Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

Svajojome, kad kada nors praleisime tikrą, „ne vaikišką“ medaus mėnesį — Džinai norėjosi panardyti tarp tropinių žuvų Okinavoje. Bet kai pagaliau atsirado šiek tiek pinigų bei šiek tiek laiko, atsirado ir Patas, ir mūsų gyvenimas pakrypo ramia vaga.

Vestuviniai žiedai mudu su Džina atskyrė nuo viso likusio pasaulio. Pažįstamos sutuoktinių poros buvo bent dešimtmečiu už mus vyresnės, o mūsų bendraamžiai draugai gyveno tą trumpą laikotarpį tarp gyvenimo pas mamą ir gyvenimo su paskolomis. Mūsų mažytė šeima gyveno atskirai.

Draugai per naktis šoko klubuose, o mudu nemigome, nes mažyliui kalėsi dantukai. Kol jie suko galvas dėl savo pasimatymų, mudu sukome galvas, kaip susimokėti įmokas už mūsų pirmuosius tikrus namus. Tačiau nieko šito nesigailėjau. Taip, mes netekome savo laisvės. Tačiau už tai gavome šį tą geresnio.

Mylėjau savo žmoną, mylėjau sūnų. Jiedu mano pasauliui suteikė prasmę. Gyvenimas be jų atrodė neįsivaizduojamas. Žinojau, kad man pasisekė. Bet nieko negalėjau padaryti, tiesiog nieko negalėjau padaryti — pastaruoju metu ėmiau mąstyti, kada lioviausi būti jaunas.

— Man klaikiai nepatinka, kad senstant gyvenimas ima kažkaip siaurėti, — pasakiau. — Siaurėja mūsų galimybės. Noriu pasakyti, nuo kada rodosi keista, kad noriu įsigyti automobilį? Nuo kada būtent? Kodėl tai pasidaro šitaip juokinga? Labai norėčiau žinoti. Tai va.

— Jame slypi didelė jėga, — pasakė Patas.

— Raudonas sportinis automobilis, — sumurmėjo sau Džina. — Tu netgi nemėgsti vairuoti.

— Paklausyk, aš juk tik žvalgiausi, — atrėmiau.

— Su gimimo diena, — sudainavo Patas ir taukštelėjo man per ausį savo šviesos kardu. — Trinti pomidorai ir klijai. Atrodai — kaip — beždžionė — ir — elgiesi — kaip — ji.

— Negražu šitaip, — pasakiau, kai įstrigome kamštyje, o ausis ėmė tvinkčioti.

Džina truktelėjo rankinį stabdį ir pažvelgė į mane, tarsi stengdamasi prisiminti, kas jai manyje labiausiai patinka. Atrodė šiek tiek suglumusi.

Aš neužmiršau, kuo ji man labiausiai patiko. Turėjo neįtikėtinai ilgas kojas. Bet kažin ar tai geriausias pagrindas didžiajai gyvenimo meilei.

O gal blogiausias. Antras skyrius

Kai nebepajėgiau pakęsti priešais mane besivelkančio aprūdijusio balto furgono, savuoju MGF šastelėjau į priešingo eismo juostą ir spustelėjau greičio pedalą.

Mano naujasis automobilis pro senuką furgoną prašvilpė kimiai riaumodamas. Kai šmurkštelėjau jam prieš nosį, veidrodėlyje spėjau pamatyti vairuotoją — išgedę dantys, tatuiruotės ir neapykanta. Smagumėlis. MGF reiškė, kad man nebereikės spoksoti į baltus aprūdijusius furgonus ir jų vairuotojus. Dabar jie jau man už nugaros. Galiu žvelgti į ateitį, pilną atvirų automobilių ir susižavėjimo žvilgsnių. O tada tas furgonas sustojo greta manęs prie paties pirmo šviesoforo.

Jėzau, pamaniau. Dabar tai bus.

— Mulki tu nesusitupėjęs, — drėbė vairuotojas man, nuleidęs lango stiklą. Fizionomija kaip Big Mako ant alaus statinės. — Lipk lauk, pažiūrėsim, ką gali.

Įsižiebė žalia šviesa ir jis nuvažiavo, o aš sėdėjau drebėdamas ir mąsčiau, ką reikėjo jam atsakyti.

Jei aš išlipsiu, drauguži, sukišiu šitą tavo sukiužusį furgoną tau į tatuiruotą užpakalį! Jei sukišiu tą tavo kiuženą, drauguži, — šaunu būtų buvę jį pavadinti draugužiu, — vis vien būsiu už tave greitesnis. Tu alaus pripampęs liurbi! Tu storas Šikniau!

Įsivaizdavau, kaip sklandžiai parodau jam, kur pipirai auga, o paskui, sucypęs ratais, su siutinančia šypsenėle veide nulekiu sau. Tačiau iš tiesų tik sėdėjau drebėdamas ir svajojau, kol automobiliai už manęs ėmė pypsėti, o vairuotojai neapsikentę šūkaloti, kad jau žalia.

Taigi nuvažiavau pirmyn svarstydamas, ką būtų daręs mano tėtis.

Tikrai nebūtų va šitaip kiūtojęs ir nieko nesakęs.

Ir nebūtų gaišęs, kol sumąstys kokį triuškinantį Oskaro Vaildo vertą atsakymą.

Tėtis būtų paprasčiausiai išlipęs iš MGF ir išmalęs abiejų — furgono ir jo vairuotojo — fizionomijas. Tikrai būtų.

Tiesą sakant, tėtis prašmatniame sportiniame automobilyje nė neįsivaizduojamas. Jo manymu, tokios mašinos tik plevėsoms.

Kur kas geriau tėtis jaustųsi kokiame nors į aną panašiame baltame furgone.

Džina dėl MGF buvo neįtikėtinai supratinga. Tai ji paragino mane grįžti ir pasikalbėti su pardavėju, nors jau man pačiam sumanymas pirkti sportinį automobilį ėmė rodytis ganėtinai kvailas. O kad pirkti tokį automobilį tikrai absurdiška, buvo daugybė argumentų. Jo bagažinė mažesnė už parduotuvės pirkinių vežimėlį. Mums tikrai nereikėjo dviejų automobilių. Be to, Londone kiekvienas spuoguotas keturiolikmetis kretinas su dygliais ant pečių ir geležtėmis ant batų vos pamatęs automobilį minkštu atverčiamu stogu kaipmat suliepsnodavo neapykanta. Bet Džinai tai nerūpėjo.

Ji liepė nusipirkti tą mašiną ir išmesti iš galvos mintis apie tai, jog gyvenimas baigtas, nes tau sueina trisdešimt. Sakė, jog graudžiai atrodau, bet paskui nusijuokė ir apkabinusi viena ranka truputį papurtė. Tarsi bandydama įkvėpti man proto. Beviltiška.

Per visus tuos septynerius drauge pragyventus metus geras antras automobilis būtų buvęs ne mūsų kišenei. Tiesą sakant, anuomet nebūtume įkandę ir visiškai sukiužusio antrojo automobilio. Net ir sukiužusį pirmąjį įsigijome anaiptol ne iš karto.

Tačiau dabar jau nebereikėjo baimintis širdies smūgio kiekvieną kartą, kai ateidavo sąskaita raudona šaknele. Pagaliau man ėmė gerai sektis darbe.

Aš prodiusuoju „Marčio Meno šou“, vėlaus vakaro pokalbių laidą, rodomą kiekvieną šeštadienį per regioninę televiziją. Prieš šešerius metus, kai buvau „Marčio Meno šou“ prodiuseris vietiniame radijuje, daugelis šalies gyventojų apie prietranką jo vedėją nebuvo nė girdėję. Dabar atrodo, kad tai buvo labai seniai.

Per paskutinius dvylika mėnesių mudu su Marčių visiškai jokio biudžeto neturintį radijo šou pavertėme mažo biudžeto televizijos šou. Riba tarp jų neįtikėtinai menka. Tačiau užteko peržengti tą ribą, ir Martis Menas tapo lyg ir žvaigžde.

Kai nueini su juo į restoraną, visi nustoja kalbėtis, valgyti ir susmeigia į jį akis. Merginoms, kurios prieš keletą metų nebūtų prie jo prisilietusios nė su guminėmis pirštinėmis, dabar jis tikras meilės dievas. Jį fotografuoja net ir tada, kai jis neveikia nieko ypatinga. Martis sulaukė sėkmės ir buvo toks malonus, jog nepaliko ir manęs.

Kritikai, bent jau tie, kuriems jis patiko, Martį vadino vaikišku — sakydavo, kad jis atviras, nuoširdus ir vadovaujasi intuicija. Jų manymu, jis užduodavo tokių klausimų, kurie kitiems vedėjams nė galvon neateidavo. Ir tai tiesa: daugeliui iš mūsų būdingi redakciniai apribojimai Marčiui, rodos, išvis neegzistavo. Ir jis sulaukdavo atsakymų net ir tais atvejais, kai tikrai nusipelnydavo antausio.

Marčio nemėgstantys kritikai jį irgi vadino vaikišku — tuo norėdavo pasakyti, kad jis savanaudis, nesubrendęs ir žiaurus. Bet Martis anaiptol nebuvo vaikiškas. Kartais stebėdavau, kaip mūsų Patas taikiai ištisas valandas žaidžia savo plastikiniais „Žvaigždžių karų“ žaisliukais. Šitai yra vaikiška. Marčiui šitaip ilgai išlaikyti dėmesio nepavykdavo. Martis nebuvo vaikiškas. Jis tiesiog buvo neišsivystęs.

Mudu susipažinome vietinėje radijo stotyje, kur darbuotojams tebuvo du keliai: aukštyn arba lauk. Mažas bjaurus pastatas buvo pilnas ambicijų koncentrato ir troškių cigarečių dūmų. Dauguma mūsų nuolatinių skambintojų būdavo arba beviltiškai vieniši, arba rėksniai. Bet lyg ir ilgėjausi tos skylės. Nes ten susipažinau su Džina.