Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

— Velnioniškai puiku, — pasakė Martis. — Kas jo agentas?

Buvau viršuje, galerijoje, ir keliuose ekranuose iš penkių pozicijų stebėjau, kaip Martis kalbina vyriškį, kuris gali išpūsti ant galvos užsimaukšlintą prezervatyvą — atrodė tikrai šauniai. Staiga pajutau, kad šalia kažkas stovi.

Pasirodė, jog tai Siobanė — šypsojosi tarsi vaikas pirmą dieną naujoje mokykloje, kai staiga paaiškėja, kad viskas bus gerai.

Tamsioje galerijoje jos veidą apšvietė sienoje įtaisyti monitoriai. Tai tik paprasčiausi televizoriai, tačiau mes juos vadiname monitoriais. Pagal juos režisierius pasirenka, iš kurios pozicijos transliuoti vaizdą. Monitoriai rodo ne tik esamą vaizdą, bet ir visus galimus vaizdus. Siobanė nusišypsojo ekranams. Ji šypsojosi gražiai.

— Maniau, kad šitas Klifas neduoda interviu, — pasakiau. — Bent jau nuo tada, kai tas sekmadieninis laikraštis apkaltino jį, jog taip darąs tik dėl šlovės ir dėl hipiškų mergyčių. — Tada prisiminiau, kad ji su juo draugavo. — Nenorėjau įžeisti.

— Nieko tokio, — atsakė. — Tai tiesa, tačiau šį kartą gal ir sutiktų.

— Kodėl? Dėl tavęs?

— Ne, — nusijuokė ji. — Nes Martis jam patinka. Jis jo nelaiko žiniasklaidos atstovu.

Pasižiūrėjau į Martį monitoriuose, kone kretantį iš juoko, kai sargis ant to vyruko galvos sprogo. Jei kam ir lemta vadintis žiniasklaidos atstovu, tai Marčiui. Jis tai būtų priėmęs kaip komplimentą.

— O labiausiai todėl, — pridėjo Siobanė, — kad čia tiesioginis eteris.

Iš tiesų mes buvome, ko gero, paskutinė tiesioginė pokalbių laida televizijoje. Dabar daugelis šou vykdavo, kaip sakydavome, „tarsi tiesiogiai“ — buvo vaidinamas tiesioginio eterio jaudulys, tačiau visados apsidraudžiama viską įrašius iš anksto. Absoliuti apgavystė.

O „Marčio Meno šou“ — tikras dalykas. Kai žiūri į tą tipelį su sargiu ant galvos, sargis tikrai pučiasi kaip tik šią akimirką.

— Šitų kovotojų už ekologiją manymu, — aiškino Siobanė, — vienintelė žiniasklaidos vieta, kur nėra cenzūros, — gyvas eteris. Ar galima kai ko paklausti?

— Klausk.

— Ar ten mašinų aikštelėje tavo MGF? Tas raudonas?

Na va, pamaniau. Paskaita apie tai, kaip automobiliai teršia orą ir didina skylę danguje. Jiems galvoje tik viena — planetos ateitis.

— Aha, mano.

— Graži mašina, — pasakė ji.

Kai parėjau namo, jiedu jau miegojo. Išsivaliau dantis ir patamsyje nusirengiau, klausydamasis lygaus žmonos kvėpavimo. Miegančios Džinos šnopavimas man visuomet sužadina nenusakomo švelnumo antplūdį. Tik šitomis akimirkomis ji atrodydavo pažeidžiama, tik tada galėdavau save apgaudinėti, kad jai reikia mano globos. Kai šmurkštelėjau į lovą, ji sukrutėjo ir glustelėjo man į glėbį.

— Gera buvo laida, — suniurnėjo.

Ji buvo šilta ir mieguista, ir man tokia labai patiko. Gulėjo nugara į mane, kaip kad paprastai miegodavo, ir atsiduso, kai prisiglaudžiau prie jos, pabučiavau į sprandą ir delnu nukeliavau per visą vieną iš tų ilgųjų kojų, kurios mane tiesiog pribloškė, kai pirmą kartą išvydau Džiną. Jos ir dabar varė mane iš proto.

— Oi, Džina. Mano Džina.

— Oi, Hari, — sumurkė ji. — Juk tu nenori, ar ne? — Ji palietė mane. — O gal ir nori.

— Pas tave taip gera.

— O tu žvitruolis? — nusijuokė ji ir atsigręžė vis dar ne visai atsimerkusi. — Turiu omeny, kaip tavo amžiaus vyriškis.

Ji atsisėdo, nusitraukė per galvą marškinėlius ir numetė juos ant grindų. Pirštais persibraukė plaukus ir nusišypsojo man. Pažįstamą liekną kūną apšvietė pro žaliuzes besiskverbianti gatvės žibintų šviesa. Mūsų kambaryje niekada nebūdavo visiškai tamsu.

— Vis dar nori manęs? — paklausė. — Net ir po šitiekos metų?

Aš turbūt linktelėjau. Mudviejų lūpos jau siekė vienos kitų, bet pravirko Patas. Susižvalgėme. Ji nusišypsojo. Aš ne.

— Nueisiu pas jį, — pasakė Džina, o aš išsidrėbiau ant pagalvės.

Ji grįžo su Patu glėbyje. Tas gaikčiojo ir verksmingai bandė papasakoti savo košmarą — kažką apie dideles pabaisas. Džina jį apramino ir pasiguldė į lovą tarp mudviejų. Kaip ir visada šiltoje mūsų lovoje kūkčiojimas iš karto nutilo.

— Gulam šaukštais, — paliepė Džina.

Mudu su Patu klusniai apsivertėme, jo šiltos, susibrukusia medvilnine pižama apvilktos kojukės įsipakavo prie manųjų. Jis vis dar šniurkščiojo, bet jau buvo nurimęs. Džina mus abu apglėbė savo ilga liauna ranka ir prisiglaudė prie Pato.

— O dabar miegam, — sušnibždėjo ji. — Viskas bus gerai.

Aš užsimerkiau, tarp mudviejų gulėjo mūsų mažius, ir užsnūsdamas dar pasvarsčiau, ar čia Džina sako man, ar Patui, ar mudviem abiem.

— Nėra jokių pabaisų, — ištarė ji, ir mes sumigome jos glėbyje. Ketvirtas skyrius

Džinos trisdešimtasis gimtadienis nepraėjo visai sklandžiai.

Tėvas telefonu ją pasveikino pavakary, o tai reiškia, kad ji visą dieną pralaukė svarstydama, ar tas netikęs senas vėpla apskritai paskambins.

Prieš dvidešimt penkerius metus, kaip tik prieš Džinai pradedant lankyti mokyklą, Glenas — kaip jis norėjo, kad jį visi, o ypač jo vaikai, vadintų, — išėjo iš namų svajodamas tapti roko muzikantu. Ir nors dabar jau visą amžinybę dirba už kampo gitarų parduotuvėje Danijos gatvėje, ir visos svajonės apie šlovę išgaravo drauge su hipiška šukuosena, jis vis vien mano esąs laisvas žmogus, kuriam galima užmiršti gimtadienį arba jį prisiminti, jei tam yra nuotaikos.

Glenas taip ir netapo muzikantu. Buvo grupė su nedidele sutartimi įrašui ir vienas hitas. Galėjote jį matyti grojantį bosine gitara ant Top of the Pops viršelio dar prieš tai, kai Tedas Hitas visam laikui paliko Dauningo gatvės 10.

Jaunesnis jis puikiai atrodė — Glenas, ne Tedas Hitas, — Roberto Planto figūra, šviesios vikingo garbanos ir plika krūtinė. Bet man visados atrodė, kad tikrasis Gleno pašaukimas — kurti šeimas, o paskui jas griauti.

Džinos šeima buvo pati pirmoji ilgoje voroje žmonų ir vaikų, kuriuos Glenas paliko. Po visą šalį buvo išsibarsčiusios tokios moterys kaip Džinos mama, kuri šeštame septintame dešimtmetyje buvo laikoma tikra gražuole, ir jos besišypsąs veidas retkarčiais šmėkštelėdavo iliustruotuose žurnaluose, ir vaikų kaip Džina, užaugintų vien mamos tuomet sugriautomis vadintose šeimose.

Glenas tarsi vėjas įsiverždavo į jų gyvenimus ir išlėkdavo, užmiršdavo gimtadienius ir Kalėdas, o paskui nei iš šio, nei iš to atsirasdavo su didele dovana, kurios nebūdavo kur dėti. Dabar jis jau buvo pusamžis vyriškis, iš priemiesčio važinėjo į darbą parduotuvėje mieste, bet jam vis vien norėjosi manyti, kad jis pasiutėlis Džimas Morisonas ir kad kitiems žmonėms taikomos taisyklės jam neprivalomos.

Bet negalėčiau per daug skųstis seniu Glenu. Nes mudviem su Džina jis buvo tarsi amūras. Mat Džinai, jei kalbėtume apie tai, kas jai manyje labiausiai patiko, visų labiausiai patiko mano šeima.

Mūsų nedidelė eilinė šeima — aš vienturtis — gyveno tinkuotame kotedžiuke Londono priemiestyje, kokių apstu Anglijos priemiesčiuose. Aplinkui buvo pilna namų ir žmonių, tačiau jei norėjai nusipirkti laikraštį, turėjai žingsniuoti pusę mylios. Aplinkui gyveno žmonės, bet niekada neapleisdavo jausmas, kad gyvenimas verda kažkur kitur. Tokie yra priemiesčiai.

Mama iš už tinklinės užuolaidos stebėdavo gatvę („Čia mano gatvė“, — atsakydavo, kai tėtis arba aš ją sugėdindavome). Tėtis užmigdavo priešais televizorių („Niekada neparodo nieko įdomaus“, — amžinai skųsdavosi jis). Aš sode už namo spardydavau kamuolį, svajodavau apie pratęsimą Vemblio stadione ir stengdavausi neišlaužyti tėčio rožių.