Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Ieškai Džinos? — paklausė apglėbęs mane viena ranka. — Ji čia.

Kukliame Gleno butuke iš garsiakalbių griaudėjo The Verve. Jis nebuvo iš tų klasikinio roko pamišėlių, kurie be perstojo brizina Mojo įrašus, tarsi plokštelė būtų amžiams užstrigus ties jų jaunystės muzika. Gleno ištikimybė muzikai buvo tokia stipri, kad jis stengdavosi neatsilikti nuo didelių naujų grupių. Nežinau, kaip jam tai pavykdavo.

Džina išėjo iš mažučio svečių kambario — rimta ir išblyškusi. Balta kaip kreida. Norėjosi ją pabučiuoti. Bet nepabučiavau.

— Labas, Hari.

— Gal galėtume pasikalbėti?

— Galėtume. Netoliese yra parkas.

Pasiėmėme Patą. Glenas pasakė, kad, nors aplink ir pilna žalumos, parkas yra ganėtinai toli, už graudžios parduotuvėlių virtinės ir prašmatnių namų. Pasiūliau važiuoti manuoju MGF. Patas ėmė kone kvykti iš džiaugsmo. Džina, tiesa, nebuvo keturmetis vaikiščias, bet tikėjausi, kad ir jai mašina padarys įspūdį. Nuo pat tos akimirkos, kai pamačiau šitą automobilį, žinojau, kad noriu ja pasivažinėti drauge su kokiu nors ypatingu žmogumi. Ir dabar iki skausmo aiškiai suvokiau, kad tas ypatingas žmogus visados buvo Džina. Tačiau iki pat parko ji neištarė nė žodelio.

— Nesijaudink dėl prabėgančios jaunystės, Hari, — pasakė grakščiai iškeldama kojas iš mano naujojo automobilio. — Tau ji dar neprabėgo.

Patas stūgaudamas ir mosuodamas savo šviesos kardu nustraksėjo pirmyn. Pribėgęs prie laipynės nuščiuvęs sustojo ir droviai sužiuro į du aukštai besikarstančius ūgtelėjusius berniūkščius. Jis visados žavisi vyresniais berniukais. Mudu su Džina žiūrėjome, kaip mūsų sūnus žiūri į juos.

— Be proto tavęs ilgiuosi, — pasakiau. — Būk gera, grįžk namo.

— Ne, — ištarė ji.

— Tai buvo tik kažkoks beprotiškas aklas nuotykis. Tik viena naktis.

— Niekada nebūna tik viena naktis. Jei galėjai tai padaryti kartą, galėsi padaryti ir kitą. Ir dar kartą, ir dar. Ir kitą kartą bus lengviau. Visa tai jau esu mačiusi, Hari. Šitaip buvo su Glenu.

— Viešpatie Dieve, kuo čia dėtas tavo tėtis. Aš net auskaro neturiu.

— Turėjau nujausti, — kalbėjo Džina. — Romantikai visada patys blogiausi. Širdučių ir gėlyčių komanda. Tie, kurie žada nė nepažvelgti į kitą moterį. Tie blogiausi. Nes tokiems vis reikia naujo nuotykio. Nuolat reikia romantikos dozės. Argi ne taip, Hari?

Man nepatiko, kaip ji apie mane kalba — tarsi visai niekuo nesiskirčiau nuo kitų vyrų, tarsi tebūčiau vienas iš tos plaukuotų svetimoteriautojų masės, tarsi būčiau tik eilinis apgailėtinas žmogelis, kurį užklupo klystelėjusį į šalį. Norėjau tebebūti vienintelis.

— Atleisk, kad tave įskaudinau, Džina. Visada dėl to gailėsiuos. Nenoriu tavęs skaudinti.

— Supranti, medaus mėnuo negali tęstis visą gyvenimą.

— Žinau, žinau, — pasakiau, tačiau širdies gilumoje paklausiau: „O kodėl gi ne? Kodėl ne?“

— Drauge pragyvenome ne vienerius metus. Turime vaiką. Visokie ten Romeo ir Džuljetos seiliojimaisi baigėsi.

— Aš visa tai suprantu, — atsakiau, ir didžioji mano dalis iš tiesų tai suprato. Tačiau mažulytė mažulytė dalelytė norėjo pasakyti: „Oi, tada aš išeinu“.

Džina buvo teisi — norėjau, kad mudu būtume tokie kaip iš pradžių. Norėjau, kad tokie būtume visados. Ir žinote kodėl? Nes tuomet mudu buvome be galo laimingi.

— Manai, lengva gyventi mūsų namuose? — staiga užsiplieskė ji. — Manai, lengva klausyti, kaip tu zirzi, kad išaugai iš paauglystės, rūpintis, kad Patas bent penkias minutes nežiūrėtų „Žvaigždžių karų“, prižiūrėti namus? Iš tavęs juk jokios pagalbos. Kaip ir kiekvienas vyras šioje planetoje manai, kad jei jau dirbi savo darbelį, tai daugiau nieko daryti ir nereikia.

— Nagi, nagi, — apstulbau. — Keista, kaip tu čia anksčiau manęs nepalikai.

— Nesuteikei tam dingsties. Iki dabar. Man tik trisdešimt, Hari. O kartais jaučiuosi tikra senė. Tu suviliojai mane. Privertei tave įsimylėti.

— Grįžkim namo. Tu, aš ir Patas. Noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau.

— Nebebus kaip anksčiau. Tu viską pakeitei. Aš pasitikėjau tavimi, o tu mano pasitikėjimą sugriovei. Per tave pasijaučiau kvailė, kam tavimi pasitikėjau.

— Džina, žmonės nesiskiria dėl vienos nakties nuotykio. Suaugę taip nesielgia. Nemesk visko vien dėl šito. Žinau, kad skaudu. Žinau, kad pasielgiau negerai. Bet kaip galėjau iš misterio Nuostabiojo staiga virsti misteriu Šūdo gabalu?

— Tu nesi misteris Šūdo gabalas, Hari. — Ji papurtė galvą stengdamasi nepravirkti. — Tiesiog esi eilinis vyrukas, ir tiek. Dabar tai matau. Niekuo nesiskiri nuo kitų. Negi nesupranti? Tiek daug atidaviau, nes atrodei ypatingas. Tiek daug tau paaukojau, Hari.

— Žinau. Ketinai išvažiuoti dirbti į užsienį. Ketinai tyrinėti kitą kultūrą. Turėjo būti nuostabu. Ir dėl manęs likai čia. Aš visa tai žinau. Todėl ir noriu, kad mūsų santuoka nežlugtų. Todėl ir noriu dar kartą pabandyti.

— Aš daug mąsčiau, — vėl prakalbo Džina, — ir supratau, kad namie sėdinti ir vaiką prižiūrinti moteris niekam neįdomi. Netgi savo vyrui. Ypač savo vyrui. Esu tokia nuobodi, kad jis gulasi su kuo papuola.

— Netiesa.

— Prižiūrėti savo vaiką — toks darbas turėtų būti labiausiai gerbiamas iš visų. Turėtų būti vertesnis už darbą kokioje nors kontoroje. Bet taip nėra. Ar žinai, kiek kartų per tavo prakeiktos televizijūkštės vakarienes, vakarėlius ir pietus jaučiausi nieko neverta? O ką jūs veikiate? — pašaipiai pamėgdžiojo ji. — O ką jūs veikiate? Aš? Na, nieko neveikiu. Būnu namie ir prižiūriu savo mažylį. Ir jie į tave pažiūri — moterys lygiai taip pat kaip vyrai, nors gal net blogiau nei vyrai, — tarsi būtum visiška beprotė. O aš dvigubai protingesnė už daugelį tavo bendradarbių, Hari. Dvigubai protingesnė.

— Žinau, — pasakiau. — Paklausyk, Džina, padarysiu viską. Ko tu nori?

— Noriu susigrąžinti gyvenimą, — pasakė ji. — Tik tiek, Hari. Noriu susigrąžinti gyvenimą.

Nuskambėjo grėsmingai. Devintas skyrius

Viskas susiklostė ne visiškai taip, kaip planavo tėtis. Bent jau ne taip, ką planavo dėl namų. Ir dėl manęs.

Kai tėvai nusipirko namą, kuriame užaugau, čia buvo kaimas. Tačiau per trisdešimt metų miestas prišliaužė artyn. Laukus, po kuriuos klajojau su oro šautuvėliu, užstatė bjauriais naujais namais. Senojoje Didžiojoje gatvėje knibždėjo nekilnojamojo turto agentų ir advokatų. Tai, ką mano tėvai įsivaizdavo kaip amžinai truksiantį gyvą „Šaulių“ epizodą, nuo pat mūsų atsikraustymo ėmė ryti priemiesčio rajonai.

Mama dėl to per daug nesikrimto: buvo gimusi mieste, ir aš iš vaikystės prisimenu, kaip ji skųsdavosi, kad mūsų miestuke mažai parduotuvių, kad nėra kino teatro. Tačiau tėčio man buvo gaila.

Jam nepatiko į miestą darban važinėjančių žmonių grūstis traukinių stotyje darbo dienomis, nepatiko golfo partijos savaitgaliais. Nepatiko gaujos po apylinkes besitrinančių chuliganėlių, įsivaizduojančių, kad tai Los Andželo Pietų parkas. Jis nemanė, kad šitokių metų teks būti taip arti žmonių knibždėlyno ir nusikaltimų.

O čia dar aš.

Tėvai abu išėjo pasitikti, tikėdamiesi išvysti mus visus tris atvykusius pietų. Tačiau atvažiavo tik jų sūnus. Jiedu suglumę žiūrėjo, kaip pravažiavau jų vartelius, ieškodamas, kur sustoti. Jie nieko nesuprato.

Mano vaikystėje automobilių gatvėje niekas nestatydavo: kiekviena šeima turėjo garažą, ir to visiškai pakako. Dabar galėjai ir be galvos likti, kol rasdavai, kur pastatyti automobilį. Viskas pasikeitė.