Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

Medalis už pasiaukojamą tarnybą — tai ne šiaip sau. Tik Viktorijos Kryžius yra aukštesnis apdovanojimas, o kad tokį gautum, neretai tenka ir mirti. Išvydę mano tėtį aludėje arba gatvėje, pamanytumėte, kad viską apie jį žinote — iš aptrinto megztinio arba plinkančios galvos, arba iš jo šeimyninio automobilio, arba iš to, kokį laikraštį jis išsirenka. Manytumėte, kad jį pažįstate. Ir beviltiškai suklystumėte.

Paėmiau telefono ragelį. Galėjau nekreipti dėmesio į pranešimus iš studijos ir laikraščių. Tačiau savo tėvams turėjau paskambinti.

Atsiliepė tėvas. Keista. Jis telefono negalėjo pakęsti. Ragelį pakeldavo tik tada, jei mamos nebūdavo niekur arti arba jeigu kaip tik eidavo pro šalį pakeliui iš „Sodininko pasaulio“ į sodą.

— Tėti? Čia aš.

— Pakviesiu tavo motiną.

Kalbėjo trumpai ir oficialiai, tarsi nebūtų pratęs naudotis telefonu. Tarsi mudu būtume nepažįstami. Tarsi aš mėginčiau jam parduoti kokį daiktą, kurio jis nenori.

— Tėti? Ar matei vakarykštį šou?

Žinojau, kad matė. Jiedu visados žiūrėdavo mano šou.

Tyla.

— Tikras spektaklis, — pagaliau pasakė tėvas.

Žinojau, kad jam visa tai nepatinka — keiksmažodžiai, smurtas, politika. Netgi girdėjau, kaip jis bamba dėl reklamų. Bet man norėjosi, jog jis pasakytų, kad nieko tokio. Kad man atleista.

— Toks jau tas gyvas eteris, tėti, — dirbtinai nusijuokiau. — Niekada nežinai, kas nutiks.

Tėvas kažką suniurnėjo.

— Ne mano daržas, — burbtelėjo.

Kažkuriuo paskutiniojo dešimtmečio momentu tėtis pradėjo vartoti septintojo dešimtmečio frazes. Jo kalba prikaišiota „jokiais būdais“ ir „ne mano daržas“. Neabejoju, kad ateinančius trisdešimt metų jis kaups savo pensiją, klibinkštinės su vaikštykle ir skelbs, kad jis „išrinktasis“ ir dėl ko nors „pametęs galvą“. Bet tada pasaulis jau nebesupras, apie ką jis kalba.

— Šiaip ar taip, — pareiškiau, — nėra ko jaudintis. Situacija valdoma.

— Jaudintis? Aš nesijaudinu, — pasakė jis.

Dūzgianti tyla. Nežinojau, ką jam sąlyti. Nežinojau, kaip nutiesti tiltą per mudviejų skirtingus pasaulius skiriantį tarpeklį. Nežinojau, nuo ko pradėti.

— Pakviesiu motiną.

Jis nuėjo kviesti mamos, o tuo metu į kambarį įšlepsėjo Patas. Dar vis su pižama, susišiaušusia pilkšvai geltonų plaukų kupeta, nuo miego užtinusiomis vaiskiomis akytėmis. Išskėčiau rankas ir mane nuvėrė suvokimas, kaip karštai jį myliu. Patas pražingsniavo pro mane tiesiai prie vaizdajuosčių leistuvo.

— Patai? Eikš, zuiki.

Jis be didelio noro grįžo, jau pasičiupęs juostą „Džedajų sugrįžimas“. Pasisodinau jį ant kelių. Užuodžiau tą saldų šilto kūnelio kvapą, kuriuo kvepia visi ką tik pabudę vaikai. Pabučiavau į skruostą, o jis plačiai nusižiovavo. Jo oda buvo naujutėlė šviežutėlė. Švelniau nebūna.

Man jis vis tebeatrodė gražiausia būtybė žemėje — tarytum šviesiaplaukis angeliukas, nukritęs iš debesies, kai ėjo į dangiškąją videoteką.

Ar tikrai jis toks gražus? O gal čia tik mano tėvystės genai nerimsta? O gal kiekvienas vaikas savo tėvams gražiausias? Nežinau.

— Ar smagu buvo pas močiutę ir senelį? — paklausiau.

Jis valandėlę pamąstė.

— Jie neturi gerų filmų.

— O kokių filmų jie turi?

— Kvailų. Vien tik su... paveiksliukais.

— Animacinių?

— Aha. Vien paveiksliukai. Mažiukams.

Pasipiktinau.

— Patai, jie ne mažiukams. Argi tau nepatinka Dumbo? Tas drambliukas didžiulėmis ausimis? Vargšelis drambliukas, iš kurio visi juokėsi?

— Dumbo — kvailys.

— Dumbo šaunus! Kuo tau nepatinka Dumbo? Dieve šventas, aš užaugau su Dumbo!

Jau norėjau atpilti paskaitą apie Volto Disnėjaus genialumą, animacijos šlovę ir vaikystės magiją, bet prie telefono priėjo mama.

— Hari? Mes taip jaudinomės. Kas, po galais, dabar bus? Ar tave atleis?

— Mama, niekas manęs neatleis. Kas nutiko vakar vakare, tai mes vadiname gera televizija.

— Tikrai, sūnau? Man rodos, kartą sakei, kad gera televizija tada, kai svečias puola šeimininką. Nežinau, ar gerai, kai viskas atvirkščiai.

— Viskas bus gerai, — pasakiau, nors mamos žodžiuose buvo racijos. Per visus laidos apsistumdymus, kuriuos prisiminiau, į skudurus gavo vedėjas. O ne atvirkščiai. — Greitai man pasiūlys kitą sutartį. Nesijaudink, mama, dar nereikia Pato atiduoti į prieglaudą.

— O kas Džinai? Atrodo tokia — net nežinau, — prislėgta.

— Viskas gerai, — raminau. — Kas gi galėtų Džinai nutikti?

Kai padėjau ragelį, Patas nukumėjo prie vaizdajuosčių leistuvo ir įdėjo „Džedajų sugrįžimą“. Pradėjo rodyti nuo tos vietos, kur jis baigė žiūrėti — princesė Lėja vergės drabužiais prie Džabos Huto kojų. Jis apžiūrinėja savo sugulovę ir nuo jo gašlių lūpų dryksta seilė. Mano keturmetis sūnus abejingai stebėjo vykstančią sceną. Argi gerai, kad jis šitai žiūri?

— Gal ką nors pažaiskim? — pasiūliau.

Jo veidelis nušvito.

— Gerai!

— Ką žaisim?

— „Žvaigždžių karus“.

Išsišiepęs iki ausų jis iš savo kambario atvilko mėgstamiausią žaislų dėžę ir išvertė ją ant kilimo. Išbiro visa tai, kas išgarsino Džordžą Lukasą. Atsisėdau ant grindų greta Pato. Šis susikaupęs Hano, Liuko, Čiujo ir dviejų droidų figūrėlėmis manevravo aplink pilką plastikinį „Tūkstantmečio sakalą“.

— Princesė Lėja laikoma užgrobta Mirties žvaigždėje, — pranešė Patas.

— Pagrobta, — pataisiau. — Ji laikoma pagrobta.

— Laikoma užgrobta, — pasakė Patas. — Turime ją išgelbėti, tėveli.

— Gerai.

Pažaidžiau su sūnumi. Žinojau, kad tam apskritai skiriu per mažai laiko. Po kokių penkių ar dešimties minučių nusprendžiau, kad man metas į darbą. Nusimatė ilga diena.

Patas nuliūdo, kad mudviejų žaidimas taip greit baigėsi, tačiau iškart pralinksmėjo, kai įjungiau jo vaizdajuostę su princese Lėja, gražuole verge. Jam labai patiko ta vieta.

Apie mus rašė visuose laikraščiuose.

Įvadiniuose straipsniuose incidentas su Klifu buvo pristatomas kaip žiniasklaidos priemonių nuolatinio smukimo simptomas, kai vizualinių įspūdžių ir riboto turinio pasaulyje desperatiškai vaikomasi pigių sensacijų. Bulvariniai laikraštukai putojo dėl kraujo ir negražios kalbos.

Visi reikalavo Marčio Meno galvos. Norėjau jam paskambinti iš automobilio, bet prisiminiau, kad savo mobilųjį paskolinau Džinai.

Marčio kompanija — „Mad Mann Productions“ — buvo įsikūrusi viename Noting Hilgeito pastate. Visą aukštą užimančiame erdviame biure į trečią dešimtį kopiantys jauni žmonės su atsainiu pasitikėjimu savimi rengė Marčio Meno šou arba ištisais mėnesiais planavo būsimus Medmeno projektus. Dabar komanda rengė žaidimą protingiems žmonėms, alternatyvią kelionių programą, seriją laidų apie nardymą su akvalangu, kai Marčiui šešis mėnesius tektų gyventi Maldyvuose, ir daugybę kitokių projektų, kurie tikrai vargu ar bus kada nors įgyvendinti.

Mes tai vadinome plėtra. Išorinis pasaulis tai pavadintų tuščiu laiko gaišimu.

Atskirus kabinetus biure turėjo tik Martis ir aš. Tiesą sakant, jie buvo labiau panašūs į mažytes kamaraites, prigrūstas vaizdajuosčių ir darbinių scenarijų, dar stovėjo po kelis vaizdajuosčių leistuvus. Manajame kabinete manęs laukė Siobanė.

Iki šiol ji čia nebuvo buvusi. Abudu lyg ir raustelėjome. Kodėl iš pradžių taip lengva kalbėtis su žmogumi, o kai su juo permiegi, pasidaro taip sunku?