Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Vyras ir vaikas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.
- Название:Vyras ir vaikas
- Автор:
- Издательство:Alma littera
- Жанр:
- Год:2013
- ISBN:нет данных
- Рейтинг книги:3 / 5. Голосов: 1
-
Избранное:Добавить в избранное
- Отзывы:
-
Ваша оценка:
- 60
- 1
- 2
- 3
- 4
- 5
Vyras ir vaikas: краткое содержание, описание и аннотация
Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vyras ir vaikas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.
Vyras ir vaikas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком
Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vyras ir vaikas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.
Интервал:
Закладка:
Mūsų radijo stotis visados desperatiškai ieškodavo svečių — dėl tam tikrų priežasčių niekados nebūdavo beprotiškų grūstynių prie mūsų čekių, tokių mažų, jog plika akimi nė neįžiūrėsi, — todėl neretai nepavykdavo išvengti improvizacijų.
Pavyzdžiui, kai ėmė bankrutuoti pirmieji japonų bankai, žmogus, pakviestas pasikalbėti, ką visa tai reiškia, nebuvo nei ekonomistas, nei finansų analitikas, o profesorius, dėstęs japonų kalbą koledže priešais.
Ką gi, jis buvo kalbos mokytojas, bet kaip ir kiekvienas kalbos mokytojas buvo įsimylėjęs šalį, kurios kalbos mokė.
Kas kitas galėtų geriau pakalbėti, kodėl Azijos tigrai virsta belyčiais kačiukais? Na, gal ir nemažai tokių būtų. Tačiau jis buvo geriausia, ką sugebėjome rasti. Bėda ta, kad jis neatėjo.
Tarsi prijausdamas besipučiančiam Japonijos burbului kaip tik tą rytą, kai profesorius turėjo pas mus ateiti, trūko jo apendiksas, ir pašnekovui pakeisti nusičiupome jo žinomą mokinę — Džiną.
Aukštą spinduliuojančią Džiną. Ji puikiai kalbėjo japoniškai, akivaizdu, kad puikiai išmanė japonų kultūrą ir turėjo nenusakomo ilgumo kojas. Aš nuvedžiau ją į studiją ir nė neišdrįsau užkalbinti, nė nepažvelgiau jai į akis. Ji buvo graži, žavi, protinga. Bet svarbiausia, kad ji buvo ne mano nosiai.
O paskui studijoje įsižiebė raudona šviesa ir kažkas nutiko. Teisingiau, nieko nenutiko. Džina iš susijaudinimo sustingo. Neįstengė prabilti.
Pirmą kartą ją išvydęs, pamaniau, kad ji nepasiekiama. Tačiau dabar stebėjau, kaip ji mikčioja ir prakaituoja regzdama savo padrikus samprotavimus apie ekonomikos nuosmukį, ir staiga ji man pasidarė labai žmogiška. Supratau, kad turiu šansą. Galbūt visai menkutį. Kaip sniego gniūžtė pragare. Bet vis dėlto šansą.
Gerai supratau, kaip ji jautėsi. Man pačiam taip visados nutikdavo, kai tik įsižiebdavo raudona šviesa. Man visados nejauku priešais mikrofoną arba kamerą, vien nuo minties apie tai mane išpila šaltas prakaitas.
Taigi kai viskas baigėsi ir Martis paleido ją iš tos kankynės, man buvo visiškai nesunku paguosti Džiną. Jos reakcija buvo labai sveika: pasijuokė iš savo nervinimosi ir prisiekė, kad jos karjera radijuje baigta.
Man širdis apmirė.
Dingtelėjo: „Tai kada aš vėl ją pamatysiu?“
Man patiko, kad Džina neriečia nosies dėl savo išvaizdos. Žinojo, kad yra graži, bet nekreipė į tai dėmesio. Arba veikiau manė, kad grožis — menkiausias jos privalumas. Tačiau į mane gatvėje tai jau tikrai niekas du kartus nepažiūri. Ir joks tokios eilinės išvaizdos žmogelis kaip aš negali būti abejingas grožiui.
Ji nusivedė mane valgyti sušio į Sogo, didelę universalinę japonų parduotuvę Pikadilio aikštėje, kur visas personalas ją pažinojo. Ji su visais kalbėjo japoniškai, o tie ją vadino Džina-san.
— Džina-san? — nesupratau.
— Tai sunku tiksliai išversti, — nusišypsojo ji. — Reikštų maždaug „garbingoji, gerbiamoji Džina“.
Garbingoji, gerbiamoji Džina. Ji nuo pat mažų dienų pamėgusi japonų kultūrą. Netgi gyveno ten nuo šeštos klasės iki universiteto — dėstė anglų kalbą Kiote („laimingiausi mano gyvenimo metai“) — ir ketino vėl tenai važiuoti. Turėjo pasiūlymą dirbti amerikiečių banke Tokijuje. Niekas jos nebūtų sustabdęs. Meldžiausi, kad man pavyktų tai padaryti.
Karštligiškai po atmintį pasirausęs bent kokių žinių apie Japoniją, paminėjau Jukio Mišimą. Džina akimoju jį nurašė kaip dešiniųjų pamišėlį, — „supranti, tai juk ne vien tik žalia žuvis ir ritualinės savižudybės“, — ir pasakė, jog turėčiau pasiskaityti Kavabatą, jei iš tiesų noriu suprasti Japoniją. Pasisiūlė ką nors paskolinti. Supratau, jog tai mano proga, ir nepraleidau jos.
Kai kitą kartą susitikome išgerti, ji man atnešė knygą „Sniego šalis“. Vos parėjęs namo puoliau skaityti — viskuo persisotinęs pleibojus kalnų kurorte įsimyli pasmerktą geišą, tikrai visai įdomu, — ir svajoti apie Džinos akis, jos kojas, apie tai, kaip nušvinta jos veidas juokiantis.
Ji pas save namie paruošė vakarienę. Prieš eidamas vidun turėjau nusiauti batus. Kalbėjomės apie japonų kultūrą — teisingiau, kalbėjo Džina, o aš klausiausi ir lazdelėmis ant kilimo drabsčiau viščiuko „Teriyaki“ gabalėlius — kol pagaliau atėjo metas arba kviestis taksi, arba valytis dantis. O tada mudu mylėjomės ant grindų — arba, kaip sakė Džina, ant futono. Buvau pasiryžęs dėl jos susprogdinti Perl Harborą.
Norėjau, kad ji su manimi būtų per amžius. Todėl žadėjau jai viską — laimę, amžiną meilę ir, svarbiausia, šeimą. Žinojau, kad šeima jai vertybė: jos tėtis išsidangino iš namų, kai Džinai tebuvo ketveri, ir ji užaugo ilgėdamasi šeimyninio gyvenimo saugumo. Tačiau vis vien verkė, kai teko pranešti bankui, jog į Tokiją nevažiuos.
Londone ji dirbo laisvai samdoma vertėja Sityje įsikūrusioms japonų kompanijoms. Tačiau daugelis iš jų bankrutavo arba kėlėsi namo. Džinos karjera susiklostė ne taip, kaip turėjo. Žinau, jog ji daug ką paaukojo, kad būtume drauge. Jei nebūčiau buvęs toks beprotiškai laimingas, galbūt net būčiau jautęsis kaltas.
Po to, kai susituokėme ir gimė Patas, Džina nebedirbo. Sakė, kad mielai iškeis darbą į Patą ir mane — „mano berniukus“, kaip ji sakydavo.
Įtariu, jog nesusiklosčiusi karjera buvo ne ką menkesnis akstinas likti namie nei tikro šeimyninio gyvenimo troškimas. Tačiau ji visuomet stengdavosi kalbėti apie tai kaip apie patį natūraliausią dalyką.
— Nenoriu, kad mano sūnų augintų svetimi žmonės, — sakė ji. — Nenoriu, kad, kol dirbsiu, koks nors storas paauglys bavaras laikytų jį patupdytą priešais televizorių.
— Gerai, — pasakiau.
— Ir nenoriu, kad jis valgytų vien mikrobangės maistą. Nenoriu grįžti iš darbo tokia nusikalusi, jog net nesinorėtų su juo žaisti. Nenoriu, kad jis augtų be manęs. Noriu, kad jis augtų šeimoje — kad ir kokia ji būtų. Nenoriu, kad jo vaikystė būtų tokia kaip mano.
— Gerai, — pasakiau.
Žinojau, kad tai skaudi tema. Atrodė, Džina tuoj pratrūks šaukti.
— Kas čia bloga, jei moteris namie augina vaiką? — nerimo ji. — Visos tos ambicingos nesąmonės — apgailėtina atgyvena. Visi tie turėk — viską paistalai. Juk išsiversime ir su mažiau pinigų, ar ne? Kartą per savaitę tu man nupirksi sušio, gerai?
Pasakiau, kad nupirksiu jai tiek žalios žuvies, kad galės užsiauginti pagurklį. Taigi ji liko namie auginti mūsų sūnaus.
Vakare grįžęs iš darbo sušukdavau: „Brangioji, parėjau!“, tarsi mudu būtume kokio nors šeštojo dešimtmečio amerikiečių serialo veikėjai, kur Dikas Van Deikas parneša namo kumpio, o Merė Tailer Mur daro su juo sumuštinius.
Nežinau, kodėl bandžiau iš to šaipytis. Gal todėl, kad sielos gilumoje jaučiau, jog Džina tik apsimeta namų šeimininke, o aš vaidinu savo tėvą. Trečias skyrius
Martis užaugo vakarieniaudamas prie veikiančio televizoriaus. Televizija buvo jo auklė, jo geriausias draugas, jo mokytoja. Jis iki šiol atmintinai moka savo vaikystės televizijos programas. Jis gali pašvilpauti pagrindinę „Dalaso“ melodiją. Jis meistriškai mėgdžioja Daleką. Visos jo žinios apie paukščius ir bites iš konkurso „Mis Pasaulis“, ir tai, reikia pripažinti, ne kažin kas.
Buvau į jį visai nepanašus, bet Martis mane pamėgo, nes užaugome panašiuose namuose. Gal tai ir neatrodo rimtas pagrindas draugystei, tačiau tiesiog stebėtina, kiek nedaug televizijoje žmonių iš tokių šeimų. Daugelis mūsų bendradarbių užaugo namuose, kuriuose buvo pilna knygų.
Читать дальшеИнтервал:
Закладка:
Похожие книги на «Vyras ir vaikas»
Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vyras ir vaikas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.
Обсуждение, отзывы о книге «Vyras ir vaikas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.