Тони Парсонс - Be tavęs...

„Šanchajaus drakonas“ prabanga nesipuikuoja. Interjeras aptriušęs ir minimalistinis, primena taksi firmą vidurnaktį. Tai „L“ raidės pavidalo kambarys, kurio didesnė dalis atskirta valgantiems, o mažesnė ateinantiems pasiimti užsakyto maisto. Valgytojų pusėje belikusios kelios įsimylėjusių poros, tempiančios laiką prie kavos ir mėtinių saldainiukų. Užsakymų pusėje žmonių daugiau, čia visi, kurie ką tik išėjo iš vietinių aludžių. Keli atskiri stalai ir kėdės užimti. Nuleistas nuo lubų didelis televizorius rodo televizijos filmą apie Čarlzą ir Dianą.

„L“ raidės pavidalo kambario kampe, prie nedidelio į telefono būdelę panašaus baro pasirėmusi sena kinė priima užsakymus, kinų rašmenimis brūkštelėdama juos bloknotėlyje. Priešais ją stovi puodelis žaliosios arbatos.

Užsakymų skyriaus gale už apskurusių durų kvepia virtuve. Česnaku, žaliais svogūnais, čirškinama jautiena, juodųjų pupų padažu, makaronais, ryžiais. Pažvelgiu į Džošą ir matau, kad jis galvoja tą patį. Maistas čia kvepia labai neblogai. Skaitome meniu.

— Kieno eilė? — klausia senoji dama.

Vyriškis skusta galva ir rusvai žalsvais šortais prilinguoja prie prekystalio. Apsirengęs kaip jaunuolis, nors visai ne jaunas. Atrodo it keturiasdešimtmetis skustagalvis, atostogaujantis vasarą. Šiose vietose toks stilius populiarus. Jo pilvas primena kibirą aludės pliurzos, išpiltą į paplavų duobę. Nuo vyro tvoskia alkoholiu.

— Maišelį bulvių traškučių, — pareikalauja.

— Traškučiai tik su valgiu, — paaiškina senoji.

Vyriškio veidas pajuoduoja.

— Duok man tik maišą suknistų bulvių traškučių, tu, beždžione.

Skaisčiose rudose senos moters akyse nematyti jokios baimės.

— Nesiplūsti, traškučiai tik su valgiu! — rašikliu pabaksnoja į meniu. — Čia taip pasakyta. Norite traškučių, užsisakykite ir valgio. Dėl Dievo. Aš ne pernai gimiau.

— Aš nenoriu tavo sušikto valgio! — riaumoja vyras.

— Nesikeikite!

— Aš noriu paprasčiausio maišelio traškučių.

— Traškučiai — tik su valgiu, — baigdama pokalbį pareiškia senoji dama, tada žvilgteli vyriškiui pro petį. — Nekaltinkite manęs, jei ne ta puse išsiritote iš lovos. Kas dar laukia?

Kiti laukia, kol pagamins užsakytą maistą, vadinasi, dabar mūsų eilė. Žingteliu prie baro ir imu vardyti mūsų užsakymą. Tačiau skustagalvis suėmęs mane už krūtų mėsinga ranka bloškia atgal.

— Duok man maišelį traškučių, tu, sena karve! — pareikalauja vėl.

— Kas tu, po velnių, įsivaizduoji esantis? — klausia Džošas.

Viduramžis skustagalvis atsisuka ir žiebia kakta Džošui į nosį. Mano draugas atšlyja atatupstas, išsigandęs ir apkvaitęs iš skausmo. Džeksono Poloko stiliaus kraujo dėmė plečiasi ant baltų marškinių ir šilkinio kaklaraiščio.

— O tu gali palaukti savo eilės, lorde Snobe.

Skustagalvis griebia moteriai už megztinio. Ji atrodo tokia mažytė. Dabar jau ima atrodyti išsigandusi.

Norėdamas sutramdyti uždedu ranką skustagalviui ant peties. Šis pasisuka ir be galo greitai, be galo stipriai triskart smogia man į šonkaulius. Susiėmęs už šonų, jau praradęs karingumą, pamanau, kad jis arba pats boksavosi, arba prisižiūrėjo bokso per palydovinę televiziją. Dar pagalvoju: oi, kaip sopa! Tikrai sopa!

— Aš nenoriu tavo taukuotos užsienietiškos terlos, — iškošia skustagalvis balsu, kuriame įniršis dera su nepaprastu ryžtingumu, — aš nenoriu tavo saldžiarūgščio mitalo, tik... duok... man... maišelį... suknistų... traškučių.

— Traškučiai tik su valgiu! — sušunka senoji, ir tuo metu, kai skustagalvis prisitraukia ją prie savęs, prasiveria virtuvės durys.

Tarpduryje stovi virėjas. Jam maždaug šešiasdešimt, prisijuosęs baltą šefo prijuostę, dėmėtą ir apspurusią. Jo galva irgi skusta. Akimirką neprisimenu, kur jį esu matęs.

Paskui prisimenu. Jis — tas senyvas vyriškis, kurį mačiau parke šokant lėtų judesių šokį. Tas, kuris liepė man kvėpuoti. Tai či žmogus.

Kai senyvas vyriškis ima artintis, skustagalvis paleidžia senutę. Vyrai žvelgia vienas į kitą. Skustagalvis palinksta mūšiui pusiau iškėlęs mėsingus kumščius, bet senasis tiesiog žiūri į jį nieko nesakydamas, laukdamas.

Skustagalvis atrodo persikreipęs iš įtūžio. O senasis vyras visiškai atsipalaidavęs, jo rankos ramiai nuleistos. Jis aiškiai nė kiek nebijo daug stambesnio varžovo. Senutė kažką kiaukteli Kantono tarme, rodydama į skustagalvį.

— Traškučiai tik su valgiu, — ištaria senasis vyriškis labai tyliai.

Ir nieko daugiau neaiškina.

Abu vyrai ilgokai dėbso vienas į kitą. Paskui skustagalvis nusigręžia, nusijuokia trumpu paniekinamu juoku. Murmėdamas kažką panosėje apie „siauraakius, traškučius ir taukuotą mitalą“, jis dūlina iš „Šanchajaus drakono“ ir trinkteli durimis. Visi atsidūsta su palengvėjimu. Visi stebime senį nesuprasdami, kas įvyko.

Virtuvės durys vėl prasiveria, pasirodo dar vienas kinas, daug jaunesnis ir putlesnis, jis atneša rietuvę folija apvyniotų dėžučių plastikiniuose maišeliuose. Išvysta mudu su Džošu ir išsižioja.

Aš kone raudu iš skausmo. Džošas sudribęs ant plastmasinės kėdės, atmetęs galvą ir kruvina nosine užsidengęs veidą.

Senutė kažką pasako kantoniečių tarme, dabar jau ne taip piktai. Senis pirmą kartą pažvelgia į mus.

— Eime, — pakviečia.

Senis nuveda mus pro šonines duris, pro „Šanchajaus drakono“ mažos virtuvytės garus ir tarškesį laiptais į viršų, į butą, kur daugybė kinų, didelių ir mažų, žiūri televizijos filmą apie Čarlzą ir Dianą.

Jie tik krypteli mažumą susidomėjusias rudas akis mūsų link, kai senis vedasi mus į nedidelį tualetą ir šaltais patyrusiais pirštais apčiupinėja mūsų žaizdas. Mano šonkauliai jau įgijo purpurinę spalvą, bet vyriškis patikina, kad jie nesutraiškyti. Tačiau Džošo nosis tarsi užaugo iš šono.

— Nosis sulaužyta, — patvirtina kinas, — teks važiuoti į ligoninę, bet pirmiausia reikia atstatyti į vietą.

— Atstatyti į vietą ką? — klausia Džošas. — Juk nenori pasakyti, kad nosį, tiesa?

— Bus daug geriau, — paaiškina senis, — daktarams ligoninėje bus lengviau ištaisyti.

Inkšdamas ir aimanuodamas: „O Dieve, o Dieve...“ Džošas nedrąsiai ištiesina nosį. Staiga šalia mūsų vonioje atsiranda ir senutė, ji vos neverkia iš susijaudinimo, piktai aimanuoja angliškai ir kantonietiškai.

— Ir ką jie daugiau išmano? — piktinasi senoji. — Gerti alų, muštis, keiktis, daugiau jie nieko nesugeba. Tie anglai. Dėl Dievo meilės! Aš taip įsiutusi. Šveičia saldžiarūgščią kiaulieną. Ir traškučius. Traškučiai ir keiksmažodžiai dera prie visko.

— Ne visi anglai tokie, — paprieštarauja vyras.

Senutė žiūri į mus nė kiek nesutrikusi.

— Aš kalbu apie netikusius anglus, žmogau, — sumurma. Ir nusišypso mums. — Gal norite arbatos? — klausia. — Puodelio angliškos arbatos?

Jos vardas Džoisė, o jo — Džordžas. Čangai. Jis šneka nedaug. Ji nesiliauja tarškėjusi. Džoisė labai gyvybinga, apverčia aukštyn kojom kiekvieną posakį, kuris ateina jai į galvą, pačiumpa klišes ir perdaro jas savaip.

— Iš šiaudo karutį priskaldo...

dedasi nekaltu ožiuku...

kojas iškelti...

ant atspaudų minti...

storą liežuvį turi...

pataikei kaip pirštu į ausį...

nebūk molio jonas!

Džoisė ir Džordžas. Tai vardai, kuriuos labiausiai mėgsta kantoniečiai. Karalių, kilmingų tetų vardai, tokie angliški vardai, kurie jau prieš dešimtmečius išnyko iš anglų kalbos. Jie tokie nemadingi, kad gresia vėl sugrįžti į madą.