Iš anglų kalbos vertė
Dalia Zaikauskienė
Turinys
Pirmoji dalis - Dūksmas
Gražiausias berniukas pasaulyje
1 skyrius
2 skyrius
3 skyrius
4 skyrius
5 skyrius
6 skyrius
7 skyrius
8 skyrius
9 skyrius
10 skyrius
11 skyrius
12 skyrius
13 skyrius
14 skyrius
15 skyrius
16 skyrius
17 skyrius
18 skyrius
Antroji dalis - Din-dan žmogutis
19 skyrius
20 skyrius
21 skyrius
22 skyrius
23 skyrius
24 skyrius
25 skyrius
26 skyrius
27 skyrius
28 skyrius
29 skyrius
30 skyrius
Trečioji dalis - Sena daina
31 skyrius
32 skyrius
33 skyrius
34 skyrius
35 skyrius
36 skyrius
37 skyrius
38 skyrius
39 skyrius
40 skyrius
Skiriu savo mamai
PIRMOJI DALIS Dūksmas Gražiausias berniukas pasaulyje
Berniukas, berniukas!
Mažas berniukas!
Žvelgiu į šitą kūdikį — pliką, susiraukšlėjusį, susitraukusį kaip koks seneliukas, —ir manyje vyksta kažkokia cheminė reakcija.
Jis pats gražiausias vaikas per visą žmonijos istoriją. Ar jis tikrai pats gražiausias vaikas per visą žmonijos istoriją? Ar tiesiog esu taip biologiškai užprogramuotas? Ar visi jaučia tą patį? Net ir tie, kurių vaikai paprasti? Ar mūsų vaikas iš tiesų toks gražus?
Tikrai nežinau.
Vaikas miega mano mylimos moters glėbyje. Sėdžiu ant lovos krašto, žiūriu į juodu ir man rodos, kad mano vieta kaip tik čia, kur yra ši moteris ir šis vaikas.
Po viso pastarųjų dvidešimt keturių valandų jaudulio staiga pasijuntu sklidinas kažkokių jausmų — dėkingumo, laimės, meilės, —kurie manyje sunkiai betelpa.
Bijau, kad tuoj apsijuoksiu, kad tuoj viską sugadinsiu, nes pravirksiu. Bet štai prabunda vaikiukas ir ima klykti, nes nori valgyti, ir mes — aš ir moteris, kurią myliu, —nusijuokiame, nusijuokiame iš netikėtumo ir nuostabos.
Tai mažas stebuklas. Ir nors niekur negalime pabėgti nuo kasdienio gyvenimo realybės — kada man grįžti į darbą? — ši diena nušviesta tikro stebuklo. Mes apie jį nė nekalbame. Jaučiame.
Paskui ateina mano tėvai. Kai mano moteris jau išglėbesčiuota ir išbučiuota, mano mama suskaičiuoja rankyčių ir kojyčių pirštukus, tikrindama, ar tie nesuaugę. Bet viskas gerai, mano mažyliui viskas gerai.
„Tikras gražuolėlis, — sako mano mama. — Tikras gražuolėlis!“
Mano tėvas žiūri į mažylį ir, atrodo, jo viduje ima kažkas tirpti.
Mano tėvas šaunus žmogus, bet jis ne iš švelniųjų, ne iš sentimentaliųjų. Pamatęs gatvėje vaiką, nepuola guguoti ir burkuoti. Mano tėvas – geras vyras, tačiau gyvenime jam teko nemenkai patirti, ir tai reiškia, kad jis — kietas vyras. O šiandien kažkur giliai ledas ima eižėti, ir, man rodos, jis pats tą jaučia.
Tai pats gražiausias vaikas visame pasaulyje.
Įteikiu tėvui butelį, kurį nupirkau prieš daugybę mėnesių. Burbono. Tėvas geria tik alų ir viskį, tačiau paima butelį išsišiepęs iki ausų. Etiketėje ant butelio parašyta: „Senasis senelis“. Tai jis. Mano tėtis.
Šiandien suprantu, kad tapau panašesnis į jį. Šiandien ir aš tapau tėvu. Visi tie tariami vyriškumo ženklai — nekaltybės praradimas, vairuotojo teisių gavimas, pirmasis balsavimas — tebuvo išoriniai mano jaunystės paribiai. Perėjau per visa tai ir į kitą pusę atėjau iš esmės nepakitęs, toks pats berniukas kaip ir anksčiau.
O dabar štai aš padėjau ateiti į pasaulį kitam žmogui.
Šiandien tapau tuo, kuo mano tėvas buvo per amžius.
Šiandien tapau vyru.
Man dvidešimt penkeri. Pirmas skyrius
Keletas dalykų, kurių reikėtų vengti, kai rengiesi svarbiajam pagaliau-esu-visiškai-suaugęs trisdešimtajam gimtadieniui.
Leidiesi į vienos nakties nuotykį su kolege.
Neapgalvotai perki tokius prabangos dalykus, kurie tau ne pagal kišenę.
Tave palieka žmona.
Netenki darbo.
Netikėtai tampi vienišu tėvu.
Jei tau tuoj sueis trisdešimt, nerkis iš kailio, kad išvengtum šitų dalykų.
Jie tau sudirbs viską.
Kai tau trisdešimt, turėtum manyti: Auksinis mano laikas, pati jaunystė, visa, kas geriausia, dar priešaky ir panašias nesąmones.
Tebesi toks jaunas, kad galėtum ištisą naktį nemiegoti, bet pakankamai suaugęs turėti kreditinę kortelę. Paauglystės ir ankstyvosios jaunystės abejonės bei nepritekliai jau praeity — ir ačiū Dievui, kad jų atsikratyta! — bet energija vis dar liejasi per kraštus.
Trisdešimtmetis turėtų būti geras gimtadienis. Vienas iš pačių geriausių.
Bet kaipgi švęsti tą didįjį trejetą su nuliu? Drauge su besikvatojančiais nevedusiais bičiuliais kokiame nors jaukiame bare arba restorane? Ar su mylinčia žmona ir tave dievinančiais vaikučiais prie šeimos židinio?
Turėtų būti koks nors šaunus būdas persiristi per trisdešimt. Galbūt visi būdai šaunūs.
Visi mano galvoje kylantys šito ypatingojo gimtadienio vaizdiniai atrodo atklydę iš kokio nors saldaus amerikietiško serialo. Kai mąstau apie trisdešimtmetį, įsivaizduoju nieko gyvenime nepasiekusius gražučius sutuoktinius, besiglamonėjančius tarsi paauglius, o fone per žvilgantį parketą ropoja gugenantis mažylis, arba regiu puikiai atrodančių, sąmoju besižarstančių draugų būrelį — jie siurbčioja kavą su pienu, puikuojasi savo įspūdingais megztiniais ir ironiškai flirtuoja. Čia mano problema. Kai mąstau apie trisdešimtmetį, įsivaizduoju kieno nors kito gyvenimą.
Štai ką turėtų reikšti trečioji dešimtis — esi suaugęs, bet ne nusivylęs, susitupėjęs, bet ne paikai viskuo patenkintas, pamokytas gyvenimo, bet ne tiek, kad kiltų noras pulti po traukiniu. Žodžiu, geriausias gyvenimo metas.
Sulaukęs trisdešimties, žinoma, pagaliau suvoki, kad amžinai negyvensi. Bet argi nuo to juokas ir kavos skonis dabar ne dar saldesnis? Negalima leisti, kad neišvengiama mirtis viską sugadintų. Negalima, kad ilgas lėtas artėjimas prie kapo sudrumstų šaunų gyvenimą.
Jei mėgaujiesi paskutiniais viengungiškos laisvės metais, ar neseniai žengei į labiau suaugusį, kur kas atsakingesnį gyvenimo su mylimu žmogumi kelią, sunku įsivaizduoti, kaip galima sudirbti savo trisdešimtmetį.
Bet man tai kažkaip pavyko.
Automobilis kvepėjo kažkieno kito gyvenimu. Kvepėjo laisve.
Jis stovėjo salono vitrinoje — pleišto formos sportinis automobilis, kuris net ir nuleistu stogu atrodė aptakus ir standus, tvirtas it raumuo.
Savaime suprantama, buvo raudonas — liepsnojančio, testosteroną gaminančio raudonumo.
Читать дальше