Тони Парсонс - Be tavęs...

Tačiau pilkos pelytės visad pervertina grožio galią. Tas dosnus grožio perteklius ją ir palaužė. Panoro išlieti širdį.

Susidrovėjusi manęs Lena puola sausintis ašaras virtuviniu rankšluosčiu. Aš irgi susidroviu, ypač taip kvailai paklausęs:

— Ar nieko nenutiko, Lena?

— Viskas gerai, — meluoja ji, atgalia plaštaka braukdama idealią nosį.

— Gal norėtum kavos ar šiaip ko nors?

Ji žvelgia į mane įskaudintomis akimis.

— Tik pieno. Šaldytuve yra likę organinio. Ačiū.

Aš atnešu Lenai organinio pieno ir sėdžiu priešais ją prie virtuvės stalo. Nenoriu lįsti per arti. Kai būnu šalia grožio, stengiuosi laikytis atokiau. Net tokiom akimirkom.

Žiūriu, kaip ji it paukštis siurbčioja pieną, jos veidas išraudęs nuo išsiliejusių jausmų, akys nuo verkimo paburkusios. Ašarodama ir snarglėdamasi sudrėkino šviesių angelo plaukų sruogas. Rankose suka virtuvės rankšluostį.

— Kas nutiko? — klausiu, nors beveik žinau atsakymą. Tokiomis nevilties ašaromis neverkiama pasiilgus mamytės obuolių štrudelio.

Tai žmogus sužeidė širdį.

Lena kurį laiką tyli. Paskui pakelia akis į lubas, jos burna ir smakras virpa, akys staiga pritvinksta ašarų.

— Aš tik noriu žmogaus, kuris mylėtų mane visada, — taria ji tyliai, ir mane užlieja liūdesio ir baimės dėl jos banga.

Visada? Dėl to ir kyla bėdos. Šiais laikais „visada“ vis trumpėja. Tokia to „visada“ blogybė.

Mirkt — ir prabėgo.

Rytą mama lukteli, kol tėtis išeis į sporto salę, ir tada man praneša, kad nori surengti jam gimtadienio vakarėlį.

Ji šypsosi ir labai džiaugiasi šia mintimi, nors aš ir mėginu ją atkalbėti.

— Jis nepakenčia vakarėlių, — aiškinu jai, — gimtadienio vakarėlių. Ypač savo.

— Jam sukanka penkiasdešimt aštuoneri, — taria ji, tarsi tai ką nors keistų. — Tavo tėtis turi daugybę draugų.

Kartais kalbantis su mama man regisi, kad vyksta du skirtingi pokalbiai. Aš jai sakau, kad tėčiui nepatinka, kai jam primena jo amžių. Ji atsako, kad jam sukaks penkiasdešimt aštuoneri ir jis turi daugybę draugų. Kai kalbu su mama, vis jaučiuosi taip, lyg ką būčiau praleidęs.

— Mama, ką bendra su tuo turi penkiasdešimt aštuoneri? — klausiu. — Negi manai, jam patiks, kad priminsime, jog jis penkiasdešimt aštuonerių? Ir jis visai neturi daugybės draugų. Kas tie jo draugai?

— Na, žinai, — sako ji. — Žurnalistai, su kuriais jis dirbo. Visi sportininkai, kuriuos jis pažįsta. Leidėjai.

— Jie nėra jo draugai, mama. Tai tik jo pažįstami žmonės. Daugumos jų jis netgi nemėgsta.

Ji manęs nesiklauso. Taip nusprendė ir dabar ruošiasi darbui. Net apsivilko uniformą, — trumparankovę languotą suknelę iš nailono ar kitokio dirbtinio pluošto audinio su priekyje pridygsniuota „prijuoste“. Paskui ji susiims plaukus, vis dar blizgančius ir tamsius, nors, man regis, ji jau keletas metų juos dažo, ir prisisegs mažytę plokščią baltą kepurytę.

Mano mama dirba virėja netoliese esančioje mokykloje. Tai ne Princesės Dianos bendrojo lavinimo mokykla berniukams, kur dirbau aš. Ji dirba Nelsono Mandelos vidurinėje, joje mokosi ir berniukai, ir mergaitės, ir dirbti ten dar sunkiau. „Mergaitės šiais laikais ne geresnės už berniukus“, sako mama. „Blogesnės.“ Tačiau ji nepanoro atsisakyti, kaip ji vadina „savo darbelio“ net tada, kai tėtis, išleidęs knygą, gavo rimtų pinigų. Todėl tėvams ir reikalinga pagalba jų dideliame name. Todėl ir Lena čia. Nes mama niekad neatsisakys savo darbelio.

Mama myli Nelsono Mandelos mokyklą. Tikrai. Jai patinka pasijuokti su moterimis, su kuriomis pluša virtuvėje. Patinka išeiti iš namų, suteikti savo dienai aiškias apybraižas. Tačiau visų labiausiai mano mamai jos darbe patinka vaikai.

Sakau „vaikai“, nors dauguma jų mauroja baritonais ir parduotų savo senelę už „žolės“ žiupsnį. Bent jau man taip atrodo. Tačiau mama mano, kad blogų vaikų nebūna.

„Mano vaikai“, — ji taip juos vadina. Mama kupina sentimentų vaikams, kuriuos maitina, nors patyrė iš jų blogiausia — šiurkštumą, nepraustaburnių smurtą, ir jie tikrai nenusipelnė šiltų jausmų. Bet mama vis tiek vadina juos „savo vaikais“.

Ji neleidžia savo vaikams įžūlauti eilėje prie mėsainių ir bulvių šiaudelių. Mokyklos valgykloje ji nenuolaidžiauja keikūnams. Ji net draudžia jiems rietis (jei klaustumėte manęs, tegul jie geriau vienas kitam šonus talžo, negu atsigriebia savo vargšų pusdykiu dirbančių mokytojų sąskaita).

Mano mama turi pasidėjusi samtį — ar kokį kitą įrankį, kuriuo krečia košę, — ir įsiveržia į aikštelę skirti peštukų. Aš daugybę kartų jai sakiau, kad tai visiška beprotybė, kad ją gali smarkiai sužeisti. Tačiau ji manęs neklauso. Ji vos pusantro metro ūgio, mano mama — bet kieta. Ir labai užsispyrusi. Ji dirba Nelsono Mandelos mokykloje beveik dvidešimt metų, dar nuo tada, kai ši vadinosi Klemento Atlio klasikine mokykla. Taigi esama pusamžių žmonių, kurie dar atmena ją, kai mokėsi šioje mokykloje. Kartais, kai einame gatve su mama, sustoja koks nors milžinas alaus gėrovas ir klausia:

— Sveiki, ponia Bad, ar prisimenat mane?

— Buvęs vienas mano vaikų, — sako mama.

Nesuprantu, kaip ji gali būti jiems tokia gera. Tikriausiai todėl, kad ji sklidina neišdalytos meilės. Daug daugiau negu mano tėčiui ir man iš jos reikia.

Kai buvau paauglys, mama turėjo kelis persileidimus. Tuo metu apie tai daug nekalbėjome. Ir vėliau kalbėjome ne ką daugiau. Aiškiai prisimenu, kad tėvų netektį stebėjau iš šalies.

Nežinau, kiek kartų tai nutiko. Daugiau negu vieną. Prisimenu, tai buvo tie mano vaikystės epizodai, kai girdėdavau kalbant, jog turėsiu mažą sesutę arba broliuką. Ne iš tėvų — manau, po pirmo persileidimo jau apdairiai vengi ko nors tikėtis, — bet prisimenu tetų ir kaimynių šypsenas, jų kalbas, kaip greitai man rasis kuo rūpintis.

Aš nesuprasdavau, apie ką jos kalba. Nesupratau saldžių šypsenų ir nedrąsių užuominų. Negalėjau įsivaizduoti, kad kas nors galėtų būti toks nelaimingas, jog jam prireiktų mano priežiūros. Tiesiog jų nesupratau.

Tačiau vėliau, kai pamačiau mamą verkiančią ant laiptelių mažo namuko, kuriame užaugau, ir tėtį, bandantį ją guosti, ėmiau nuvokti. Lipšnios niekuo neabejojančių kaimynių kalbos staiga liaudavosi. Aš neturėsiu nei broliuko, nei sesutės. Mano tėvai neturės kito vaikelio. Ne šį kartą. Ne dabar. Ir, kaip paaiškėjo, jau niekada.

Vis svarstydavau, kur jie dingo, mano mažieji broliukai ir sesutės. Gal pateko į dangų? Kaip įmanydamas stengdavausi juos įsivaizduoti, bet man jie nebuvo tikri vaikai, ne taip kaip kiti vaikai mokykloje arba parke, ne kaip mano draugų broliai ir sesutės.

Šie negimę broliai ir seserys buvo tarsi idėja, kuri atsirado kažkieno galvoje, ten pagyveno, o paskui buvo tyliai pamiršta. Bet aš prisimenu mamą verkiant ant laiptų, prisimenu jos plyštančią širdį, prisimenu, kad ji raudojo taip, tarsi tie vaikai būtų buvę tokie pat tikri kaip aš.

Ji mylėjo mane. Mylėjo tėtį. Ji mokėjo mylėti. Kai buvo sunku — kai tėtis bandė rašyti knygą tebedirbdamas visu krūviu, kai aš netekau Rožės — mama buvo tvirta kaip uola.

Tačiau kad ir kiek meilės ji mums davė, jaučiau, turi jos kur kas daugiau. Nesakau, jog dėl to taiso pietus Nelsono Mandelos mokykloje. Bet dėl tos neišsemtos meilės ji gali žiūrėti į tuos nemeilius vaikus ir jausti jiems nuoširdų palankumą.

— Mes suruošime jam gimtadienį, — nusprendžia ji vilkdamasi paltą. — Nesakyk močiutei. Nei Lenai. Nei jam.

— Aš nežinau, mama.