Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

Kai pirmą kartą susitikome nedidukėje radijo stotyje, abudu buvome, kaip juokaujama, barbės devyndarbės. Martis buvo labiausiai įgudęs nešioti sumuštinius, rūšiuoti paštą ir virti arbatą. Bet net ir tada jo išsišiepusi, išpūstaakė fizionomija tryško tokia energija, kad jį kiekvienas pastebėdavo, nors ir nežiūrėdavo rimtai.

Aš buvau aukščiau už Martį: rašiau pranešimus, prodiusavau šou ir kartais labai nervingai skaitydavau žinias. Jau sakiau, kad jausdavausi bjauriai, kai įsižiebdavo raudona šviesa ir tekdavo prabilti į eterį — išeidavo tik vos geriau negu Džinai. Raudona šviesa įsižiebdavo, o aš, užuot prabilęs, tarsi apmirdavau. Tačiau paaiškėjo, kad Martis yra tiesiog tam gimęs.

Kai mes netikėtai likome be nuolatinio vėlaus vakaro pokalbių su klausytojais vedėjo, kuris išėjo į kabelinę televiziją, — pamišėliška permaina, sakėme mes, — įtikinau valdžią, kad leistų pabandyti Marčiui. Todėl, jog maniau, kad jam pavyks. O labiausiai todėl, kad netektų to daryti pačiam.

Tiesiog nuostabu — iš pačios prasčiausios medžiagos jis darė stebuklus. Penkis vakarus per savaitę Martis atsakinėjo į maniakų, konspiracijos teorijų bei ateivius mačiusiųjų skambučius ir grodavo jiems beprotiškas melodijas. Jis iš viso to padarė gerą radijo laidą.

Laida buvo gera tuo, jog Martis kalbėdavo taip, tarsi nieko nebūtų smagiau, kaip pasiplepėti su besispjaudančiais pusgalvių tautos atstovais.

Pamažu ėmėme kurti tai, kas vadinama garbinimu. Tada tuojau pat radosi pasiūlymų perkelti šou į televiziją. Mus vaišino priešpiečiais, suokė visokias liaupses ir žadėjo aukso kalnus. Ir labai greitai mes atsisakėme savo sėkmingo radijo šou — retas atvejis, kad žiurkės bėgtų iš plaukiančio laivo.

Tačiau televizijoje viskas buvo kitaip. Čia negalėjai leisti, kad svečias užklystų kone tiesiai iš gatvės, kaip kad būdavo radijuje. Nebepakako juokingų lunatikių, kurias esą apvaisino gašlūs ateiviai.

Po metų nuosavo šou Martis atrodė taip, tarsi būtų ten, kur ir nori būti. Vis dėlto įtampa darė savo, ir kas savaitę jam prireikdavo vis daugiau laiko, kad paslėptų trūkumus.

Ne vien tik nuo septynių dienų įtampos ieškant gerų svečių atsirado žilų sruogų jo šviesiai rusvuose plaukuose. Radijuje Marčiui nebuvo ko prarasti. O dabar buvo.

Kai atėjau į studiją, Martis sėdėjo grimo kambaryje ir jį apspitusiam jaunų moterų būreliui mėtė idėjas dėl naujų svečių. Šios pritarė kiekvienai jo minčiai, o grimuotoja iš kailio nėrėsi, kad tik jo oda prieš kameras atrodytų bent kiek žmoniškiau. Jis įtariai siurbtelėjo vandens iš priešais pastatytos stiklinės.

— Ar čia Evianas ?

— Gal norėjote gazuoto? — pasiteiravo miela jauna moteris kareiviškomis kelnėmis ir kareiviškais batais.

— Aš norėjau Eviano.

Jai, atrodo, palengvėjo.

— Čia Evianas.

— Nemanau.

— Na, čia Badoitas.

Martis pasižiūrėjo į moterį.

— Bet automate nebebuvo Eviano, — pasiteisino ši.

— Pasižiūrėkite žaliajame kambaryje, — atsidūsėjęs paliepė jis.

Pasigirdo pritarimo murmesys. Žaliajame kambaryje, skirtame šou svečiams, tikrai bus galima rasti Marčiui Eviano. Nusiminusi, tačiau vis vien narsiai šypsodamasi mergina kareiviškomis kelnėmis išėjo ieškoti reikiamo mineralinio vandens.

— Galėtų būti klasikinis susitikimas su Holivudo legenda, — ištarė Martis. — Gal Maiklas Parkinsonas pasitinka žvaigždes su savo piupitru? Gal Tinselis Taunas? Gal „Oskaro“ laureatas? Gal... Džekas Nikolsonas?

— Džeko nėra mieste, — pasakė mūsų tyrėja. Ji buvo nedidukė nervinga mergina, kuriai ilgai šio darbo dirbti nelemta. Jos nagai jau buvo apgraužti iki pat krumplių.

— Leonardas di Kaprijas?

— Leo užsiėmęs.

— Klintas Istvudas?

— Paskambinsiu į jo kontorą. Bet kažin.

— Robertas Mitumas? Džeimsas Stiuartas?

— Jie mirę.

Martis metė į ją piktą žvilgsnį.

— Niekada taip nesakyk, — paliepė. — Tiesiog šiuo metu jie neturi laiko atvykti į mūsų šou.

Iš oranžinio pudros debesies jo mažos akutės sumirkčiojo į mane veidrodyje.

— Hari, kodėl negalime pasikviesti nė vieno iš šitų prakeiktų kino įžymybių?

— Todėl, kad nė vienas iš tavo minėtų žmonių neturi dėl ko aiškintis, — atsakiau, ką kartodavau jam kas savaitę. — O kai turės, teks dėl jų pakovoti su visais kitais pokalbių šou.

— Ar matėte šio vakaro žinias? — ištarė grimuotoja svajingu, savo profesijos atstovėms būdingu balsu, visiškai nekreipdama dėmesio į įtampos pritvinkusią atmosferą. — Visai įdomu. Rodė tuos protestuotojus oro uoste. Tuos, kurie prisirakino prie medžių. Tuos, kurie protestuoja prieš naują terminalą.

— Na ir? — paklausė Martis. — Ar tu čia tik palaikai pokalbį?

— Man patiko jų vadas, — dėstė mergina. — Žinote, tas Klifas. Tas su dredais. Jis žavingas.

Visos moterys pritariamai sumurmeno. Mačiau tą Klifą prie medžio — išdžiūvęs, iškalbus, su dredais, — man net į galvą neatėjo, kad jį būtų galima palaikyti seksualia būtybe.

— Štai ką jums reikėtų pasikviesti į šou, — triumfuodama pareiškė grimuotoja. Ji pudros pūkučiu tapšnojo Marčiui veidą. — Jis daug įdomesnis už kokią nors nukriošusią žvaigždę persodintais plaukais, suvaidinusią pagrindinį vaidmenį naujame veiksmo trileryje.

— Klifas — nebloga mintis, — pasakiau. — Bet aš nežinau, kaip su juo susisiekti. Nors su juo gal būtų lengviau negu su Klintu Istvudu.

— Na, aš turiu jo mobiliojo numerį, — pasigirdo iš grimo kambario galo. — Jei reikia.

Visi atsigręžę sužiurome.

Tai buvo liauna raudonplaukė mergina švelnia, airiams būdinga oda — tokia blyškia, tarsi niekuomet nebūtų buvusi saulėje. Jai buvo šiek tiek per dvidešimt — atrodė taip, tarsi universitetą būtų baigusi prieš keturiasdešimt penkias minutes, — tačiau vis vien dar matėsi viena kita strazdana. Ji visados bus strazdanota. Nebuvau jos matęs.

— Siobanė Kemp, — prisistatė nesikreipdama konkrečiai nė į vieną ir nuraudo. — Aš naujoji prodiuserio padėjėja. Tai ar paskambinti Klifui?

Martis pasižiūrėjo į mane. Mačiau, kad mintis apie medžio žmogų jam patiko. Patiko ir man. Nes kaip ir visi televizininkai labiausiai už viską garbinome autentiškumą. Žinoma, nekalbant apie tikras kokybiškas garsenybes. Tas garbinome labiausiai.

Bloga buvo nuo jaunų žvaigždučių, visur kišančių savo šlykščią produkciją. Mums reikėjo tikrų žmonių su tikrais gyvenimas ir tikromis istorijomis. Istorijomis, o ne anekdotais. Su tokiais menkiausiomis sąnaudomis išeidavo puiki laida. Mes jiems mainais pasiūlydavome terapiją, progą išsakyti viską, kas guli ant širdies, galimybę visa tai išlieti ant milijonų kilimų.

Žinoma, jei staiga paskambintų Džekas Nikolsonas ir pasiprašytų į šou, tuojau pat lieptume apsaugininkui visus tikrus žmones išprašyti iš pastato. Tačiau Džekas kažkodėl niekada neskambina. Ne tiek jau daug mūsų laikais garsenybių.

Taigi mes gerbėme tikrus žmones, tikrus žmones, kuriems kas nors aistringai rūpėjo, tikrus žmones, kurie neturėjo karjeros, kurią reikėtų saugoti. Ir štai čia kažkas įsilipęs į medį, o policijos šunys grybši jo neplautus pautus — skamba visai neblogai.

— Iš kur tu jį pažįsti? — pasidomėjau.

— Mudu draugavome, — atsakė mergina.

Mudu su Marčių susižvalgėme. Nieko sau. Tai ir šita Siobanė — tikras žmogus.

— Nieko neišėjo, — paaiškino ji. — Sudėtinga, kai vienas tiek daug laiko praleidžia medyje. Bet mums pavyko išlikti artimiems, ir aš juo žaviuosi: jis iš tiesų tiki tuo, ką daro. Jo akimis, planetos gyvybės palaikymo sistema visiškai žlunga, ir visi politikai tik žodžiais rūpinasi ekologijos dalykais. Jo manymu, į žemę atėjęs žmogus palikti turi tik pėdsakus, o išsinešti — tik prisiminimus.