Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Kiek kažin mūsų šalyje tokių šeimų? Turbūt tūkstančiai. Nors, ko gero, kur kas mažiau, nei atrodo. Tokios šeimos kaip mūsų — kone nykstanti rūšis. Džina elgėsi taip, tarsi mano mama, tėtis ir aš būtume paskutinė po branduolinio sprogimo likusi šeima, tarsi saugotini laukinės gamtos gyventojai, kuriuos reikia puoselėti, gerbti, kuriais reikia stebėtis.

Man pačiam mano šeima, žinoma, atrodė senamadiška. Visas tas automobilio plovimas, dirsčiojimas pro tinklinę užuolaidą, ištisi vakarai prie televizoriaus, visos tos atostogos su pusryčiais Devone ir Kornvalyje arba namelyje ant ratų Frintone. Pavydėjau Džinai jos egzotiškos kilmės: mama — buvęs modelis, tėtis — neva roko žvaigždė, nuotraukos iliustruotuose žurnaluose, tegu jau ir išblukusios.

O Džina prisiminė užmirštus vaikystės gimtadienius, tėvą, amžinai besidomintį naujausiais, Įdomiausiais susižavėjimo objektais, taip ir neištesėtus pažadus drauge atostogauti ir savo motiną, vakarais besigulančią vieną miegoti, vieną senstančią, vieną sergančią, vieną verkiančią ir pagaliau vieną mirštančią. Džina niekada neniekino paprastos šeimos. Ji tokios neturėjo.

Per pirmąsias Kalėdas parsivedžiau Džiną namo. Ji žado neteko, kai mama jai įteikė mažutę dovanėlę — kažkokių kvapnių daikčiukų kraitelėje iš Body Shop, šiaurės lokio formos muiliukų, aptrauktų lipnia plėvele. Tada supratau, kad ji mano. Ji žiūrėjo į tuos meškiukus, o aš jaučiau, kad ji užkibo.

Niekada nereikia nuvertinti po branduolinio sprogimo išlikusios šeimos galios. Šiais laikais normali šeima yra lyg ir tas pats, kas nepriklausoma nuomonė, Polo Niumeno akys ar didelis pimpalas. Tai viena iš gyvenimo malonių, suteikiama tik nedaugeliui laimingųjų. Ir šitai malonei sunku atsispirti.

Tačiau šitie nesudaužyti namai gali savo vaikus užliūliuoti netikru saugumo jausmu. Augdamas įsivaizdavau, kad kiekviena santuoka būna tokia tvirta ir amžina kaip mano mamos ir tėčio — tokia bus ir manoji. Sprendžiant iš mano tėvų, tai visiškai lengva. Anaiptol.

Džina galbūt seniai būtų numojusi į Gleną ranka, jei tik dar būtų gyva jos motina. Tačiau ji mirė nuo krūties vėžio kaip tik prieš Džinai įžengiant į mūsų radijo studiją ir mano gyvenimą, ir ji staiga pajuto poreikį surankioti tas kelias jai likusias aptrupėjusias šeimos skeveldras.

Taigi Glenas atėjo į mūsų vestuves ir mano mamos ir tėvo akyse susisuko suktinę su marihuana. Paskui pabandė pasprukti su viena pamerge. Jau buvo penkiasdešimties, tačiau, matyt, įsivaizdavo, kad jam vis dar devyniolika ir visas gyvenimas prieš akis. Vilkėjo odines kelnes, kurios šokant girgždėjo: girgžt girgžt girgžt. O kaip jis šoko!

Džinai buvo taip liūdna, kad Glenas net neįstengia suvaidinti tėvo, jog nepanoro nusiųsti Pato nuotraukų, kai šis gimė. Tačiau aš užsispyriau ir pareiškiau, kad žmogus turi teisę pamatyti savo vienintelį anūką. O slapta pamaniau sau, kad kai Glenas pamatys mūsų gražutį berniuką, tikrai neatsilaikys. Kai jis neprisiminė Pato gimtadienio trejus metus iš eilės, pajutau, kad dabar jau ir aš turiu dėl ko nekęsti to seno hipio.

— Gal jam baisu būti seneliu, — pasakiau. — Gal jį tai dirgina — ar ne taip jis sako?

— Taip, — atsiliepė Džina. — Ir dar tai, kad jis — savanaudis šiknius, kuris niekada nesuaugs. Nereikia šito pamiršti.

Mano tėvų, ne taip kaip Džinos motinos ir tėvo, niekas nelaikė auksine pora. Niekam ir į galvą nebūtų atėję, kad jiedu atspindi amžiaus dvasią. Mano mamos nuotrauka niekados nebuvo išspausdinta iliustruotame žurnale — tiesa, jos išauginti prizą laimėję pomidorai buvo kone pirmame vietinio laikraštėlio puslapyje. Tačiau mano tėvai visą gyvenimą pragyveno drauge. Ir mudu su Džina ketinome gyventi taip pat.

Nuo vestuvių turėjome draugų, kurie su kuo nors susipažindavo, įsimylėdavo, susituokdavo, išsiskirdavo ir imdavo nekęsti savo buvusiųjų. Mudviem taip niekada nenutiks. Nors buvome atėję iš skirtingų šeimų, abudu norėjome to paties.

Norėjau amžinos santuokos, nes taip gyveno mano tėvai. Džina norėjo amžinos santuokos, nes kaip tik šito jos tėvai neturėjo.

— Štai kas yra gerai, — pasakė man Džina, — mūsų svajonės sutampa.

Džina ėjo iš proto dėl mano tėvų, ir tas jausmas buvo abipusis. Jie žiūrėdavo į šviesiaplaukę viziją, ateinančią sodo takeliu su jų mažuoju anūkėliu, droviai šypsodavosi iš už savo skaitomųjų akinių bei pelargonijų ir, rodos, akyse pūsdavosi iš malonumo.

Jiedu negalėjo patikėti savo laime. Mano tėvams atrodė, kad jiems Dievas atsiuntė Greisę Keli. Džinai atrodė, kad jai Dievas davė Valtonus.

— Nuvešiu Patą pas tavo mamą ir tėtį, — pasakė man ruošiantis į darbą. — Ar galiu pasiskolinti tavo mobilųjį? Maniškis išsikrovė.

Man smagu buvo paskolinti jai telefoną. Negalėjau tokiems dalykams atsispirti. Rodos, įkliūdavau į spąstus.

Per galeriją nubangavo panikos šuoras.

— Musė! — sušnibždėjo režisierius. — Musė!

Ji matėsi monitoriuje. Studijos musė.

Mūsiškė musė buvo milžiniškas juodas padaras didžiuliais lyg vapsvos sparnais ir taip išpampusiu kūnu, jog rodėsi, kad po juo turėtų būti važiuoklė. Monitoriuje Martis stambiu planu skaitė suflerio tekstą, o musė tingiai suko ratus virš mūsų vedėjo galvos, paskui nusileido ir ėmė ropinėti.

Musė gyveno kažkur viršuje studijos patamsiuose, kažkur ten tarp laidų, elektros lizdų ir prožektorių raizgalynės. Ji išlįsdavo tik per transliacijas, ir seni studijos darbuotojai sakė, kad taip yra dėl studijos prožektorių kaitros. Bet man atrodo, kad musę priviliodavo skysčiai, kuriuos išskiria žmogaus liaukos, kai jis yra tiesioginiame eteryje. Mūsų studijos musė užuosdavo baimę.

Jei nekalbėsime apie musės pasirodymą, Marčio interviu su Klifu ėjosi sklandžiai. Iš pradžių mūsų žaliasis nervinosi, kasėsi šeriuotą smakrą, timpčiojo purvinus dredus, vargais negalais išmikčiodavo padrikus sakinius ir net darė didžiausią nuodėmę televizijoje — žiūrėjo tiesiai į kamerą. Tačiau Martis mokėjo būti neįtikėtinai švelnus su nervingais svečiais, o dabar jis, akivaizdu, Klifui buvo palankus ir sugebėjo padaryti taip, kad jaunuolis pagaliau atsipalaiduotų. Ir tik pokalbiui einant į pabaigą viskas pakrypo bloga linkme.

— Noriu padėkoti Klifui, kad atėjo pas mus šįvakar, — neįprastai iškilmingai pasakė Martis ir nuvijo studijos musę. — Ir dėkoju visiems jo kolegoms, kurie gyvena medžiuose oro uoste. Nes kova, kurią jie kovoja, yra mūsų visų kova.

Pasigirdo plojimai, ir Martis paspaudė svečiui ranką. Klifas rankos nepaleido. Ir toliau laikė. Paskui kitą ranką kyštelėjo į savo purviną, atseit egzotišką švarką ir išsitraukė antrankius. Kol Martis neryžtingai šypsodamasis žiūrėjo, kas čia darosi, Klifas vieną metalinį žiedą užsegė sau ant riešo, o kitą — Marčiui.

— Paleiskite į laisvę paukščius, — negarsiai ištarė Klifas. Tada atsikrenkštė.

— Kas — kas čia dabar? — nesuprato Martis.

— Paleiskite į laisvę paukščius! — jau kur kas ryžtingiau suriko Klifas. — Paleiskite į laisvę paukščius!

Martis papurtė galvą.

— Ar turi raktą nuo šito daikto, dvokiantis Šikniau?

O mes viršuje, galerijos prieblandoje, švytinčiuose ekranuose stebėjome, kaip rutuliojasi vyksmas. Režisierius toliau rikiavo penkias kameras: „Rodyk Martį, antra... stambiu planu antrankius, ketvirta...“, o mane apėmė toks jausmas, kuris apima tik tada, kai tiesioginiame eteryje viskas eina velniop, jausmas, kuriame kažkaip dera žemas pasišlykštėjimas, paralyžius ir siaubingas žavesys, ir tas jausmas tupi duobutėje po krūtine.