Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Vyras ir vaikas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Vyras ir vaikas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vyras ir vaikas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Jausminga ir smagi knyga, atsigręžianti į praėjusias šviesias šeimos dienas ir neprarandanti vilties dėl ateities.

Vyras ir vaikas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vyras ir vaikas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Iš kažkur tas kvapas buvo man pažįstamas, atpažinau ir tą jausmą, kurį jis kėlė. Keista, bet jausmas buvo panašus į tą, kurį patiri, kai laikai naujagimį.

Palyginimas gal ir nelabai vykęs — automobilis nešnairuos ką tik praregėjusiomis aky temis, nenusičiups už piršto mažulyčiu kumšteliu ir nenusišieps bedante šypsena. Bet akimirką atrodė, kad kaip tik taip ir gali nutikti.

— Gyveni tik kartą, — ištarė automobilių pardavėjas, kulnais kaukšėdamas per salono grindis.

Mandagiai nusišypsojau, rodydamas, kad apmąstysiu tai.

— Ar ieškote tikros pramogos? — pasiteiravo jis. — Nes kas jau kas, o MGF tikrai skirtas pramogai.

Žerdamas įprastines liaupses prekei, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų — bandė nuspręsti, ar vertas esu bandomojo važiavimo.

Jis buvo įkyrus, bet ne tiek, kad pašiurptų kūnas. Dirbo savo darbą. Ir nepaisant mano savaitgalio aprangos — kuri dėl mano darbo pobūdžio ne kažin kiek tesiskyrė nuo kasdienių drabužių, — jis, ko gero, palaikė mane turtingu žmogumi. Sparčiai karjeros laiptais kylančiu vyruku, ieškančiu sau tinkamų ratų. Jaunu, laisvu ir viengungiu. Gyvenančiu nerūpestingą gyvenimą — tarsi alaus reklamoje. Kaip kartais galima apsirikti.

— Šis modelis turi kintamo vožtuvų valdymo sistemą, — lyg ir neapsimestinai entuziastingai išpyškino jis. — Įleidimo vožtuvo atsidarymo periodas gali būti keičiamas, keičiantis kumštelio kontūro sukimosi greičiui.

Ką jis čia pliurpia? Ar tai kuo nors susiję su varikliu?

— Tikras saldainiukas, — ištarė, pastebėjęs mano buką išraišką. — Daugybė privalumų. Jaunas laisvas vyras neras nieko geriau už MGF.

Štai šitoks prekės pristatymas man prie širdies. Nereikia tų techninių nesąmonių, tik pasakyk, kad šitokioje mašinoje galima pamesti galvą. Kad galima užsimiršti. Štai ką man reikėjo išgirsti.

Kažkas lauke atkreipė pardavėjo dėmesį, ir aš pasekiau jo į stiklinę salono sieną nukrypusį žvilgsnį.

Jis žiūrėjo į aukštą šviesiaplaukę moterį, už rankytės laikančią „Žvaigždžių karų“ marškinėliais aprengtą berniuką. Jiedu buvo apsikrovę pirkinių maišais. Ir žiūrėjo į mus.

Net ir nešina tais plastikiniais pirkinių maišais, net ir su vaiku, moteris buvo iš tų, į kurias atsigręžiama.

O vaikas — jis, be jokių abejonių, buvo jos vaikas, — laikė ilgą plastikinį vamzdį su blausiai žybčiojančia šviesele. Jei per pastaruosius dvidešimt metų ėjote į kiną, turėtumėte suprasti, jog čia šviesos kardas, įprastas džedajų ginklas. Šiam reikėjo naujų elementų.

Gražuolė moteris šypsojosi mudviem su pardavėju. Mažylis atstatė savo šviesos kardą tarsi ketindamas mus nukauti.

— Tėveli, — sužiopčiojo mažius anapus mus skiriančios stiklinės sienos. Girdėti nesigirdėjo, bet jis ištarė kaip tik šį žodį.

— Mano žmona ir sūnus, — paaiškinau nusigręždamas, bet vis vien spėjęs pastebėti nusivylimą pardavėjo akyse. — Man metas.

Tėvelis. Tai aš — tėvelis.

— Juk tu nė nesidomi automobiliais, — priminė žmona, vairuodama mūsų senutėlį VW per pavakarės kamščius.

— Aš tik žvalgiausi.

— Ir tau dar per anksti gyvenimo vidurio krizei. Trisdešimt — dar labai nedaug, Hari. Šiaip dar turėtum pagyventi kokių penkiolika metelių, o tada pasprukti su jaunute sekretore, kuri tiktų būti antrąja žmona. O aš nukarpyčiau visų tavo švarkų rankoves. Ir parodyčiau tau, kur pipirai auga.

— Man ne trisdešimt, Džiną, — sukikenau, nors visai nebuvo juokinga. Ji amžinai perdeda. — Man dvidešimt devyneri.

— Dar visą mėnesį! — nusikvatojo ji.

— Tavo gimtadienis jau greitai. — Mūsų berniukas ėmė juoktis drauge su mama, nė nesuprasdamas, iš ko juokiamasi, ir tuo savo nelemtu kardu bumbsėti man per pakaušį.

— Patai, būk geras, pabaik, — paprašiau.

Jis sėdėjo gale, šalia pirkinių maišų, prisegtas savo kėdutėje ir murmėjo kažką sau po nosimi: įsivaizdavo sėdįs „Tūkstantmečio sakalo“ kabinoje kartu su Harisonu Fordu.

— Netekome kairiojo variklio, — vapėjo jis sau. — Šauk, kai būsi pasirengęs.

Atsigręžiau į jį. Ketverių metų berniūkštis pilkšvais šviesiais plaukučiais, užkritusiais ant tokių pat kaip motinos mėlynų akių. Vaiskiai mėlynų akių. Pagavęs mano žvilgsnį, išsiviepė vaikiškai patenkintas.

— Su gimimo diena, su gimimo diena, tėveliuk mylimiausias, su gimimo diena, — užtraukė jis. — Su gimimo diena.

Patui mano gimtadienis reiškė, kad pagaliau bus galima padovanoti paties padarytą atviruką, kol kas slepiamą po lova (Liukas Skaivokeris savo patikimuoju šviesos kardu kerta galvą kosmoso pabaisai). Man tai reiškė, kad visa, kas gera, ko gero, jau praėjo. Taip ir yra.

Kada dar jausiuosi taip kaip tą vakarą, kai mano žmona pasakė, kad tekės už manęs? Kada dar jausiuosi taip kaip tą rytą, kai gimė mano sūnus? Kada dar gyvenimas bus toks — na, nežinau, — toks tikras ? Kada?

— Nuo kada pradėjai domėtis automobiliais? — paklausė Džina. Dabar neatstos. — Lažinuos, kad net nežinai, kokių degalų reikia mūsų automobiliui, ką?

— Baik, Džina.

— Tai kokių?

Velniava.

— To, žaliojo, — spėjau visai aklai. — Žinai, to, be švino. To, kuris saugo atogrąžų miškus kaskart, kai jo įsipili.

— Dyzelino, kvailiuk, — nusijuokė Džina. — Dar nesu mačiusi žmogaus, kuriam taip nerūpėtų automobiliai. Tai kas gi dabar nutiko?

Ką turėjau jai atsakyti? Negali juk žmonai sakyti, kad kažkoks negyvas daiktas kažkaip išreiškia visa tai, ko, žinai, niekuomet nebeturėsi. Vietas, kurių nepamatysi, moteris, kurių nemylėsi, dalykus, kurių neveiksi. Juk negali žmonai viso to sakyti. Net ir labai mylimai žmonai. Mylimai žmonai tuo labiau negali.

— Ten yra tik viena keleivio vieta, — varė ji.

— Kur? — apsimečiau dunduku.

— Kuo puikiausiai supranti, apie ką kalbu, — atšovė. — Ten telpa tik vienas keleivis — vienas lieknas moteriškos lyties keleivis.

— Tu vis dar labai liekna ir moteriška, — pasakiau. — Arba bent jau tokia buvai, kai paskutinįsyk tave mačiau.

— Kam tau šito, Hari? Paaiškink man.

— Gal taip noriu kompensuoti ėjimą į senatvę, — pasakiau. — Atėjo metas stoti į senų pirdžių klubą, todėl, skambiais žodžiais tariant, noriu susigrąžinti šlovingą jaunystę. Nors žinau, kad tai visiškai beprasmiška, nors mano jaunystė ir nebuvo šlovinga. Argi ne taip elgiasi visi vyrai?

— Tau sueis trisdešimt, — pasakė ji. — Atsikimšime porą butelių, bus gražus tortas su žvakutėmis.

— Ir balionais, — pasakė Patas.

— Ir balionais, — pritarė Džina. Ji papurtė savo dailią galvutę. — Mes neskriausime tavęs, Hari.

Džina pora mėnesių už mane vyresnė. Ji lengvai ir smagiai atšventė savo gimtadienį — drauge su šeima ir draugais, šokdama su sūnumi pagal Varno hitų muziką, su šampano taure rankoje. Ji tą vakarą atrodė šauniai, tikrai šauniai. Bet mano gimtadienis tikrai bus šiek tiek sunkesnis.

— Tu juk dėl nieko nesigaili, ką? — paklausė ji.

— Dėl ko?

Ji staiga velniškai surimtėjo:

— Kad ir dėl mūsų.

Mudu susituokėme jauni. Mūsų vestuvių dieną Džina jau trečią mėnesį laukėsi Pato, ir ta diena, iš dabarties perspektyvos, buvo laimingiausia mano gyvenime. Tačiau po tos dienos iš tiesų niekas nebuvo taip kaip anksčiau. Nes nebebuvo kaip išsisukti nuo fakto, kad mes jau suaugę.

Radijo stotis, kurioje dirbau, davė man savaitę atostogų, ir mudu savo medaus mėnesį praleidome mūsų butuke per dienas lovoje žiūrėdami televizorių, valgydami sumuštinius ir kalbėdamiesi apie gražų mažylį, kurį turėsime.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Vyras ir vaikas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vyras ir vaikas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Mūsų istorijos
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Vyras ir vaikas»

Обсуждение, отзывы о книге «Vyras ir vaikas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x