Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Jos jau baigė darbą, — pasakė padavėja. — Atnešiu jums valgiaraštį.

— Man nereikia valgiaraščio, — pareiškė Martis. — Aš žinau, ko noriu.

— Vis vien atnešiu. Jūsų draugui. Turime įdomių dienos patiekalų.

— Gal jums dar kartą pakartoti, kai įsijungsite klausos aparatą? — drėbė Martis. — Skaitykit man iš lūpų: mes visą laiką čia valgome. Mums nereikia valgiaraščio.

— Atstok nuo jos, Marti, — pasakiau.

— Aha. — Ji pirmą kartą pasižiūrėjo į mane. — Atstok nuo manęs, Marti.

— Valgysiu tų spiralinių makaronų su tuo raudonu daiktu ant viršaus, ir jis valgys tą patį, — susakė Martis.

— Spiraliniai makaronai, — užsirašė ji į savo mažą knygutę. — Raudonas daiktas. Tuojau bus.

— Ir atnešk mums butelį šampano, — paliepė Martis ir plekštelėjo padavėjai per užpakalį. — Gera mergaitė.

— Patrauk savo prakaituotą leteną nuo mano subinės, kol dar nesulaužiau tau rankos, — sušnypštė ši. — Geras berniukas.

— Tu tik atnešk mums išgerti, gerai? — Martis mikliai atitraukė ranką.

Padavėja nuėjo.

— O Viešpatie, reikėjo užsisakyti maisto išsinešti, — pasiskundė Martis. — Arba ateiti bent kiek anksčiau.

— Atsiprašau, kad užtrukau, — pradėjau. — Kamščiai...

— Nieko tokio, — kilstelėjo jis ranką.

— Džiaugiuosi, kad sutikai su penkiolikos minučių uždelsimo sistema. Pažadu, kad laidai nuo to tikrai nebus blogiau.

— Na, tai tik vienas iš pokyčių, — pasakė Martis. — Apie tai ir norėjau su tavimi pasikalbėti.

Pagaliau pastebėjęs, kad Martis nervinasi, suklusau. Jis darydavo tam tikrus kvėpavimo pratimus, kad nuslėptų drebulį, bet dabar jie negelbėjo. Ir visai čia nebuvo panašu į kokį nors šventimą.

— Dar norėčiau, kad Siobanė būtų labiau įtraukta į svečių paiešką, — ėmė vardinti Martis. — Ir noriu, kad ji kiekvieną savaitę būtų galerijoje. Ir noriu, kad ji būtų man už nugaros.

Kurį laiką virškinau. Padavėja atnešė šampano. Pripylė dvi taures. Martis nugėrė didelį gurkšnį ir įsispoksojo į savo taurę. Jo lūpos truputį prasivėrė ir išleido tylų riaugtelėjimą.

— Pardon, — atsiprašė jis.

Manoji taurė tebestovėjo nepaliesta.

— Bet visi šitie dalykai — prodiuserio darbas, — pabandžiau išspausti šypseną. — Mano darbas.

— Na, kaip tik šituos dalykus aš ir noriu pakeisti.

— Palauk. Aš negaunu naujos sutarties?

Martis skėstelėjo rankomis tarsi sakydamas — o ką aš galiu padaryti? Toks tas pamišęs pasaulis.

— Klausyk, Hari. Tu juk nenori, kad skirčiau tau kokį niekingą darbelį, kurį atitiktum užrištom akim. Juk tai būtų siaubinga, ar ne?

— Marti, — suveblenau aš. — Marti. Palauk. Truputį palauk. Man labai reikia šito darbo. Kaip niekad reikia. Visas tas reikalas su Džiną — dabar Patas gyvena pas mane, — ir aš nežinau, kuo viskas baigsis. Pats supranti. Ir aš negaliu netekti darbo. Tik jau ne dabar.

— Apgailestauju, Hari. Mums reikia permainų.

— Ką visa tai reiškia? Bausmė už tai, kad nesu pasiekiamas dvidešimt keturias valandas per parą tuo metu, kai mano santuoka eina velniop? Aš atsiprašau, kad šįryt nebuvau biure. Negalėjau sūnaus palikti vieno. Reikėjo...

— Hari, nėra jokio reikalo šaukti. Viską galima sutvarkyti civilizuotai.

— Baik jau, Marti. Juk tu esi Misteris sušiktas Iššūkis. Tai ko gi tau baimintis menkos scenelės, ką?

— Apgailestauju, Hari. Siobanė ateina. Tu išeini. Ir vieną gražią dieną tu man už tai dar padėkosi. Gal tai bus pats geriausias tau nutikęs dalykas. Nepyk, gerai?

Tas smirdžius iš tiesų ištiesė man ranką. Nekreipiau į ją dėmesio ir pašokau iš vietos, klubais trinktelėjęs į staliuko kraštą.

Jis palingavo galva, visiškai manimi nusivylęs.

Pasukau išėjimo link — gėlė kojas, skruostai degte degė, — ir atsigręžiau tik tada, kai išgirdau Marčio klyksmą.

Kažkaip jau ten nutiko, kad padavėja visą lėkštę makaronų išvertė jam ant klyno.

— O varge, atsiprašau, — išgirdau ją sakant. — Gal dar norėtumėt užsibarstyti parmezano?

Mano tėvai parvežė Patą namo. Mama visur įžiebė šviesas. Tėvas pasiteiravo, kaip man einasi darbe. Pasakiau, kad puikiai.

Jiedu pabuvo su Patu, kol apsipirkau vietinėje parduotuvėje. Iki jos automobiliu tebuvo penkios minutės kelio, bet aš gerokai užtrukau, nes slapčiom stebėjau visas moteris, kurios man buvo panašios į vienišas motinas. Anksčiau apie jas net nepagalvodavau, tačiau dabar supratau, kad tos moterys didvyrės. Tikros didvyrės.

Jos viską daro pačios. Perka, gamina maistą, žaidžia ir taip toliau, ir panašiai. Jos vienos augina savo vaikus.

O aš net nesugebu ištrinkti Patui galvos.

— Jo plaukeliai nešvarūs, — išeidama pasakė mano mama. — Laikas plauti.

Pats tai žinojau. Bet Patas nenorėjo, kad plaučiau jam galvą. Taip man ir pasakė, kada lyg tarp kitko apie tai užsiminiau, kai šnekučiavomės grįžę iš Gleno. Norėjo, kad jam plaukučius išplautų mama. Taip, kaip tik ji temoka.

Tačiau atidėlioti nebebuvo galima. Netrukus Patas jau stovėjo vonioje ant paplūdusių grindų — vienomis kelnaitėmis, nešvarūs šviesūs plaukučiai užkritę ant akyčių, raudonų nuo ašarų ir vaikiško šampūno, kuriuo Džina trinkdavo jam galvą.

Nieko neišėjo. Kažką dariau ne taip.

Priklaupiau šalia Pato. Jis nepakėlė akių.

— Kas negerai, Patai? — paklausiau.

— Nieko.

Abudu žinojome, kas negerai.

— Mamytės dar truputį nebus. Negi neleisi tėveliui išplauti tau galvytės?

Kvailas klausimas. Jis papurtė galvą.

— Ką dabar darytų džedajų riteris? — pabandžiau.

Patas neatsakė. Kartais keturmečiai nesiteikia atsakyti.

— Klausyk, — aš stengiausi užgniaužti norą užkaukti. — Ar manai, kad Liukas Skaivokeris verkia, kai jam reikia plauti galvą?

— Nežinau. Man tas pats.

Pabandžiau trinkti jam galvą, palenkęs jį viršum vonios, bet ir iš to nieko neišėjo. Galiausiai numoviau jam kelnytes, čiupau ir įtupdžiau į vonią. Patas nusibraukė nuo nosiukės nutįsusį snarglį. Aš leidau vandenį, laukdamas, kol bus tinkamo šiltumo.

— Smagu, ar ne? — pasakiau. — Dabar mudu dažniau tai darysime.

Patas dėbtelėjo į mane. Bet pasilenkė į priekį ir leidosi pakišamas po vandens srove. Paskui pajuto, kad įtrinu jo plaukučius šampūnu, ir tarsi kažkas nutrūko. Jis pašoko ir, graudžiai bandydamas pasprukti, permetė vieną kojytę per vonios kraštą.

— Patai! — riktelėjau. — Prašau atsisėsti.

— Noriu, kad mamytė praustų!

— Mamytės nėra! Sėskis!

— Kur mamytė? Kur mamytė?

— Nežinau!

Patas apgraibomis bandė išsiropšti iš vonios. Į akytes pakliuvo muilo, ir jis ėmė bliauti. Įmurkdžiau jį atgal, primygau ir ėmiau paskubom iš plaukelių skalauti šampūną, stengdamasis nekreipti dėmesio į riksmą.

— Džedajai taip nesielgia, — kalbėjau. — Taip elgiasi tik maži vaikai.

— Aš ne mažas vaikas! Tu mažas vaikas!

Apgaubiau jį rankšluosčiu, čiupau už rankytės ir nusitempiau į jo kambarį: mažos jo kojytės vos spėjo minti, kad neatsiliktų. Kai ėmiausi jį rengti pižama, mudviejų žvilgsniai susirėmė.

— Šitiek triukšmo dėl nieko, — papriekaištavau. — Aš labai tavimi nusivyliau.

— Noriu mamytės.

— Mamytės nėra.

— O kada aš vėl ją pamatysiu? — staiga gailiai paklausė Patas. — Norėčiau žinoti.

— Nežinau, — atsakiau. — Nežinau, zuiki.