Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

— O kaip Patas? — paklausiau. — Apie jį nepagalvojai?

— O tu? — atšovė Džina. — Tu apie jį pagalvojai, Hari?

Ji įkėlė lagaminą į automobilio bagažinę. Krepšys jai, rodos, nė neberūpėjo. Paliko jį man.

— Kur judu gyvensite?

— Lik sveikas, Hari.

Ir ji mane paliko. Nuo galinės sėdynės žvelgė susirūpinęs Pato veidelis. Džina šaltomis blizgančiomis akimis žiūrėjo tiesiai į priekį. Atrodė kažkokia kitokia. Nepažįstama moteris. Ji paleido variklį.

Akimis lydėjau automobilį, kol išsuko iš mūsų gatvės, ir tik tada pastebėjau smalsiai trūkčiojamas užuolaidas. Mus stebėjo kaimynai. Pasidarė silpna, kai suvokiau, kokia pora nuo dabar būsim laikomi.

Įsinešiau Džinos krepšį vidun, kur plyšojo telefonas. Skambino Martis.

— Žinai, ką tie šikniai parašė apie mane laikraščiuose? — užsivedė jis. — Paklausyk, UŽDRAUSKIME MEDMENĄ RODYTI PER TELEVIZORIŲ. Ir dar — VOS KELI MENO ŽODŽIAI — IR VIEN TIK Š... NEŠVANKYBĖS. Kokį velnią jie sau mano? Tie šmikiai nori mano darbo, Hari. Mano mama labai susikrimtusi. Ką mes dabar darysime?

— Marti, — pasakiau. — Džina mane paliko.

— Ji tave paliko? Nori pasakyti, išėjo?

— Taigi.

— O kaip mažius?

— Patą pasiėmė su savimi.

— Ji ką nors turi?

— Ne. Čia per mane. Aš iškrėčiau kvailystę.

Martis sukikeno man į ausį:

— Oi, Hari, tu lapine. Ar aš ją pažįstu?

— Marti, man baisu. Gali būti taip, kad ji išėjo visiems laikams.

— Nesinervink, Hari. Blogiausiu atveju jai atiteks pusė jūsų turto.

Jis klydo. Džina jau išsinešė viską, ko aš gyvenime norėjau. Ir dar daugiau. Aštuntas skyrius

Daris Tvistas dirbo studijai. Pernai buvau pas jį namie pietų, ir jis pietavo pas mus. Bet pagal mūsų pasaulio darbo taisykles draugai mes nebuvome. Jam negalėjau pasakoti apie Džiną. Man rodos, pažinojau daugybę tokių žmonių.

Baris pirmasis iš televizijos žmonių pasikvietė mudu su Marčių priešpiečių, kai mudu kūrėme radijo šou. Jo manymu, šou turėjo tikti žydrajam ekranui, ir tai daugiausia jo nuopelnas, kad mes perėjome į televiziją. Per tuos pirmuosius priešpiečius Baris visą laiką šypsojosi, šypsojosi taip, tarsi jam būtų garbė gyventi vienoje planetoje su Marčių ir manimi. Tačiau dabar jis nesišypsojo.

— Jūs jau ne porelė vaikiščių, malančių šūdą per radiją. Čia galioja suaugusių žmonių taisyklės. — Visa jo kalba buvo prikaišiota tokių frazių kaip „suaugusių žmonių taisyklės“, tarsi darbas televizijoje būtų panašus į vadovavimą slaptam Specialiosios oro tarnybos daliniui Šiaurės Armijoje. — Devyni šimtai šlykščia kalba pasipiktinusių žmonių skambučių.

Visai neketinau pritūpti ant užpakalinių kojyčių ir numirti vien dėl tos priežasties, kad jis — mūsų vykdomasis redaktorius.

— Spontaniška televizija — tu juk jam už tai ir moki, Bari. Tokiuose šou svarbu ne tai, ką svečiai sako. Svarbu, ką jie daro.

— Moku jam ne už tai, kad pultų svečius. — Baris vyptelėjęs bakstelėjo į laikraščius ant savo stalo. Aš paėmiau pluoštą.

— Pirmieji Mirror ir Sun puslapiai, — ėmiau vardinti. — Dviejų skilčių straipsnis Telegraph... Puiki spalvota Marčio nuotrauka trečiajame The Times puslapyje...

— Šita šlovė nekokia, — nukirto Baris. — Pats tai žinai. Kartoju — čia nebe radijo pokalbių šou. Čia neužtenka išklausyti porą zirzeklių ir jų kačių. Ir mes nesame koks nors niekam tikęs antraeilis apdulkėjęs padalinys. Yra reklamos užsakovai, yra laidų administracija, yra žiūrovų asociacijos, pagaliau yra šefas. Ir patikėk manimi, Hari, jiems nenusispjauti!

Padėjau laikraščius ant stalo. Pirštai liko juodi nuo dažų. Kiek galėdamas abejingiau patryniau rankas vieną į kitą. Dažai nenusivalė.

— Pasakysiu tau, kas bus toliau, Bari. Martis bus išplūstas paskutiniais žodžiais, o kitą savaitę mūsų reitingai pakils kaip niekada. Štai kaip bus. Ir apie šitą laidą bus kalbama daugybę metų. Pamatysi, taip bus.

Baris Tvistas papurtė galvą.

— Perlenkėt lazdą. Bėda ne vien Martis. Šefą jau plūsta paskutiniais žodžiais, o jam tai nepatinka. Per pastaruosius dvylika mėnesių Marčio Meno šou buvo girtų svečių, besikeikiančių svečių, svečių, kurie bandė nusirengti. Tačiau čia pirmas kartas, kai svečią sumušė. Toliau šitaip negalima. Negalima, kad akivaizdžiai nesitvardantis žmogus dirbtų tiesioginiame nacionalinės televizijos eteryje.

— Ką siūlai?

— Tiesioginio eterio, Hari, nebebus. Nufilmuokite šou prieš transliaciją. Tada, jei Martis dar ką nors užpuls — arba nuspręs pribaigti savuoju ego, — galėsime iškirpti.

— Imituoti tiesioginį? Nori, kad imituotume tiesioginį eterį? Martis tikrai nesutiks.

— Padaryk, kad sutiktų, Hari. Esi jo prodiuseris, tai ir dirbk. Rodos, kaip tik artinasi tavo sutarties atnaujinimo laikas?

Žinojau, kad Marčio jie neišmes. Jis ne kokia nors smulkmė. Tačiau dabar pirmą kartą suvokiau, kad padai svyla ne Marčiui.

Padai svilo man.

Nors Pato žaidimai ir sukdavosi apie mirtį ir griovimą, jis buvo labai meilus vaikis. Jis apkabindavo ir bučiuodavo žmones, net visiškai nepažįstamus — mačiau, kaip kartą apstulbino seną vėplą, šlavusį mūsų gatvę, — kas mūsų šlykščiame šiuolaikiniame pasaulyje jau seniai nebeleistina arba bent jau neišmintinga.

Tačiau Patui tai nerūpėjo. Jam buvo ketveri ir jis buvo sklidinas meilės. Ir kai išvydo mane savo antrojo senelio namų tarpduryje, kone pakvaišo iš džiaugsmo: suėmė rankelėmis mano veidą ir pabučiavo į lūpas.

— Tėveli! Gyvensi su mumis? Gyvensi su mumis per mūsų... per mūsų atostogas pas senelį Gleną?

Susiradau juodu kitą dieną po jų išvažiavimo. Nebuvo sunku. Paskambinau vienai kitai Džinos koledžo laikų draugei, toms, kurios buvo per jos trisdešimtmetį, tačiau jau daugybę metų ji su jomis artimai nebendravo. Leido joms atitolti, apgaudinėdama save, kad viską, ko reikia, gaus iš manęs ir Pato. Čia ir yra tokių kaip mudviejų artimų santykių bėda — kai jie išyra, lieki visiškai vienas.

Neteko ilgai sukti galvos, kad suprasčiau, jog Džinai reikėjo kur nors apsistoti, ir ji nuvažiavo pas savo tėvą, kuriam šiuo metu buvo tarpsantuokinis periodas.

Glenas gyveno mažame butuke prie pat „Nuo A iki Z“, tarp golfo klubų ir žaliųjų juostų — šitokia aplinka jam turbūt priminė Vudstoką, kai į ji atsikraustė. Tačiau užuot džiazavęs su Dilanu ir grupe, Glenas kasdien sėsdavo į priemiestini traukinį ir važiuodavo į savo gitarų parduotuvę Danijos gatvėje. Kai pasibeldžiau į duris, Glenas buvo namie. Stovėjau glėby laikydamas sūnų, o jis, atrodo, nuoširdžiai pasveikino mane atėjusį.

— Hari! Kaip laikais, seni? Apgailestauju, kad turit bėdų.

Buvo neseniai perkopęs per penkiasdešimt. Plaukų likučiai, rūpestingai sušukuoti, kad būtų panašu į vikingų sruogas. Tebebuvo gana lieknas ir tebevilkėjo drabužius, kurie būtų tikę Džimio Hendrikso klajojančių muzikantų grupei. Ir vis dar puikiai atrodė — toks apsitrynęs senas plevėsa. Kai žingsniuodavo Kings Roudu 1975-aisiais, turėjo atrodyti tikrai kietai.

Buvo pridaręs daugybę nuodėmių — užmiršti gimtadieniai, netesėti pažadai, kas keleri metai paliekama žmona ir vaikai, — tačiau nebuvo blogas žmogus. Buvo draugiškas ir savotiškai žavus. Kai ką iš šių bruožų paveldėjo ir Džina. Didžiausia Gleno yda buvo ta, kad iš visų žmonių jam labiausiai rūpėjo jis pats. Tačiau visos kitiems jo padarytos žaizdos buvo padarytos netyčia. Jis nebuvo žiaurus, jei tik silpnumas nėra viena iš žiaurumo rūšių.