?

— Supraskite, — prabyla aukštas, liesas lenkas, panašaus amžiaus kaip aš. Vitoldas. Praėjo beveik dešimt metų, kol jo anketa Britanijos ambasadoje sulaukė lemtingojo paukščiuko.

— Dzengas labai — kaip čia pasakius — nusivaręs. Jis dirba kasnakt, — sako išvaizdus pakistanietis, sėdintis šalia. Imranas. Jis papurto Dzengą. — Pabusk. Mokytojas su tavim kalba — Dzengas suniurna, atsimerkia, nesuvokia, kokioje jis planetoje.

— Tu juk dirbi, Dzengai, ar ne? — klausia Jumi.

Dzengas linkteli.

— Skanieji „Generolo Li“ tenesietiški patiekalai. Prie Lesterio skvero. Labai populiarūs. Daugybė žmonių.

— Tai ne pasiteisinimas, — sakau aš. — Man nerūpi, ar tu turi kokį kelių valandų darbelį. Per mano pamokas nederėtų miegoti — labai nemandagu.

— Ne visai darbelį, — tarsteli Imranas.

— Dirbu iki trečios ryto, — sako Dzengas. — „Ar prie šito patiekalo norite bulvių šiaudelių? Ką gersite? Gal norėtumėte ypatingojo „Generolo“ patiekalo? Tualetai tik klientams.“ — Jis linguoja galva. — Ojoj.

— Tai ne įžeidimas jums, — aiškina Imranas. — Londone taip brangu. Jam tenka per sunkiai dirbti. Mes visi dirbame.

— Aš nedirbu, — praneša jauna prancūzaitė. Čerčilyje tėra pora prancūzų. — Ji paniekinamai uostinėja orą. Vanesa. — Tačiau, kaip suprantu, visiems kitiems tenka.

— Aš dirbu „Pampas“ kepsninėje, — sako Vitoldas. — Prasta vieta. Daug girtų. Mane vadina prakeiktu Argiu. „Na, kaip patinka pralaimėti karą, Argi? Šalin rankas nuo Folklando, gerai, Argi? Ei, Argi, ar tau patinka dulkinti avis? Nekišk purvinų nagų prie britų avių, Argi.“ Sakau jiems, kad aš ne argentinietis, o lenkas, bet jie grasina išmalti man snukį, kad ir iš kur būčiau.

— Tikri anglai, ar ne? — juokiasi Vanesa. — Keiktis, muštis, šlamšti prastą maistą. Kaip tik pasisėdėjimas britams.

— Aš dirbu „Funky“ sušio bare, — išsitaria japonas vaikinukas, vardu Genas. Drovuolis, iki šiol neprašomas apie save nėra pasakojęs. — Jūs žinote „Funky Sushi“? Ne? Tikrai? Tai vienas iš tų... — ir jis kažką pasako Jumi japoniškai.

— Restoranas su konvejerio juosta, — aiškina Jumi. Ji ranka nubrėžia apskritimą, — kur maistas vis sukasi ratu.

— Konvejerio juosta, — pakartoja Genas. — Japonijoje laikomas prastos klasės valgykla — pigi vieta darbininkams.

Kur vairuoja sunkvežimius ir panašiai. Nes kai susis sukasi ir sukasi, nebešviežias. Susensta. Tačiau čia — mada. „Funky“ sušio bare visada daug žmonių. Virtuvėje visada — kaip čia sakome — beprotnamis.

— Mes visi dirbame, — patvirtina Jumi. — Aš dirbu bare. „Michael Collins“.

— Airiška aludė, — paaiškina Dzenas. — Puiki atmosfera. „Guinness“ ir „Corrs“. Man patinka airiškoje aludėje išgirsti visas naujienas.

Jumi gūžteli pečiais.

— Tenka dirbti. Londonas — per daug pinigų. Net blogiau negu Tokijas. Mes pavargstame nuo darbo. Išskyrus Vanesą.

— Aš pavargstu nuo savo draugo, — pareiškia Vanesa.

— Tačiau mums patinka jūsų pamokos, — tvirtina Jumi. Ji man nusišypso, ir aš suvokiu, kokia ji graži po tais karo dažais. — Tai, kaip jūs sakote, — nieko asmeniška.

Ji nuleidžia akis į stalą, paskui vėl pakelia į mane ir vis šypsosi, kol man tenka nenorom nusukti žvilgsnį.

Grįžęs namo, randu Leną verkiančią virtuvėje.

Tai neturėtų manęs labai stebinti. Kai „Apelsinus Kalėdoms“ akimirksniu išnešiojo ir mano tėvai persikėlė į šį erdvų baltą namą, jie turėjo įvairiausių įnamių — pagalbininkių, ir ne vieną mačiau verkiant šioje virtuvėje. Buvo sardinietė, kuri ilgėjosi mamos patiekalų. Suomė džiūvo dėl draugo. Vokietė netikėtai suprato, kad jai nepatinka keltis priešpiet.

Mano tėvai su visomis tomis moterimis elgėsi nepaprastai gerai. Nei tėtis, nei mama vaikystėje prie samdytų pagalbininkų nebuvo įpratę, tad buvo itin draugiški.

Visad linkę atsiprašyti. Tačiau jos vis tiek rasdavo priežastį apsižliumbti dėl lieso jogurto.

Maniau, Lena kitokia. Ją supa ta neliečiamumo aureolė, būdinga vien tikriems gražuoliams ar gražuolėms. Mums, vidutinės išvaizdos žmogeliams, — ar kaip aš, net šiek tiek kuklesnės negu vidutinės, — grožis atrodo tarsi magiškas skydas. Negali įsivaizduoti, kad gyvenimas galėtų sužeisti tuos, prisidengusiuosius tokiu magišku skydu iš visų pusių.