Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Iš anglų kalbos vertė

Dalia Zaikauskienė

Turinys

Pirmoji dalis - Dūksmas

Gražiausias berniukas pasaulyje

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

Antroji dalis - Din-dan žmogutis

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

Trečioji dalis - Sena daina

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

Skiriu savo mamai

PIRMOJI DALIS Dūksmas Gražiausias berniukas pasaulyje

Berniukas, berniukas!

Mažas berniukas!

Žvelgiu į šitą kūdikį — pliką, susiraukšlėjusį, susitraukusį kaip koks seneliukas, — ir manyje vyksta kažkokia cheminė reakcija.

Jis pats gražiausias vaikas per visą žmonijos istoriją. Ar jis tikrai pats gražiausias vaikas per visą žmonijos istoriją? Ar tiesiog esu taip biologiškai užprogramuotas? Ar visi jaučia tą patį? Net ir tie, kurių vaikai paprasti? Ar mūsų vaikas iš tiesų toks gražus?

Tikrai nežinau.

Vaikas miega mano mylimos moters glėbyje. Sėdžiu ant lovos krašto, žiūriu į juodu ir man rodos, kad mano vieta kaip tik čia, kur yra ši moteris ir šis vaikas.

Po viso pastarųjų dvidešimt keturių valandų jaudulio staiga pasijuntu sklidinas kažkokių jausmų — dėkingumo, laimės, meilės, — kurie manyje sunkiai betelpa.

Bijau, kad tuoj apsijuoksiu, kad tuoj viską sugadinsiu, nes pravirksiu. Bet štai prabunda vaikiukas ir ima klykti, nes nori valgyti, ir mes — aš ir moteris, kurią myliu, — nusijuokiame, nusijuokiame iš netikėtumo ir nuostabos.

Tai mažas stebuklas. Ir nors niekur negalime pabėgti nuo kasdienio gyvenimo realybės — kada man grįžti į darbą? — ši diena nušviesta tikro stebuklo. Mes apie jį nė nekalbame. Jaučiame.

Paskui ateina mano tėvai. Kai mano moteris jau išglėbesčiuota ir išbučiuota, mano mama suskaičiuoja rankyčių ir kojyčių pirštukus, tikrindama, ar tie nesuaugę. Bet viskas gerai, mano mažyliui viskas gerai.

„Tikras gražuolėlis, — sako mano mama. — Tikras gražuolėlis!“

Mano tėvas žiūri į mažylį ir, atrodo, jo viduje ima kažkas tirpti.

Mano tėvas šaunus žmogus, bet jis ne iš švelniųjų, ne iš sentimentaliųjų. Pamatęs gatvėje vaiką, nepuola guguoti ir burkuoti. Mano tėvas – geras vyras, tačiau gyvenime jam teko nemenkai patirti, ir tai reiškia, kad jis — kietas vyras. O šiandien kažkur giliai ledas ima eižėti, ir, man rodos, jis pats tą jaučia.

Tai pats gražiausias vaikas visame pasaulyje.

Įteikiu tėvui butelį, kurį nupirkau prieš daugybę mėnesių. Burbono. Tėvas geria tik alų ir viskį, tačiau paima butelį išsišiepęs iki ausų. Etiketėje ant butelio parašyta: „Senasis senelis“. Tai jis. Mano tėtis.

Šiandien suprantu, kad tapau panašesnis į jį. Šiandien ir aš tapau tėvu. Visi tie tariami vyriškumo ženklai — nekaltybės praradimas, vairuotojo teisių gavimas, pirmasis balsavimas — tebuvo išoriniai mano jaunystės paribiai. Perėjau per visa tai ir į kitą pusę atėjau iš esmės nepakitęs, toks pats berniukas kaip ir anksčiau.

O dabar štai aš padėjau ateiti į pasaulį kitam žmogui.

Šiandien tapau tuo, kuo mano tėvas buvo per amžius.

Šiandien tapau vyru.

Man dvidešimt penkeri. Pirmas skyrius

Keletas dalykų, kurių reikėtų vengti, kai rengiesi svarbiajam pagaliau-esu-visiškai-suaugęs trisdešimtajam gimtadieniui.

Leidiesi į vienos nakties nuotykį su kolege.

Neapgalvotai perki tokius prabangos dalykus, kurie tau ne pagal kišenę.

Tave palieka žmona.

Netenki darbo.

Netikėtai tampi vienišu tėvu.

Jei tau tuoj sueis trisdešimt, nerkis iš kailio, kad išvengtum šitų dalykų.

Jie tau sudirbs viską.

Kai tau trisdešimt, turėtum manyti: Auksinis mano laikas, pati jaunystė, visa, kas geriausia, dar priešaky ir panašias nesąmones.

Tebesi toks jaunas, kad galėtum ištisą naktį nemiegoti, bet pakankamai suaugęs turėti kreditinę kortelę. Paauglystės ir ankstyvosios jaunystės abejonės bei nepritekliai jau praeity — ir ačiū Dievui, kad jų atsikratyta! — bet energija vis dar liejasi per kraštus.

Trisdešimtmetis turėtų būti geras gimtadienis. Vienas iš pačių geriausių.

Bet kaipgi švęsti tą didįjį trejetą su nuliu? Drauge su besikvatojančiais nevedusiais bičiuliais kokiame nors jaukiame bare arba restorane? Ar su mylinčia žmona ir tave dievinančiais vaikučiais prie šeimos židinio?

Turėtų būti koks nors šaunus būdas persiristi per trisdešimt. Galbūt visi būdai šaunūs.

Visi mano galvoje kylantys šito ypatingojo gimtadienio vaizdiniai atrodo atklydę iš kokio nors saldaus amerikietiško serialo. Kai mąstau apie trisdešimtmetį, įsivaizduoju nieko gyvenime nepasiekusius gražučius sutuoktinius, besiglamonėjančius tarsi paauglius, o fone per žvilgantį parketą ropoja gugenantis mažylis, arba regiu puikiai atrodančių, sąmoju besižarstančių draugų būrelį — jie siurbčioja kavą su pienu, puikuojasi savo įspūdingais megztiniais ir ironiškai flirtuoja. Čia mano problema. Kai mąstau apie trisdešimtmetį, įsivaizduoju kieno nors kito gyvenimą.

Štai ką turėtų reikšti trečioji dešimtis — esi suaugęs, bet ne nusivylęs, susitupėjęs, bet ne paikai viskuo patenkintas, pamokytas gyvenimo, bet ne tiek, kad kiltų noras pulti po traukiniu. Žodžiu, geriausias gyvenimo metas.

Sulaukęs trisdešimties, žinoma, pagaliau suvoki, kad amžinai negyvensi. Bet argi nuo to juokas ir kavos skonis dabar ne dar saldesnis? Negalima leisti, kad neišvengiama mirtis viską sugadintų. Negalima, kad ilgas lėtas artėjimas prie kapo sudrumstų šaunų gyvenimą.

Jei mėgaujiesi paskutiniais viengungiškos laisvės metais, ar neseniai žengei į labiau suaugusį, kur kas atsakingesnį gyvenimo su mylimu žmogumi kelią, sunku įsivaizduoti, kaip galima sudirbti savo trisdešimtmetį.

Bet man tai kažkaip pavyko.

Automobilis kvepėjo kažkieno kito gyvenimu. Kvepėjo laisve.

Jis stovėjo salono vitrinoje — pleišto formos sportinis automobilis, kuris net ir nuleistu stogu atrodė aptakus ir standus, tvirtas it raumuo.

Savaime suprantama, buvo raudonas — liepsnojančio, testosteroną gaminančio raudonumo.

Kiek jaunesnis dėl šitokios rėksmingos patiniškos spalvos būčiau ėmęs kikenti, būčiau išsityčiojęs, apsivėmęs arba padaręs ir viena, ir antra, ir trečia.

Dabar, pasirodo, man tai nė kiek nekliudė. Tiesą sakant, atrodė, kad ši spalva — kaip tik tai, ko ir ieškojau šiuo savo amžiaus tarpsniu.

Nesu iš tų, kurie žino visų markių pavadinimus, tačiau nepatingėjau — vogčiomis užkliūdamas prie reklamų žvilgančiuose žurnaluose — išsiaiškinti, koks šios ypatingosios mažylės titulas. Taip, teisybė. Mudu jau buvome susitikę.

Tačiau vardas nebuvo svarbu. Man tiesiog patiko, kaip ji atrodė. Ir tas kvapas. Labiausiai patiko kvapas. Tas gali nutikti – bet kas kvapas. Koks gi tas kvapas?

Tarp odos, gumos ir šviežiai užpurkšto metalo aromatų galėjai užuosti kvapą gniaužiantį naujumą, tokį sukrečiantį naujumą, kad pasijunti kone priblokštas. Tas naujumas skelbė apie kitą pasaulį, beribį ir laisvą, apie atvirą kelią, vedantį į daug žadančias ateities dienas. Ten, kur nėra kelio ženklų, kur niekas negirdėjo apie pašlijusią sveikatą ir mano trisdešimtąjį gimtadienį.